BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trapumas

Kaip pagalbos šauksmas, kaip dykumoje nuo troškulio mirštančiojo maldavimas laikraščių ir žurnalų puslapiuose pilna viliojančių pasiūlymų, prašymų parduoti žemę ir mišką. Štai keli vienos dienos skelbimai iš nedidelio Akmenės rajono nedidelio laikraščio: „Brangiai perkame mišką. Atsiskaitome iš karto”, „Brangiai perkame mišką su žeme arba išsikirtimui, žemę, pievas visoje Lietuvoje. Atsiskaitome iš karto”, „Perkame apleistą ir dirbamą žemę. Gali būti išnuomota”, „Ūkininkas brangiai perka dirbamą žemę, mišką. Gali būti netvarkingi dokumentai ar užstatyta bankui”, „ Stambi kompanija perka įvairios paskirties dirbamą žemę (gali būti apleista) ir įvairaus brandumo mišką”, „Užsienio įmonė brangiai perka dirbamą žemę ir mišką”.

Žemė

Lyg tai užsieniečiai dar negali pirkti žemės, o tuo tarpu užsienio įmonė jau perka ir dirbamą, ir apleistą Lietuvos žemę - visokią.

Dar kiti geradėjai, pasigailėję vargšo kaimiečio, sutinka pirkti žemę, kurioje yra negyvenama sodyba. Reikia suprasti, jog tada už menkesnę kainą… Ir gailiai skundžiasi, kaip kokiame „Bėdų turguje, kad jam, ūkininkui, mažiausiai reikia turėti 500 ha žemės, o miško savininkui 300 ha nuosavo miško, kitaip neapsimoką dirbti, kad jei bus žemės ar miško kiek mažiau, kas tada? Eiti pasikarti, emigruoti, o gal pasiskelbti bedarbiu?

Atsiliepdamas į gailų šauksmą prof. Antanas Aleknavičius „Ūkininko patarėjuje” 2012.12.11 rašo: „Ūkinių struktūrų persitvarkymas vyks tol, kol vieno stipraus, gyvybingo ūkio žemės valdos ribos atsirems į kito tokio pat perspektyvaus ūkio ribas”.

Įsivaizduokite, koks likimas laukia mažesnio ūkininko, suspausto tarp dviejų stiprių, gyvybingų ir perspektyvių ūkių?

„Metų bebras”

Savo žaliu ir kartkartėmis lietaus palaistomu kraštu lyg ir turėtume džiaugtis, nes likusiame pasaulyje vandens labai trūksta. Pernai, po prieš tai buvusių sausringų pavasarių įr vasarų, palijo gausiau ir tuoj pasigirdo šauksmai - skęstame! Lietus išguldė ūkininkų pasėlius! Nors kviečiai sugulė ne dėl lietaus kaltės, o dėl pačių ūkininkų godumo, nes jau derlius vietomis siekia iki 120 centnerių iš hektaro, ir augalas - kvietys ar miežis, persotintas trąšomis bei nuodingais „papildais” turi daug „antsvorio” ir pats savęs nebenulaiko.

Nors man neteko matyti dėl bebrų kaltės užtvindytų pasėlių, tik kam tai įdomu. Kuo daugiau rėksi, reikalausi ir, žiūrėk, gausi nemenką kompensaciją „nuostoliams” padengti. Kariaujamas tikras karas prieš bebrus. Šiaulių rajono savivaldybė paskelbė akciją „Metų bebras 2011. Už pergalę lenktynėse su bebrais kertant krūmus”. Paeitą vasarą visi bebrų nameliai ir užtvankos buvo sunaikinti ant Dabikinės ir kitų aplinkinių upelių, nepaliekant nė vieno. Ekskavatorininkas, valęs netoli manęs kanalą, pranešė „džiugią” žinią.

- Vakar vienas žmogus „nukalė” keturis bebrus!

Tad dabar, kas tik netingi, „kala”, gaudo spąstais, šaudo šiuos protingus žvėrelius. Mėginau sužinoti iš medžiotojų ir gamtosaugininkų, ar yra kokios taisyklės dėl bebrų naikinimo, kas ir kiek jų gali sumedžioti - beviltiškas dalykas. Negavau aiškaus atsakymo, atrodo, pamatei bebrą ir nieko nelaukdamas jį „kalk”. Seniau Ukrainoje būdavo prie miškų tokie sūkiai: „ Stok! Užmušk vilką!” Ar bebrus reikia visus išnaikinti, ar palikti kiek nors - vėl nėra atsakymo.

Medžiotojas Eugenijus Tijušas „Mūsų Giriose” rašo: „2010 metų lapkritis. Vilniaus rotušės aikštė. Hubertinės. Garbingo amžiaus madona, tik ką išklausiusi Šv. Mišias Aušros Vartų bažnyčioje, audringai piktinasi: kodėl jai nebeliko paragauti bebrienos, kodėl vaišingieji medžiotojai jai siūlo šernieną, kurios jos vyras, amžiną jam atilsį, yra prinešęs tiek ir tiek”.

Mėsos mėgėjai sako, kad bebriena esanti skaniausia mėsa. O jeigu nebeliks bebrų, mūsų jaunesniųjų brolių, tai ką tada reiks valgyti?

Tuo tarpu roundapas, kuriuo purškiami javai prieš derliaus nuėmimą, laikomas kaip ir maisto priedu. Negana to, jau ūkininkai prieš veždami grūdus parduoti, dar juos sulaisto tuo pačiu roundapu, kad būtų didesnis glitumas ir už tai gauna didesnį pinigą.

Ir nieko, palaiminga tyla…

Drugeliai ir kiti maži vabzdžiai

Stovi būrys stiprių, gražių, sveikai ir drūtai atrodančių baltružavių ponių ir ponų „Ūkininko patarėjo” laikraščio nuotraukoje ir neatskirsi kas tai: bankininkai, ministrai, stambūs verslininkai ar kiti svarbūs žmonės. Tai mūsų Lietuvos ūkininkai, susirinkę aptarti karvių ir pieno klausimus. Primelžti (melžia robotai) 10 tūkstančių litrų iš karvės - nieko nenustebinsi. Tam reikalui turi būti spec. pašarai, spec. papildai, sėta vieno pavadinimo žolė ir visamatantis (kaip koks senesnių laikų saugumietis) kompiuteris, kuris seka, kaip elgiasi sunumeruotos karvės. Jeigu kyla įtarimas, kad karvutė gal būt duos mažiau pieno ar pasielgs ne taip, kaip kitos, tai tuoj pat yra atskiriama nuo savo draugių ir išvežama visam laikui.

Pas ponias ir ponus atvykęs viršininkas griežtai sako: „Drugeliai pieno neduos!” Tai reikia suprasti, kad negali būti jokių tikrų pievų su gėlėm ir drugeliais, o turi visi - karvės ir žmonės prisilaikyti ES nustatytos griežtos tvarkos ir drausmės.

Tuo tarpu Kalnų Altajaus karvutės braidžioja sau po vaistingų augalų, kitų retų žolių pievas, skainiodamos jų žiedus. Atsigeria kiek ir kada nori švariausio tirpstančio ledo vandens ir duoda… nuo dviejų iki trijų tūkstančių litrų pieno per metus. Tik kokio pieno! Dabar kas tik netingi ir sugeba suregzti porą sakinių, siūlo tūkstančius įvairiausių savo atrastų vaistų, kad nesirgtume ir ilgai gyventume. Tad jungiuosi prie tų raganų ir raganių, sveikuolių ir gyduolių, žolininkų ir burtininkų armijos siūlydamas patį geriausią vaistą. Jeigu kaip nors gautumėte Altajaus kalnų karvių pieno ir jo išgertumėte bent po 100 gramų per dieną, tai gyventumėte, kol patiems atsibos ir būtumėte sveikesni, greitesni ir miklesni už savo sustigusius prie kompiuterių vaikaičius ir provaikaičius.

Altajus toli, o štai Virsnės pieva Mūšos aukštupyje čia pat, Lietuvoje. Ten, tarp laukinių mėtų ir senovinių žolynų, ganėsi mūsų karvė. Dabar tokį Virsnių žolynų pieną reiktų gerti kaip kokį seną konjaką ar retą bei brangų vyną… O tų drugelių Virsnėse nuo žiedo ant žiedo skrajojo apsčiai ir niekam jie nekliudė gyventi.

Mūsuose seniau gyveno tokia pasiturinčių ūkininkų šeima. Prie jų sodybos nesimatė nė vieno medžio, obels ar bent mažiausio krūmo, antros tokios sodybos visoje plačioje apylinkėje nebuvo. To ūkininko pati mėgdavo sakyti:

- Kas turi sodą, tas duonos neturi!

Moteriškė buvo tvirtai nusistačiusi prieš vaismedžius, medžius ir krūmus. „Iš principo” - kaip dabar sako naujosios lietuvių kalbos vartotojai. Dabartinis stambios žemvaldystės atstovas taip pat yra nusistatęs ir prieš drugelius. Iš principo…

Bitės

Toks Jonas Trinkūnas žinojo keletą pasaulio pabaigos variantų ir juos smulkiai išdėstydavo. Julija, nebegalėdama klausytis, nutraukdavo jo pasakojimus. Tik Trinkūnas turėjo gerą atmintį ir po mėnesio ar po pusmečio vėl tęsdavo savo bauginančias istorijas lygiai nuo tos vietos, kur aną kartą buvo sustabdytas.

Ką ten Jonas Trinkūnas! Dabartiniai pasaulio pabaigos žinovai yra tikri profesionalai, gąsdina klausytojus bei skaitytojus kaip įmanydami, tik anie jau nieko nebebijo. „Kas mums ta pasaulio pabaiga, - sako jie, - nebereikės už šilumą mokėti…”

… Alsi liepos diena. Bekraštis žydinčių rapsų laukas kvepia lyg tai guma, lyg mašinine alyva ir netraukia čia užsilaikyti. Tik bitė ilgiau ant žiedų užsibūna ir pilna nektaro, pakilusi skristi į savo avilį, pasuka visai į kitą pusę. Per patį medunešį, per visų metų gražumą ir šilumą tuštėja bičių avilys. Ir kaip čia surasi savo namą - avilį, kai kas kelinta diena rapso skaudžiai geltonas laukas yra laistomas stipriais nuodais.

Neliks bičių, nebebus gyvybės žemėje - tokia yra tiesa. Tik kažkodėl tuo visai nesinori tikėti. Kitas reikalas - koks nors degantis dangaus kūnas, žemės drebėjimas, cunamis, branduolinė katastrofa - čia jau butų tikra svieto pabaiga, o bitės… Ne vienas stambus bitininkas, kai iš 400 avilių lieka tik dviejuose šimtuose gyvų bičių, tai jis dar ir džiaugiasi - pusė išliko! Jeigu kokio žemės drebėjimo ar cunamio nesustabdysi, tai bičių gyvenimas ar mirtis tikrai priklauso nuo mūsų.

Mano bičių šeimyna, kuri vasaros pradžioje spiečiumi atskrido iš Latvijos pusės, tarp sveikų ir įvairių žolių jaučiasi gerai ir kol kas nesusivilioja pražūtingais rapsų žiedais.

Vienkiemiai

Kažkur toli, apie Gedimino miestą, apie Aukštaitijos ežerus, prie jūrų marių norinčių pasistatyti trobą yra aibės. Sakosi, kad ten gyvenę jų seneliai ir proseneliai, išradingesni gamtos ir vandens mylėtojai paslepia po žeme kelis akmenis, o po to atkasę rodo visai Lietuvai. Čia mano proprosenelių sodybos būta. Tik neleidžia įsikurti krauju ir prakaitu aplaistytoje protėvių žemėje beširdžiai gamtosaugininkai, visokie nacionalinių ir regioninių parkų prižiūrėtojai, žemėtvarkininkai ir kitokie valdininkai.

Nusprendžiu aplankyti Akmenės rajono savivaldybės visus keturis aukštus ir paklausti, kiek pas mus yra tėvų žemės mylėtojų, pasiruošusių mesti butus, namus mieste ir kurtis kur nors Karniškių miško viduryje, kur iki šiol dar matyti ilgo namo akmeniniai pamatai ir pusiau išlikusios sienos. Netgi ir dabar veda vaisius didelis, senas sodas. Tik valdininkai niekaip nesupranta tokio, pagal juos, nevisprotiško mano klausimo, o susigaudę, kas ir kaip, sako:

- Nė vieno! Ir ateityje tokių nebus!

Ir tikrai nebus, nes jau dabar kokio nors didelio ūkio šeimininkas gyvena mieste (didžiojo reformatoriaus N. Chruščiovo svajonė!) ir nė nemano keltis arčiau savo žemės. Antra Chruščiovo svajonė - valgyti sintetinę mėsą - irgi sėkmingai pildosi. Šitai įvyks greitai, gal jau po keleto metų, nes kaimiečiui auginti karvę ar paršą neleidžia garbė ir orumas bei žeidžia jo Konstitucines teises į nedarbą.

Kai artėja mūsų tautinės šventės, tada visi - istorikai, politikai, visuomenės veikėjai ir kiti prisimena ir primena apie mūsų didžiavyrius, kūrusius Lietuvą. Ir beveik visi tie didžiavyriai gimė, augo lietuviškame vienkiemyje. Tik vienas kitas buvo kilęs iš miesto, miestelio ar dvaro. Mūsų lygumų beežerių ir derlingų žemių rajonuose kaip ir nebeliko vienkiemių, o kurie išliko, tai juos jau pats laikas suskubti skelbti saugotinais ir didžiai globotinais. Kitokiu atveju mūsų Lietuvos kraštovaizdis niekuo nesiskirs nuo kokio nors Rusijos miškastepių peizažo, o juk taip norisi atrodyti savaip, lietuviškai…

Įnamiai

Būdavo, o tai nieko nestebino, kai didelės šeimos tėvas supainiodavo savo vaiką vardus. Pasitaiko. Tik niekaip, o niekaip neužmiršdavo kaip vadinti ūkio keturkojus įnamius.

Moliniame, šiltame ir sausame tvarte šie, atsibudę dar prieš aušrą, nekantriai laukdavo savo šeimininko, kiekvienas savaip pasisveikindamas - mūkimu, kriuksėjimu, mekenimu, prunkštimu, ir tiesdavo kaklus, pasukdavo šonus ar pakišdavo nugaras paglostymui, pakasymui, tuo pačiu akylai ir pavydžiai sekdami vienas kitą, kad šeimininkas neišskirtų kurio nors vieno iš jų didelio būrio. Ir jei pamatydavo, kad vienam iš jų kliuvo milinio švarko kišenėje paslėpta duonos kriaukšlė ar šeimininkas ilgėliau paglostydavo kumeliuko nugarą, tai kildavo didelis triukšmas ir nepasitenkinimas…

Taip dar būdavo prieš 20-30 metų ir seniau. Dabar dviaukščio plytinio namo apyjaunis gyventojas keliasi prieš pietus, nes gulėdamas išalko, velniuodamasis, kraupiai „motiniuodamasis” užveda savo mašinėlę ir išvažiuoja pasižvalgymui po plačias apylinkes, nors iki jo tais pačiais keliais keleliais jau pravažiavo ne viena dešimtis „metalistų”, bet vėl kasama žemė buvusių sodybviečių vietoje, kur galima užtikti arklio pasagų ar kokį surūdijusį „uknolį”, nuo laikinos pašiūrės nulaužti durų rankeną. Ir taip per dieną prirenkami gal keli kilogramai gelžgalių. Tuo tarpu, sugaišdamas daug mažiau laiko, dabartinis kaimietis - metalo ieškotojas - nesunkiai dalgiu prišienautų visoms penkioms karvėms šieno, turėtų ką pavalgyti, nereikėtų maldauti ir reikalauti vaikams mokykloje nemokamo maitinimo ir dar užtektų pinigų sau bei ūkiui. Ir ką čia slėpti - liktų ir buteliukui…

Savo namelį kartą radau taip pat apiplėštą, kur ir nuo senų spintelių buvo nulaužytos mažutės rankenėlės, sveriančios gal 10-15 gramų, pagal mano apskaičiavimus, žmogus čia šniukštinėdamas sugaišo gerą pusdienį.

Yra tokia rusiška dainelė: „Pili, jieli, viesielilis, protriezvieli - prosliezilis” (Valgė, gėrė, linksminosi, o kai išsiblaivė - pravirko). Valdžios ir mokslo galvos, dar vakar įkyriai liepusios ir mokinusios parduoti žemę ir gyvulius, dabar visaip mąsto, kaip įtikinti tą patį kaimietį, kad jis vėl augintų karvę ar paršą. Ogi niekaip to nepasiseks padaryti. Kartą stojęs į vagies ir tinginio kelią, toks „metalistas” ar remtinas (paramstomas) nebenorės dirbti tikro darbo. Ir tam jis suras šimtą ir vieną priežastį pasiteisinimui, kodėl jis negali dirbti.

Anais laikais kaimietis ir sapne nesapnavo, kad jį, žemės šeimininką, turėtų išlaikyti kaimynas ar valdžia. Užtekdavo sočiai pamaitinti ir pašerti ne tik trobos ir tvarto gyventojus, bet gerokai dar likdavo - likutį veždavo parduoti į miestą. Tuo pačiu slapčiausiose sodybos kertelėse gyveno kitokie įnamiai - šeškai, speiguotom ir alkanom žiemos naktim ateidavo lapės ir vilkai (prisiminkime V. Pietarį), klojime ir peludėse užtikdavo sau maisto kurapkų pulkai. Neiškentę iš miško išlįsdavo zuikiai, stirnos, briedžiai, kurie taip pat rasdavo apie vienkiemio trobesius šieno ar dobilų pabirų, ir to darbo apie tvartą, ūkį nebuvo jau tiek daug, kaip gąsdina šiuolaikinius miestiečius neokaimiečiai.

Mes savo laiku laikėme porą paršų, karvę, jautuką ar telyčią, tai vakarinei ruošai ir kitokiai keturkojų priežiūrai sugaišdavome apie valandą su trupučiu laiko.

… Žiema, mažas, apsnigtas Jautmalkių kaimelis. Viduryje jo stovi keturbutis baltų plytų namas. Netoli stiprus tvartas su antru aukštu - daržinėm šienui. Tvartas ir daržinės be durų - sudegintos, o viduje siaučia tik vėjai.

Keturbučio gyventojai jau prieš sutemas renkasi prieš televizorių ir visa šeimyna ilgam sustingsta prasidedant serialams, besižargstančių ir mekenančių „žvaigždžių” pasirodymams, ir taip iki gilaus vidurnakčio. Ryte, kuris prasideda 10-11 valandą, naujasis kaimietis sunkiai mąsto: ką jam reikės daryti visą dieną? Kaip rašė poetas A. Baltakis „Nei eiti kur, nei veikti ką…” O gal eiti ką nors pavogti?

Oras

Rusų patarlė sako: „O po muštynių kumščiais nebemosuojama…” Dabar, kai jau deginamos iš visos Lietuvos suvežtos padangos į Akmenės cemento gamyklą, mūsų orą, prisodrintą siera, azotu, dioksinais ir kitais „papildais” galima nors peiliu riekti. Prieš tai aplinkos vertintojai ir gamtosaugininkai sakė, kad oras būsiąs tiesiog kurortinis. Tik žmonės tylėjo, tai dabar jau iš tikro kumščiais nebepamosuosi. Kitur Lietuvoje žmonės, nusimetę senų laikų stingulį, rėkė, protestavo ir nuvijo šalin lendančias į jų „daržą” kiaules, neleidžia skverbtis į žemės gelmes…

Nors didysis optimistas A. Čekuolis rašo, kad oro užterštumas nėra joks blogis, o atvirkščiai - išeina į gerą. Ir duoda pavyzdžius iš Ostravos apylinkių Čekijoje, kur oras užterštas keliolika kartų daugiau, negu leidžia Europos Sąjungos normos.

Tas pats ir Černobylyje, kur žmonės, pasak Čekuolio, mirė ne nuo radiacijos, o iš baimės. Užtat kiek ten priviso „galingų briedžių, stirnų, šernų!” Žmonės, kurie grįžo į uždraustą zoną, taip pat gyvena neblogai.
Tad ko ten spurda tie Vėžaičiai ar pakruojiečiai? Naujaakmeniečiai tyli ir dar neišmirė.

Tiesa, evoliucija tų užterštų rajonų gyventojus, kurie silpnesni, senesni ar pasiligoję, gerokai praretino, užtat likę gyvi bus stiprūs ir galingi, kaip tie Černobylio briedžiai. Gal…

Teršalai, išskrendantys per kaminus į orą, yra matuojami, nustatomos jų leistinos normos. Nors ir paprasta žmogaus nosis jaučia stiprų deginamos gumos kvapą, bet iki šiol joks prietaisas dar neparodė, kad sieros, azoto ir kitų nuodų kiekis viršytų tas niekad nepasiekiamas leistinas normas.

Ir štai tūlas miestietis vieną tvankią vasaros dieną nutaria važiuoti į kaimą pakvėpuoti grynu oru. Jeigu tas jo pasirinktas kaimas yra derlingose žemėse, tai poilsiautojas iškart pajus skirtumą tarp miesto ir kaimo oro. Ten, namie liko išmetamų dujų neskanus kvapas, o čia įkvėpi pilnais plaučiais tokio oro, jog net saldu darosi.

Man, beveik visą laiką praleidžiant lauke tarp ąžuoliukų ir jaunam sode, tas saldus kvapas visai nepatinka. Nuo pat pavasario, vasarą, iki pat derliaus nuėmimo, o rudenį suželiant rapso ar kviečių želmenims, galingos mašinos su išpampusiomis cisternomis kas savaitę, o kartais ir dažniau atvažiuoja iš turtingos žemės ūkio bendrovės ir virš laukų pakimba toks gražus, beveik romantiškas rūkas.

Tai nuodingi chemikalai purškiami virš pasėlių, kad tarp jų neatsirastų kokia nors kitokio pavadinimo žolė. Pasilieka tik prekiniai augalai, o paprasta ramunė ar pasirinkęs čia gyventi vabalas yra kaipmat numarinami. Toks savotiškas genocidas…

Sovietinėje kariuomenėje mus mokė atskirti nuodingas dujas pagal kvapą. Prileidžia blindažą dujų, ir turėdavome pasakyti jų pavadinimus. Tik visų jų kvapas būdavo toks apysaldis, kaip šiuolaikinių augalų apsaugos priemonių. Ką gi, chemijos nesuklastosi…

Visa laimė, kad leido sodinti naujus miškus ir štai, mano ąžuolynas tarp bekraščių dirbamų laukų jau ir ūgtelėjo. Dabar čia iš visos plačios apylinkės sulėkė paukščiai ir atskrido vabzdžiai, kurie dar spėjo susiorientuoti kas ir kaip. Ir mišką taip pat pasodino kas spėjo. Dabar leidimų gavėjai jau gailisi, kam žmonės tiek žemės apsodino mišku. Žemės savininkai nori jos turėti antra tiek ir dar daugiau, o kur ją imsi?

Vanduo

Didiesiems vandens teršėjams sunkiai sekasi slėptis. Kad ir kaip stengiasi užlįsti už įstatymų, leidimų, nutarimų, normatyvinių aktų užtvarų, bet dažniausiai yra surandami. Nors ne visada ir ne visi sugaunami. Stambesni „briedžiai” pralaužia varovų - žaliųjų ir jiems prijaučiančių gretas ir vėl daro, ką yra sumanę.

…Pasekime iš paskos tą patį miestietį, kuris važiavo į kaimą grynu oru pakvėpuoti. Šįkart jis, susodinęs į mašinėlę šeimyną, vyksta vėl į kaimą atsigerti gryno, tyro vandens iš tėvų šulinio, geria pats, duoda vandens žmonai, vaikams ir visi giria: čia tai tikrai skanus vanduo, nepalyginsi su vandeniu iš krano! lr jie yra teisūs, vanduo iš šulinio, pagardintas nitratais ir nitritais, tikrai malonaus skonio, apysaldis, minkštas, lyg ir kažkuo paskanintas.

Lietuva - kviečių ir rapso žemė - yra gausiai tręšiama. Nors kai kas teigia, jog tręšiama dar per mažai ir yra beveik nusikaltimas, kad dirva negauna dar daugiau kalio, azoto, kitų trąšų, herbicidų, pesticidų… Kur jau čia per mažai! Pažiūrėkite į neseniai iškastą tvenkinį. Nuo iš aplinkinių dirvų trąšomis prisodrinto vandens jis beregint užželia tiršta, žalia augalų mase.

Yra lyg ir kažkokios normos su nurodytais atstumais, draudžiančiais barstyti trąšas prie pat vandenų. Tik trąšų barstytuvai bei pesticidų laistymo mašinos važiuoja pačiu kanalo pakraščiu, tręšdami ne tik dirvą, o ir vandenį. Ant kanalo šlaitų sužėlusius berželius ir kitus krūmus jau apipila stipriais nuodais ir augmenija žūva bematant . Didžioji dalis tų nuodų pakliūva tiesiai į vandenį. Tuo tarpu griežta kontrolė stebi, kad nepasodintum liepaitės ar ąžuoliuko per arti kanalo pakraščio. Gali sodinti tik už 15 metrų.

Mėginau ir aš savo liepaites pasodinti arčiau vandens, tik niekas neišėjo iš mano sumanymo - gavau perkelti medelius toliau nuo kanalo. Ir dar. Jei nori pasodinti mišką ar sodą, tai turi gauti kaimyno sutikimą. Tuo tarpu tas pats kaimynas, žemės valdytojas, nieko neklausdamas gali trąšas bei kitą chemiją pilti kur tik panorėjęs…

Galima pamanyti, kad jau Lietuvoje prasidėjo badas, kad ūkininkai suvis nusigalavo ir nebeišsilaiko, tad ar svarbu mūsų vandens, šulinių, upių, upelių švarumas. Kad tik daugiau gautume kviečių ar rapso. Kur tau, viskas yra atvirkščiai. Štai „Ūkininko patarėjuje” ūkininkas, biomedicinos daktaras Česlovas Karbauskis rašo: „2012-ieji normaliai ūkininkaujantiems atnešė gražaus pinigo”.

Pasaulio mokslininkai, filosofai labai gražiai rašo apie vandenį, kad anas esąs pats gyvenimas, pirminis visų daiktų elementas, tyras, nesavanaudiškas, mąstantis ir daug kitų nuostabių dalykų. Lietuvos valstietis taip pat apie vandenį kalbėdavo pagarbiai ir subardavo vaiką, kuris taikydavosi paleisti srovę, kad ir į paprasčiausią balutę ar griovį…

Darvinizmo pagrindai arba blokai

Evoliucija ilgalaikis dalykas. Kol koks nors šiltų jūrų gyventojas išlipo į krantą, kol virto visai kitokiu, praėjo milijonai metų. Tada, prieš milijonus metų, niekas niekur neskubėjo, tad jie, gyvūnai ar augalai, turėjo į marias laiko keistis, prisitaikyti ir išlikti. Dar kai kurie mokslininkai teigia, kad buvo ir antras kelias, žymiai greitesnis. Jeigu į Žemę atsitrenkdavo koks nors Visatos erdvėse valkataujantis asteroidas arba staiga įvykdavo didelė katastrofa, tai daugelis iš gyvojo pasaulio žūdavo, išmirdavo, o likusi mažuma išlikdavo ir gyvendavo toliau jau pasikeitę.

Mums tokios galimybės ilgai vystytis niekas nesuteikė, tad liko antras kelias - per kelis metus prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir išlikti. Moksliškai tai vadinasi mutacija, o paprasčiau kalbant - staigus smegenų sukrėtimas.

O tų sukrėtimų buvo, yra ir nežinia kiek dar bus, daugybė.

Po žemės atgavimo sklido atkaklūs, lipnūs gandai, kad tie, kas pasiėmė žemę ar mišką, nebegaus pensijos. Daug kas, kam maumenėlis buvo silpnesnis, ėmė ir neatlaikė - pusdykiai pardavė žemę. Toliau jau kaimiečiai patys suskato atsikratyti žemės. Tai priešlaikinė pensija - čia ir eilė susidarė, kad tik paimtų jų ūkį. Dabar vėl, turėsi nors mažą gabalėlį žemės - negausi visokių palengvinimų, bedarbio pašalpos. Jau ruošiami griežti įstatymai, jei neauginsi rapsų ar kviečių - mokėsi didelius žemės mokesčius.

Taip per trumpą laiką dideliame lauke, nuo Naujosios Akmenės iki Žagarės, likau kaip ir vienas. Didžioji dauguma kaimiečių sunyko - tapo pašalpų prašytojais ir savanoriškais bedarbiais, Per tą trumpą laiką ėmė ir pasikeitė mano kūno sandara - kairės rankos pirštai nuo darbo su kastuvu beveik tapo nebeatskiriami su juo ir sudaro vieną visumą - pirštakastuvį. Vakare, kai rengiuosi važiuoti namo, prisieina pirštus vieną po kito atlenkinėti nuo kastuvo koto. (Tuo tarpu kitiems pirštai stipriai suaugo su televizoriaus pulteliu…)

Dabar įvairūs tikrintojai gali tavo laukelius matuoti nors po dešimt kartų per metus, kaskart vis rasdami mažesnį plotą. Eidami aplink laukelį gerokai „nuskelia” jo kampus, kad išeitų tų arų kuo mažiau.
Paskui sako: „Pažeistas BPD 5,5 KM 67 A paragrafas”. Klausiu, kas tai yra ir ką man daryti? Tikrintojas vėl sako: „Pažeistas BPD…” Ir taip iš trijų ar daugiau kartų, bet į žmonių kalbą neišverčia, ką reiškia tos paragrafo raidės ir skaičiai.

Tada lyg ir pats sau taria: „Tokių laukelių, kur sodinamas miškas ar sodas dideliame lauke neturėtų būti…
Dabar protingos (ar neprotingos) galvos sugalvojo vienodą lauką suskirstyti į blokus. Tų blokų ribos yra tik popieriuje ar debesyse, stovėdamas ant žemės jų niekaip nepamatysi. Turiu apie 1,5 hektaro gryno durpyno, kur apačioje slūgso smėlis, leido man tą gabalą apsodinti mišku, nes tikrai ten niekas kitas negali augti. Tik pasirodo, kad tas durpynas yra sudarytas iš dviejų blokų ir turi atskirus numerius. Tad didesniajame bloke, kurio plotas yra 1,1 hektaro, mišką sodinti galiu, o kitame, 40-tyje arų sodinti mišką draudžiama, nes jo numeris yra kitas ir mažesnis negu pusė hektaro. Toks yra NMA sprendimas, ir niekas nieko niekur negali to sprendimo pakeisti. Beje, tas taisykles sugalvojo jauni žmonės, ir tikrintojai bei leidėjai ar neleidėjai taip pat yra jauni žmonės. O juk daug kas dūsauja: „Va ateis jaunimas…”

Tuo tarpu, jeigu sėčiau grūdines kultūras, tai jokios reikšmės tie blokai ar jų numeriai neturi - gali būti 10 arų ar 10 hektarų. Varyk kiaurai kiek akys užmato ir sėk sau kviečius ar rapsą.

…Dalgis - tai ne traktorius, tad šienaudamas matau viską, kas mane supa. Lauke, kur prieš keletą metų augo tik kviečiai ar rapsas, atsirado žemuogių pievelė, lomėlesne vis gausėja valerijonų, pilku debesėliu supasi kraujažolės žiedynas, baltuosius dobiliukus aplipo bitės. Po sutręšusiom žolėm sau jaukius namus pasidarė kamanės. Po kojom painiojasi kurapkų jaunikliai, lyg čia pat, bet niekaip nepamatyti, girdėti griežlė. Iš šilto guolio pabaidytas stirninas kimiu balsu loja ant manęs. Sumintas šernų šeimynos takas, pagaliau molio dirvoje aiškiai matau įspaustas vilko pėdas. Čia jau suvis gerai, tvarka bus, neleis pilkis kanopiniams niekadėjams laupyti jau ūgtelėjusių ąžuoliukų.

Augalai, vabzdžiai, gyvūnai yra lyg kokie mano pavaldiniai, kuriais aš privalau rūpintis. Kas bus ryt ar poryt jiems nė motais, visas tas darnus, margas ir gražus pasaulėlis vieną dieną gali išnykti.

Vytautas ALMANIS

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras