BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sigutis Obelevičius. Valgomos gėlės I

Apie gėles, rodos, žinome daug, tačiau kiek paslapčių jos vis dar slepia. Kas pasakys, kada jos pradėtos auginti, kas pirmasis mylimajai padovanojo pirmąjį žiedą? Kodėl žmonėms rūpi gėlės? Juk ne vien dėl grožio. Paskutiniais tyrimais nustatyta, kad tarp žmonių ir gėlių yra tam tikras, dar nelabai žinomas dvasinis ryšys, užsimezgęs prieš daugybę amžių, įkvėpęs kurti eiles, pasakas, legendas, tapyti paveikslus. Gėlės žmonėms reikalingos ne tik dėl grožio. Tarp daugybės gėlynams tinkamų augalų gausu vaistažolių.

Daugiau kaip pusšimtį laukinių Lietuvos augalų galima ne tik auginti gėlynuose, bet ir vartoti maistui, prieskoniams, tačiau dalies jų šiandien nebepažįstame arba mažai apie juos žinome.

Vaisgina

Iš miškų ir pievų - į gėlynus

Dar prieš 3 tūkstančius metų iki Kristaus senovės egiptiečiai dekoratyvinius ir aromatinius augalus vartojo prieskoniams, aromatinėms medžiagoms išgauti, mirusiesiems balzamuoti. Viduramžiais Šiaurės Europoje buvo auginama mažai gėlių rūšių (bijūnai, rožės, lelijos), tad gyventojai buvo skatinami darželiuose auginti daugiau vaistinių ir prieskoninių augalų, kurie būtų ir gražūs, ir naudingi. Tuo metu gėlynuose buvo paplitusios perkūnropės, vaistinės gelsvės, katžolės, didžiosios astrancijos ir kt.

Apie Lietuvos sodus ir parkus, kuriuose puoselėti gėlynai, buvo žinoma dar Jogailos valdymo laikais. Kaip atrodė lietuvių sodybos prieš 700 ar 1 000 metų, rašytinių šaltinių neišlikę. Tačiau greičiausiai kiemus puošdavo iš miškų ir pievų parsinešti gražiai žydintys augalai. Juk lietuvių santykis su gyvąja gamta nuo amžių buvo ypatingas. Lietuviai buvo paskutiniai pagonys, paskutiniai Europos stabmeldžiai, iki viduramžių garbinę žalčius, šventuosius ąžuolus ir, ko gero, gėles. Tuo metu, kai Prancūzijoje ar Italijoje jau stovėjo šiuolaikiniai miestai, Lietuvos giriose vaidilutės dar kūreno šventąją ugnį, o žyniai kalbino medžius ir žvėris. Iki pat XX a. vidurio lietuvaičiai išlaikė glaudų ryšį su gamta, puikiai pažinojo laukinius augalus, jų savybes, iš kartos į kartą perduodavo žinias apie gamtą. Kaimuose gyvenusios kaimo „daktarkos” ir žiniuonės puikiai išmanė liaudies mediciną, sėkmingai gydė įvairiausias ligas. Kad gėlės lietuvių gyvenime užėmė svarbią vietą, liudija ir tautosaka, daugybė liaudies dainų apie darželio gėles.

Tankiažiedis katilėlis.

Tankiažiedis katilėlis

Dėl naudos ir grožio

Valstiečius žemė maitindavo ir buvo labai branginama, todėl gėlynai užimdavo nedidelius plotelius šalia trobos, paprastai šalia įėjimo į namą, dažniausiai pietinėje ar vakarinėje pusėje. XIX a. lietuvaičių darželiuose būtinai augo bijūnai, rūtos, diemedžiai, raudonosios ir baltosios lelijos. Gėlės buvo auginamos ne tik dėl grožio, bet ir dėl naudos. „Šabalbonais” vadintos raudonžiedės pupelės, vyniodamosi apie virves, nutiestas nuo pastogių, ar įbestas lazdynų rykštes patvoriuose, ne tik puošė sodybas raudonais žiedais, tankia lapija uždengdavo negražius trobos kampelius, bet ir rudeniop išaugindavo skanių „turkiškų pupų” derlių.

Medetkų žiedynais buvo gydomos moteriškos ligos, vaistiniai putokliai praversdavo gydant tulžį ir skalbiant. Rūtomis vienose vietose gydė pilvo skausmus, kitur jų duodavo epileptikams, o kai kur jas naudodavo nelabai doriems tikslams (persileidimams sukelti).

Balzaminių skaistenių (vaistinių balzamitų) dėdavo ant žaizdų, o diemedžių lapeliais skanindavo varškės patiekalus. Kai kurie augalai maistui buvo vartojami tik badmečiais. Ko gero, mažai kas yra girdėjęs, kad jonpaparčius, kardažoles, miškines lelijas, vaisginas ar tankiažiedžius katilėlius galima valgyti.

Šiandien dalis dekoratyvių ir maistui tinkamų laukinių augalų Lietuvoje yra reti. Pavyzdžiui, meškinis ir kampuotasis česnakai, melisalapė medumėlė yra saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, o pajūrinė balža jau išnykusi.

Kardažolė

Kardažolė

Meškinis česnakas

Meškinis česnakas

Miškinė lelija - retas ir vertingas augalas

Iš visų lelijų plačiausią arealą turinti miškinė lelija (Lilium martagon) Lietuvoje yra saugotina, gana reta, kiek dažnesnė Vilniaus ir Trakų rajonuose. Retokai šis dailus augalas auginamas ir darželiuose, gėlynuose.

Miškinių lelijų arealas apima Vidurio ir Pietų Europą, dalį Baltarusijos bei Rusijos europinės dalies, Kaukazą, Pietų Sibirą ir Šiaurės Mongoliją. Auga šios lelijos lapuočių ir mišriuose su pušimi ar egle miškuose, miškų aikštelėse, miškinguose kalnuose iki 2 400 m aukštyje. Kai kurių botanikų nuomone, miškinės lelijos arealas Lietuvos nesiekia ir mūsų miškuose ji aptinkama kaip užneštinis augalas.

Mums miškinės lelijos - tiesiog nuostabūs dekoratyviniai augalai, o štai kirgizams, jakutams ir daugybei kitų Sibiro tautų - tai vertingas maisto produktas. Šių augalų svogūnuose yra net iki 50 proc. vertingų baltyminių medžiagų. Svogūnai yra gero, salstelinčio skonio. Valgomi švieži ir virti bei kepti, iš jų piene galima išvirti gardžią košę. Kirgizai svogūnus vartoja kaip prieskonį prie avių sūrio.

Miškinė lelija

Nepaisant gero skonio, mokslinis šio augalo pavadinimas Lilium martagon, reiškiantis „auksinis svogūnas”, sietinas visai su ne augalo skoniu. Lotyniškas miškinės lelijos vardas kilęs viduramžiais, alchemikų laikais. Tuomet alchemikai iš geltonai žydinčių augalų bandė išgauti auksą.

Miškinė lelija - daugiametis lelijinių šeimos svogūninis augalas. Žydi birželio- liepos mėnesiais. Gražūs purpuriniai dėmėti žiedai nemalonaus kvapo, po 7-9 susitelkę į nusvirusias kekes. Plinta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais subręstančiomis sėklomis ir svogūnėliais. Sėklomis padaugintos miškinės lelijos pražysta tik septintais metais.

Miškinės lelijos - medingi, vaistiniai augalai. Vaistams jų svogūnai kasami rudenį, besibaigiant vegetacijai. Svogūnuose yra gleivių, saponinų, angliavandenių. Lapuose taip pat aptinkama gleivių, flavonoidų. Žieduose dar yra ir eterinių aliejų. Visame augale gausu mineralinių medžiagų. Iš miškinių lelijų gaminami preparatai malšina uždegimą, varo šlapimą, gydo žaizdas, gali būti vartojami kaip raminamieji vaistai po nervinių sukrėtimų. Svogūnų užpilas malšina dantų skausmą, virškinamojo trakto uždegimą, padeda gydant kaulų lūžius.

Miškinė lelija

Miškinė lelija

Kaip kultūrinis augalas miškinė lelija žinoma nuo XIV a. pradžios. Visai nelepi, gali augti įvairiausiuose gėlynuose. Lietuvoje pasitaiko darželiuose, kapinėse. Tinka aukštų gėlių grupėse. Puikiai auga pusiau pavėsyje. Senuose parkuose ir dvarvietėse galima aptikti didžiulių sulaukėjusių miškinių lelijų sąžalynų, puikiai tarpstančių tiesiog pomedžiuose.

Romualdo Barausko nuotraukos

“Žurnalas apie gamtą”

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

loreta2016-07-28 22:22

turiu ta miškinę lelija

Etubiz2016-08-05 07:55

gal svogūnėlius parduodate?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras