BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Plėšrūnų antpuolius šiaurės rytų Lietuvoje provokuoja “lenciūginė gyvulininkystė”

Šiaurės rytų Lietuvos kraštas (Biržų, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio rajonai) yra ypatingas tuo, kad čia laukinė gamta ir žmogaus veikla kaip niekur kitur arti viena kitos. Žemės ūkio plotus dalija įvairaus dydžio miškai ir miškeliai, kuriuose sau prieglobstį suranda laukiniai žvėrys, o tarp tų miškelių ganosi daugybė karvių. Kadangi čia gamtinės sąlygos yra idealios tiek gyvulininkystei, tiek plėšrūnams veistis, būtent šiaurės rytų Lietuvoje pasitaiko daugiau kaip du trečdaliai visų Lietuvoje registruojamų laukinių plėšrūnų antpuolių.

Kalbant apie šiuos plėšrūnus reikia pasakyti, kad čia įmanomi visi variantai: sulaukėję šunys, vilkai ir jų hibridai. Nevyriausybinėms gamtosauginėms organizacijoms, dažnai besilankančioms šiame krašte, teko įsitikinti, kad šie variantai ne tik įmanomi, bet ir realiai egzistuoja.

Štai liepos 2 dieną Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas” Biržų rajone, Šukionių gyvenvietėje organizavo susitikimą su ūkininkais. Susitikimo metu „Baltijos vilko” ir Lietuvos gamtos fondo specialistai supažindino gyventojus su plėšrūnų „psichologija”, davė patarimų, kaip išvengti žalos naminiams gyvuliams, pristatė naminių gyvulių apsaugos priemones: vėliavėles, specialius elektrinius piemenis, aviganius sarginius šunis. Renginyje dalyvavę ūkininkai vienas po kito liudijo matę gretimame Guodžių durpyne susimetusią keistą porą: vilką ir juodos spalvos aviganę kalę. Ir ši pora jau augina savo jauniklius. Savo liudijimus ūkininkai išdėstė raštu ir kartu su „Baltijos vilko” organizacija kreipėsi į Biržų merę Irutę Varzienę. Merė palaikė ūkininkų, vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų pastangas išjudinti problemos sprendimą iš mirties taško. Biržų rajonas pirmasis, kuriame pradėtos svarstyti žalos nuo plėšrūnų kompensavimo bei naminių gyvulių apsaugos priemonių taikymo galimybės.

Vėliavėlėmis ir elektriniu piemeniu apsaugota avių ganykla Elektrėnų savivaldybėje. "Baltijos vilko" nuotrauka

Guodžių durpynas rūpesčių pradėjo kelti prieš dvejus metus. Tada iš Šukionių ir aplinkinių kaimų pasipylė skundai apie pjaunamus naminius gyvulius. Asociacija „Baltijos vilkas” kaip tik tais metais pradėjo eksperimentą su Podhalės aviganiais, kurie labai dažnai naudojami gyvulių apsaugai Lenkijoje. Iš Lenkijos Karpatų regiono į Lietuvą buvo parvežti penki šios veislės šuniukai ir padovanoti keturiems nuo plėšrūnų nukentėjusiems ūkininkams. Biržų rajone šis eksperimentas pasiteisino geriausiai. Šukionių ūkininkė Rita Bieliakienė, kuri 2009 metais prarado dvi telyčias, vieną Podhalės aviganį gavo dovanų, o kitą nusipirko. R.Bieliakienė sąžiningai laikėsi šių šunų auginimo instrukcijų, dažnai konsultavosi su gamtosaugininkais ir štai šiais metais jos šunys visiškai užaugo. Bieliakų 40 karvių banda (jų ūkis ekologinis) ganosi visai šalia to nelemto Guodžių durpyno. Aplinkiniams ūkininkams plėšrūnai kiekvieną savaitę kažką sudrasko, o Bieliakų gyvuliai yra saugūs. Podhalės aviganiai iš prigimties yra labai agresyvūs plėšrūnų atžvilgiu ir jeigu kas nors kėsinasi į jų ganomus gyvulius, kuriuos šie šunys laiko savo šeima, nekviestas svečias pasitinkamas iš toli.

Bet Podhalės aviganiai tinka saugoti tik laisvai ganomus gyvulius. O Biržuose ir aplinkiniuose rajonuose yra daug smulkių ūkininkų, kurie savo karves riša grandine. Toks pririštas gyvulys tampa labai lengvu grobiu bet kokiam plėšrūnui. Ypač, jeigu šalia dar yra miškas, durpynas ar pelkė, kuria plėšrūnas priartėja prie savo aukos nepastebėtas. Labai retai nuo plėšrūnų krenta suaugusi karvė. Jei yra pasirinkimas, pirmiausia puolami veršeliai arba antrametės telyčios. Galvijai turi instinktus, kaip apsisaugoti nuo plėšrūnų. Užpuolimo atveju suaugusios karvės apstoja veršelius ratu, kad vilkai ar sulaukėję šunys prie jų neprieitų. Bet jeigu motina pririšta, ji savo veršeliui niekaip negalės padėti. Be to, dažnai suaugusios karvės ir jų veršeliai ganomi atskirai.

Minėto susitikimo su ūkininkais metu bandėme atkreipti dėmesį į štai tokį esminį momentą. Po pirmosios plėšrūnų atakos jokiais būdais negalima palikti gyvulių be priežiūros, o geriausia būtų (jei tai įmanoma) kitai nakčiai suvesti gyvulius į tvartus arba saugius aptvarus. Nes jeigu ir kitą naktį plėšrūnams pasiseks, jie eis pas ūkininkus pastoviai. Tokiu būdu ūkininkai, patys to nenorėdami, suformuoja plėšrūnų įprotį misti naminiais gyvuliais. Kaimo žmonės puikiai žino, kad jeigu vanagas ar lapė įjunksta į vištas, tai nešios jas tol, kol neliks. Lygiai tas pats ir su vilkais ar sulaukėjusiais šunimis. Kai kurios jų šeimos iš tiesų specializuojasi misti veršeliais arba telyčiomis. Būtent tokių plėšrūnų šeimų atžvilgiu ir reikia imtis konkrečių priemonių. Iki šiol to nebuvo paisoma. Už tam tikrų plėšrūnų aibes kentėdavo visi vilkai. Jų sumedžiojimo kvota būdavo padidinama visai Lietuvai ir labiausiai nukentėdavo stambiausiuose miškų masyvuose gyvenantys vilkai, kur jie praktiškai nedaro jokios žalos ūkininkams, bet juos ten medžioti daug paprasčiau ir maloniau. Kai kada Aplinkos ministerija išduoda leidimus sumedžioti vilkus ir vasarą, t.y. ne medžioklės sezono metu. Bet tokiu atveju leidimas medžioti vilkus turėtų būti išduotas konkrečiai vietovei (pvz. Guodžių durpynui ir aplinkiniams miškams), o ne visam rajonui. Galima svarstyti galimybę leisti prie ganyklos, kur laikomos karvės, pastatyti medžiotojų bokštelį ir plėšrūnų tykoti iš jo. Tai jau būtų daug mažesnė blogybė, nei vilkų medžiojimas ten, kur jie visai jokios avies ar veršelio nė nemato. Jeigu jau plėšrūnas braunasi į ganyklą ar net žmonių kiemus, tai gamtai toks žvėris taip pat nėra vertingas, nes neatlieka laukinių gyvūnų reguliavimo paskirties, o „reguliuoja” tik naminius gyvulius.

Vis dėlto sunkiai suprantamas ir pačių ūkininkų elgesys. Jeigu tu žinai, kad apylinkėse siautėja plėšrūnai ir tu vis tiek palieki nakčiai gyvulį ant grandinės, kad ir savo kieme, argi iš tikrųjų taip sunku įvesti jį į tvartą? Netgi jei karvė rišama už kilometro ar dviejų, ją tikrai nesunku nakčiai parsivesti namo. Juk vis tiek pas ją reikia važiuoti ar eiti kelis kartus per dieną - perrišti, pamelžti, pagirdyti… Suprantama, jeigu tų karvių ne viena ar dvi, o septynios ar aštuonios - tuomet iš tikrųjų sunku tuos gyvulius vedžioti. Tada reikia pačioje ganykloje pastatyti metalinį gardą ar lentinę rakinamą pašiūrę, kurios lentos dar bent pusę metro būtų įkastos į žemę. Rytų Lietuvoje, kur plyti stambūs miškų masyvai, nėra įpročio palikti gyvulius laukuose nakčiai, nežiūrint į tai, kad vilkų ten labai sumažėję ir jau senokai niekas negirdėjo apie užpuolimus. Tai daroma ne tik dėl keturkojų, bet ir dėl “dvikojų plėšrūnų” grėsmės.

Vilkai reikalingi ir šiaurės rytų Lietuvoje. O jeigu pavyktų juos ten išnaikinti, tai po kurio laiko jų vis tiek ateitų iš gretimų rajonų ar net iš Latvijos. Todėl nėra kitos išeities kaip keistis patiems - keisti ūkininkavimo įpročius, atsakingai prižiūrėti savo turtą, įgyvendinti kompensavimo mechanizmus ir naminių gyvulių apsaugos priemones. Biržų rajono ūkininkams, galima sakyti, pasisekė. Merė I.Varzienė kompensacijų klausimą ėmėsi spręsti iš esmės. Kitų rajonų ūkininkams galima tik patarti išieškoti nuostolių atlyginimą iš valstybės civiline tvarka. Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, kad valstybė atsakinga už laukinių žvėrių padarytą žalą ir įpareigojo atlyginti nuostolius draudimo kompanijai už briedžio sudaužytą automobilį. Taigi, precendentas yra. O jeigu nėra patvirtinta kompensavimo tvarka už plėšrūnų padarytą žalą, tai neatleidžia valstybės nuo pareigos tą žalą vis dėlto kompensuoti. Tereikia naminių gyvulių užpuolimo metu operatyviai iškviesti rajono veterinarijos gydytoją, kuris patvirtintų faktą ir surašytų aktą, o tada su tuo aktu keliauti į teismą. Nes kol patys žmonės nepradės teikti ieškinių valstybei, tol kompensavimo mechanizmo Aplinkos ministerija taip ir neprisiruoš patvirtinti. Sulaukėjusių šunų problemą taip pat būtina spręsti neatidėliojant. Nes šių plėšrūnų sparčiai daugėja ir jie turi teisinę neliečiamybę. Pagal dabartines Medžiokles taisykles valkataujantį šunį leidžiama tik sugauti, o šauti galima tik tada, kai jis puola žmogų.

Šį straipsnį išprovokavo parašyti neseniai „Lietuvos ryte” pasirodžiusi publikacija „Vilkų išpuoliai gąsdina ir gyvulius, ir žmones” ir DELFI bei ELTOS publikacija „Vilkų medžioklės plotai prasiplėtė ir į žmonių kiemus“. Žurnalistų darbas yra gąsdinti, redakcijos tokiu būdu pritraukia daugiau skaitytojų ir pakelia savo reitingus. Tuo tarpu mūsų, gamtosaugininkų, pareiga yra priminti, kad žmonės dažnai patys yra autoriai tų situacijų, į kurias pakliūna, ir spręsti jas būtina pradėti nuo savęs.

„Baltijos vilko” informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras