BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tarp žmogaus ir pasaulio

Turime daug informacijos apie galimai žmogaus veiklos sukeltą pasaulinę klimato kaitą, daug diskutuojame masinio vartojimo temomis, keliame alternatyvios energetikos klausimus ir t.t. Tačiau kaip įvyko tas žmonijos evoliucijos posūkis, atvedęs mus į pasaulį, kuris neretai vadinamas naująja barbaryste? Kaip paaiškinti technikos progreso pagreitį ir tuo pačiu šiuolaikinį įsigalintį žmogaus poreikį grįžti arčiau gamtos, atsisakant kompiuterių, automobilių, elektros ir t.t? Populiarėja ekologinės, laisvos nuo centrinių energijos tiekėjų gyvenvietės, bendruomenės, atsisakančios masinės produkcijos, masinės komunikacijos.

Patrauklu tampa užmiestis, kaimas, vienkiemiai, senoviniais būdais dirbamas žemės ūkis, amatai ir pan. Vis dažniau galima išgirsti apie askezę propaguojančius individus ar net grupes, siekiančias kuo mažesnio žmogaus daromo poveikio natūraliems gamtos vyksmams. O tuo pačiu metu visai šalia vyksta įvairūs nanotechnologijų, genų inžinerijos masinio panaudojimo galimybių tyrimai, sklando žmonijos pasaulinio genocido idėjos kaip galimybė spręsti demografines problemas ir, žinoma, pasaulio gyventojams dar nesuvokiama, bet jau įsibėgėjanti tokių idėjų realizacija.

Žmogus (gr. anthropos, lot. homo), išimties atvejis iš visko, kas pasaulyje egzistuoja, kadangi: apie viską - pasaulį ir save - gali kalbėti ir mąstyti bei savo egzistenciją, gyvenimą, elgseną ne šiaip sau turi, o mąstymu ir veikla pirma privalo apibrėžti ir įgyvendinti: kaip pageidauja matyti sutvarkytą savo pasaulį ir koks nori ir turi būti pats (Filosofijos žodynas, 2002). Kaip čia atsitiko, kad žmogus šiandien save gali vadinti išimties atveju iš visko, kas pasaulyje egzistuoja?

Šiame žmogaus sąvokos apibrėžime akivaizdus atstumas tarp žmogaus ir pasaulio - žmogus gali apmąstyti pasaulį, o taip pat kelti žmogaus kaip tokio problemą. Kitas dalykas, šiame santykyje galime pamatyti medijų vaidmenį, atskiriant tarsi chirurginiu būdu, vieną nuo kito (žmogų nuo pasaulio).

Medijų studijos orientuojasi į gebėjimą vertinti žmonijos kuriamo pasaulio poveikį pačiam kūrėjui. Medijų istorija bei sąranga liudija tam tikrą vienos medijos išsivystymą iš kitos medijos. Mat medijos turinys visada yra kita medija, iš kurios ne tik chronologiškai, bet ir genealogiškai ta medija kyla. Paradigmine tapusios rašto medijos turinys yra žodinė kalba, pastarosios - mąstymas, o šio - giluminiai psichikos procesai. Vadinasi, medija - tai psichikos ir pamatinių jos tendencijų technologinis pratęsimas.

Tyrinėdami žmogų, įvairiais laikmečiais įvairūs mąstytojai atkreipia dėmesį į skirtingus žmogaus tyrimo aspektus. Tačiau neabejojama, kad žmogus tampa žmogumi sąveikaudamas su aplinka, o toji aplinka yra ir gamtinė, ir žmogiška. Gamta šiuo atveju suvokiama kaip tai, kas iš savęs randasi ir save tikrai parodo, kaip esama tvarka, nepriklausanti žmogaus reguliavimo sričiai. Nors žmogus turi savo gamtišką prigimtį, svarbu pastebėti, jog žmogus ir kuria savo prigimtį, t.y. medijų pagalba kuria pats save.

Nėra žmogaus pasaulio tokia prasme, kokia prasme galima kalbėti apie gyvūno pasaulį. Šį skirtumą sąlygoja tai, kad žmogaus pasaulio struktūra nėra determinuota vien tik jo biologinio aparato. Žmogus sąmoningai atsitolina save nuo savo aplinkos, taip supriešindamas save gamtai ir susikurdamas specifinę žmogiškąją - socialinę kultūrinę aplinką, kurioje gali save vadinti laisvai veikiančia būtybe.

Žmogaus sąmonės prabudimas, tai jo atsiskyrimas nuo vieningo kosmoso. Kad atsirastų pasaulis, reikia nutraukti organišką vienybę, siejusią pasaulį su žmogumi. Kita vertus, tik nuo tos akimirkos, kai pasaulis atsiskleidžia kaip autonomiškas, žmogus gali kelti žmogaus buvimo pasaulyje problemą, o taip pat ir gamtinės bei žmogaus sukurtos aplinkos vertės klausimą.

Žmonės pasaulį suvokia savo kasdienėje tikrovėje. Kasdienis gyvenimas iškyla kaip tikrovė, kurią žmogus interpretuoja ir kuri jam subjektyviai prasminga kaip vientisas pasaulis. Tai pasaulis, kurį sukuria ir palaiko mūsų mintys ir veiksmai. Taigi mūsų kasdienė išmintis nekyla iš pasaulio, bet veikiau jį kaip tokį formuoja.

Pasaulio kaip objektyvaus visuotinio reiškinio atsiradimo procesas sietinas su medijų veikimu. Čia veikia sąmonė kaip medija, taip pat kalbos medija (pasaulio idėjos tematizavimas ir jam įvardinti egzistuojantis žodis - sąmonės ir kalbos sąveika). Be abejo, būtina paminėti pasaulio suvokimo transformacijai ypatingai reikšmingą rašto mediją. Sakytinės kultūros žmogaus pasaulio suvokimas bei pasakojimas apie jį skiriasi nuo rašto kultūros žmogaus suvokimo ir pasakojimo. Tekstas žmogų formuoja, keičiasi žmogaus mąstymo modelis, keičiasi ir žmogaus pasaulio suvokimas.

Šiandien žmogaus pasaulio pilna kalba ir raštija. Teksto mediją suvokiant kaip galingą simuliakrą, galima sakyti, kad rašto kultūroje dideliu mastu simuliacijos procesais fiktyviai papildoma (kuriama) tikrovė. To pasekoje gimsta perrašinėtojų karta, be subjektyvaus patyrimo tekstuose simuliuojanti pasaulį.

Tad kiek mes iš tikrųjų betarpiškai suvokiame tikrovę, o kiek susiduriame su pačių susikurta fikcija? Pasak prancūzų filosofo Henri Bergsono, tikrovės neįmanoma suvokti sąvokomis, tai padaryti galima intuicija, per kurią subjektas ir objektas susilieja į viena ir pasaulio esmė aktualizuojasi kaip tekantis tolydumas ir kūrybinis gyvenimo polėkis. H. Bergsonas palaiko mąstymo tradiciją, kuri kalbą laiko žmonių technologija, nusilpninusia ir pažeidusia kolektyvinę pasąmonę. Per kalbą, kaip žmogaus tęsinį, žmogaus intelektas gali atsiriboti nuo daug platesnės tikrovės. Kalba pratęsia ir išplečia žmogų, bet ji taip pat suskaldo žmogaus sugebėjimus. Šis techninis sąmonės tęsinys nusilpnina žmogaus intuityvų suvokimą. Bergsonas dėsto, kad pati sąmonė yra žmogaus tęsinys, užtemdantis susijungimo su kolektyvine pasąmone palaimą.

Tuo tarpu vokiečių mąstytojas J. G. Herderis teigia, jog pati kalba yra atsiradusi kaip juslinių ženklų kūrimas žmogui siekiant orientuotis, nes jo paties prigimtyje instinktai jau yra silpni ir nepakankami. Būtent dėl šio prigimtinio instinktų ir intuicijos nepakankamumo, pasak J. G. Herderio, žmogus yra būtybė, kompensuojant minėtus trūkumus apdovanota protu ir išradingumu.

Sąmonė sudarė prielaidas kurtis tokioms mąstymo tradicijoms kaip materializmas, racionalizmas, mechanicizmas ir pan., kur pasaulis aiškinamas konkrečiais dėsningumais, sąlygotais procesais, medžiagiškumu, moksliniu patyrimu ir net teoriniu pažinimu, nieko bendra neturinčiu su tikrovės patirtimi. Tačiau kiek žmogus šiandien yra pajėgus iš tikrųjų patirti pasaulio esmę ir išmintingai jį sutvarkyti pagal savo pageidavimą? Vargu, ar įmanomas vienareikšmis atsakymas į šį klausimą. Visgi, filosofo Nerijaus Čepulio žodžiais tariant, anapus ar šiapus į fragmentų šipulius mechaninių technologijų suskaldyto pasaulio, juslus lieka troškimas išgyventi nesisteminę buvimo ir žmogaus tikrovę bei visuminę prasmę. Tam reikalingas tikėjimas į vientisą nors ir neaprėpiamos visatos dermę.

Kristina JUOZAPAVIČIŪTĖ

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras