BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pamario sengirių liudininkės

Visžalė, pažiūrėti trapi šiaurinė linėja yra puikus prisitaikymo prie šiaurietiškų gamtos sąlygų pavyzdys. Šis augalas yra ankstesnių šaltymečio sengirių liudininkas ir vertinamas kaip pirmapradės krašto gamtos liekana.

Pavadinimas daugiaprasmis

Šiandieninis mokslinis šiaurinės linėjos rūšies pavadinimas visomis kalbomis mena botanikos tėvo Karlo Linėjaus (Carolus Linnaeus, 1707-1778) pavardę. Augalas ne kartą minėtas pažymint mokslininko 300 metų gimimo sukaktį ir bemaž visuomet prisimenamas kalbant apie šio garsaus gamtininko gyvenimo vingius, ilgą ir permainingą pradžios kelią į tikrąją botaniką. Neretas botanikas pažintį su žaliuoju tėviškės apdaru ir pradžioje neaprėpiamu augalijos pasauliu pradėjo būtent nuo linėjų, kurios liaudies dar vadinamos dvynukais, samanų varpeliais. Gaila, kad daugelis liaudiškų pavadinimų nugrimzdo užmarštin, taip ir liko neužrašyti, neišsaugoti ateities kartoms.

Moksliniuose raštuose šiaurinė linėja priskiriama sauskrūminių (Caprifoliaceae), kituose šaltiniuose - linėjinių (Linnaecaea) šeimai. Ankstesnis rūšies pavadinimas lotynų kalba buvo Campanula serpyllifolia (Caspar Bauhin, 1596), vėliau ji pervadinta Linnaea borealis subsp. borealis (Linnaeus, 1753). Pavadinimas Linea tariamas panašiai, bet rašomas skirtingai ir turi kelias prasmes. Lotynų kalba Linea reiškia „juosta, linija” ir nusako ilgomis atlankomis augantį augalą. Švedijoje Linea yra mėgstamas moteriškas vardas.
Šiandien žinomiausias augalo pavadinimo aiškinimas siejamas su K. Linėjaus jaunystės dienų aistra botanikai ir jo mėgstamiems žiedeliams. Asmeniniuose užrašuose gamtininkas augalą įrašęs pavadinimu Linea, tačiau knygoje „Gamtos sistema” („Systema Naturae“, 1753) įvardijo Rudbeckia (studijų laikų dėstytojo ir globėjo garbei). 1757 m. K. Linėjui buvo suteiktas Švedijos barono titulas, o nuo 1761 m. - teisė prie pavardės rašyti priklausomybės kilmingam luomui priešdėlį von. Linėjos atvaizdą mokslininkas pasirinko ir kaip šeimos žymenį. Paveiksluose pagal to laiko paprotį gamtininkas nutapytas dešinėje rankoje laikantis linėjos šakeles, atlankos ir du žiedeliai vaizduojami šeimos herbe. Šiaurinė linėja taip pat vaizduojama Pietų Švedijos Smolando srities, kur yra K. Linėjaus gimtinė, ženkle.


Galutinai pavadinimą „linėja” įtvirtino K. Linėjaus mokytojas olandų botanikas J. F. Gronovijus (Jan Frederik Gronovius, 1686-1762), kuris augalą įtraukė į naujai sudaromus mokslinius rūšių sąvadus. K. Linėjus šiam siūlymui neprieštaravo, tik pagal naujas taisykles visam rūšies aprašui pridūrė genties būdvardį borealis, t. y. „šiaurinė”. Knygoje „Pastabos apie botaniką” („Critica Botanica“, 1737) gamtininkas kiek naivokai aiškino savo pasirinkimą: „Linnaea pavadinau iš pagarbos mokytojui J. F. Gronovijui, tai nereiklus, jį primenantis, akiai malonus, paprastas, trumpai žydintis Laplandijos augalas”.

Dažniausiai augalo ūglį dengia samanos, o paviršiuje kyšo tik visžaliai lapeliai

Gajūs krūmokšniai

Šiaurinė linėja yra žemaūgis daugiametis visžalis puskrūmis. Miško paklotės paviršiumi šliaužiantis stiebas šakojasi į dvi liaunas šakeles. Lapai priešiniai, auga poromis, mėsingi, pusapskričiai, dantytais pakraščiais, jų ilgis - 16-20 (35) mm, plotis šiek tiek viršija ilgį. Lapelių paviršius lygus, padengtas plonu vaškiniu dangalu. Lapo apačioje atsiveria gerai išlavėjusios žiotelės. Lapeliai žaliuoja iki 12-16 mėnesių, vėliau sunyksta ir nukrinta. Jauni ūgliai, kaip ir lapai, yra žali, 3 mm storio. Juose vyksta fotosintezė. Nuo pagrindinio stiebo aukštyn kyla 8-10 cm ilgio metūgiai, vieni būna tik lapiniai, kiti augina žiedynus. Stiebo menturiuose atsišakoja 50 mm ilgio siūlinės šaknys. Per metus augalas išaugina iki 25 cm ilgio atlankas. Senesnės stiebo dalys būna sumedėjusios, rudos, neretai jau padengtos samanų poklote. Šešiolikos metų augalo išsikerojusios šakelės gali užimti iki 200 m² plotą. Šiaurinės linėjos amžius palyginti ilgas, bet jį sunku nustatyti, nes galinė dalis iš lėto sunyksta, o priekinė nuolat atsinaujina ir auga į priekį. Manoma, kad skirtinguose miškeliuose esančiose tam tikru atstumu nutolusiose augavietėse augančios linėjos yra to paties motininio krūmokšnio atžalos.

Žydi linėjos tik sutvirtėjusios (3-4 metų). Vidutinėse platumose žiedus skleidžia birželį-liepą. Žiedeliai auga ant 8 cm ilgio žiedynkočių, kurie stiebiasi iš metūgių lapų pažasčių. Jų viršūnėje du suaugę lapeliai, nuo kurių išauga du liauni 50 mm ilgio koteliai. Varpelio pavidalo 10 mm ilgio žiedeliai kabo ir atsiveria žemyn, taip augalas apsisaugo nuo žiedadulkes sulipinančio vandens. Vainikas sudarytas iš penkių žalių taurėlapių ir tiek pat rausvai baltų žiedlapių. Jų vidinis paviršius apaugęs trumpais šereliais, kad vabz­džiai (žiedadulkių pla­tintojai) galėtų įsikibti ir pasiekti saldžiomis išskyromis viliojančias mezginės pagrindo nektarines. Žiedlapių gaubiamoje ertmėje yra po vieną porą ilgesnių ir trumpų kuokelių. Piestelė viena, šiek tiek pūkuota, purka iškyla virš dulkinių. Visiškai išsiskleidę žiedeliai kvepia vanile, galima užuosti ir švelnų migdolų riešutų bei anyžių kvapą. Ypač sodrus šiaurinių linėjų kvapas juntamas šiltomis popietėmis, prieš tai nušniojus gausiems vidurvasario lietums.

Žiedelis žydi iki 7 dienų. Žydėjimo trukmė priklauso nuo oro sąlygų. Per tą laiką vabzdžiai (apie žiedadulkių platintojus žinoma labai mažai), vėjas ir vanduo išplatina žiedadulkes, o esant nepalankioms sąlygoms augalas apsidulkina pats. Po 36 parų žiedelio mezginė išburksta, tampa žalia 5 mm ilgio uogele. Viršutiniam dangalui nudžiūvus, jų vietoje po savaitės atsiranda sausa parudavusi neatsiverianti vienasėklė dėžutė, kurios paviršius nusėtas mažais kabliukais. Sėkliukes išplatina vanduo, vėjas, paukščiai ir smulkūs žinduoliai. Dauginimasis sėklomis šiaurinės linėjos išlikimui yra mažai svarbus, sėkmingiau šie gajūs krūmokšniai plinta atlankomis.

Šiaurinė linėja: bendras augalo vaizdas (1), žiedynkotis (2), žiedas (3), vaisinė dėžutė ir sėkla (4, 5), skerspjūvis (6)

Užsilikusios nuo šaltymečio

Šiaurės pusrutulyje, Eurazijos ir Šiaurės Amerikos vidutinio klimato platumose, taigos, mišriųjų miškų juostoje žinomos keturios šiaurinių linėjų atmainos (porūšiai). Jos aptinkamos kalnų alpinėse pievose ir yra atskirtos nuo ankstesnių šaltymečio augalijos bendrijų. Augalas atsparus šalčiui, pakenčia iki 45 °C šaltį, tačiau sėkmingai žiemoja tik po stora sniego danga. Vidurio platumų brandžiuose pušynuose linėjos auga rūgščioje dirvoje, jauriniame su priesmėliu dirvožemyje. Priklausomai nuo platumos, linėjos aptinkamos skirtingose augalų bendrijose. Britų salyno ir Vidurio Europos kalnų slėniuose auga užpelkėjusių žemumų spygliuočių miškuose, neretai kartu su orchidėjomis sidabrinukėmis (Goodyera repens), viržiais ir kitais žemaūgiais šviesomėgiais augalais.

Taigos ir Vidurio Europos mišriųjų ir spygliuočių miškų juostoje, Lietuvoje linėjų taip pat aptinkama senų, kadaise vientisų, iki šių laikų išretintų, liekaninių pušynų (sengirių) vietose. Daugelyje vietų linėjos auga apyrečiai, dažniausiai tai būna antrinės augavietės. Jeigu sąlygos palankios, paprastųjų šilsamanių ir atžalinių gūžtvių paklotėje išsikeroja į didelius sąžalynus, pramaišiui su pavieniais septynikių, mėlynių, katuogių ir varpinių augalų stiebeliais.

Lietuvoje gausių augaviečių aptikta vakariniuose vienas nuo kito nutolusiuose pajūrio ir pamario šiluose: Palangos ir Girulių parkuose, Darbėnų ir Šernų miškuose, Šilutės rajono Kintų miške, užmario Kuršių nerijoje jų rasta atskirose Rasytės, Juodkrantės sengirių vietose. Manoma, kad Kuršių nerijoje šiaurinės linėjos atsiradusios antriniu būdu, t. y. užsisėjusios arba išplitusios pakartotinai, iš kelių motininių augalų. Giliau Vidurio Lietuvoje jų aptikta Panemunės, Prienų, Juodupės, Pageluvio, Aukštadvario, Užpalių, Vyžuonos ir Vaitkūnų šiluose, taip pat Ignalinos rajono aplinkiniuose miškeliuose. Naujausios augavietės neįtrauktos į rūšies suvestines.

Auginamos sodeliuose

Šiaurinę linėją lydi gražūs jos pažinimo puoselėjimo papročiai. Dėl paprastos gerai įsimenamos išvaizdos, kvapių žiedelių ir gyvybingumo šie augalėliai ypač mėgstami Šiaurės Europos šalyse. Be to, tai vaistiniai augalai, naudojami antpilams nuo viduriavimo, tepalams odos ligoms gydyti. Šiuos žydinčius augalus mėgstama auginti Švedijos parkuose, žaliose vejose, sodeliuose ir pažintiniuose sklypuose. Linėjų sodinukai ruošiami iš anksto miške. Jų augavietėje įkasamas indelis su jaurine žeme ir per jį paklojamos kelios atlankos, skirtingose vietose užberiama žemių ar pridengiama samanomis. Po kelių mėnesių atlanka indelyje įsišaknija ir ūglį atskyrus nuo pagrindinio augalo stiebelio galima auginti atskirai.

Sodinuko vieta turi būti pusiau atvira, rytų ar vakarų pusėje. Šiaurinės linėjos nepakenčia užsilaikančio vandens, saulės atokaitos, skersvėjų. Trumsės universiteto (šved. Tromso, Šiaurės Norvegija) šiaurinių augalų ir geologijos pavyzdžių sodelyje, kur suvežti augalai ir uolienos iš viso pasaulio kalnų, teko matyti puošnų indą su nepaprastai gražiai išvešėjusia linėjų paklote, nusegta gausybės baltų žiedelių, kurie toli skleidė švelnų dvelksmą. Kai kuriose Lietuvos vietose taip pat galima bandyti auginti šiuos augalus.

Išgarsino Kuršių nerijos gamtininkai

Šiaurinė linėja buvo mėgstama Pabaltijo ir Vidurio Europos šalyse. Kuršių nerijoje jos vardą išgarsino Rytprūsių gamtininkai. Čia šiems augalams buvo rodomas ypatingas dėmesys. Negausios linėjų augavietės nerijoje ties Nida buvo ir iki šių dienų yra per 0-50 km nuo pagrindinių augaviečių atokiau pamaryje, žemyninėje dalyje. Šiaurinės linėjos, kaip Juodkrantės sengirės žymens, atskleidimo istorija mus nukelia į XX a. pradžią. Tuomet rašytojas H. Zonrėjus (Heinrich Sohnrey, 1859-1948) ir botanikas H. V. Konvencas (Hugo Wilhelm Conwentz, 1855-1922) viešai pareiškė esą susirūpinę dėl gimtinės gerovės kėlimo ir kai kurių jos pavyzdžių išsaugojimo ateities kartoms. Jie siūlė stiprinti gamtos pažinimą mokyklose, saugoti ir puoselėti vietos kultūros ir gamtos paminklus. Kilo visuomeninis gimtinės gamtos pažinimo sąjūdis, kuriame dalyvavo mokytojai, mokiniai, mokslininkai ir girininkai. Buvo steigiami pirmieji kraštotyros muziejai.

Tikslą geriau pažinti Kuršių nerijos augalus iškėlė pirmieji miškininkai ir botanikai, kurie sudarė pamario augalų rūšių sąvadus. Augalų tyrinėtojas J. K. R. Kasparis (Johann Xaver Robert Caspary, 1818-1887), J. Abromaitis (Johannes Abromeit, 1857-1946) bei jų pasekėjai E. Hilbertas ir K. H. Pau­las (Eduard Hilbert, K. H. Paul) aprašė augalijos įvairovę, išskyrė jos skirtybes, sandaros prisitaikymą augti permainingose ir skurdžiose išskirtinėse pajūrio aplinkos dirvose. Jie laikomi botaninių tyrinėjimų pradininkais pamaryje. Mokslininkų pastangomis Karaliaučiuje 1862 m. buvo įsteigta Prūsijos botanikų draugija, renkamas seniausias krašto augalų rinkinys, o 1898-1940 m. parengta ir išleista šiandien retenybe tapusi trijų dalių knyga „Rytų ir Vakarų Prūsijos flora” (vokiečių kalba). Skleidžiamos žinios išgarsino šiaurinės linėjos išskirtinumą Kuršių nerijoje. Augalas tapo ankstesnių Juodkrantės sengirių gyvąja liekana, žymeniu ir savotiška botanine vertybe. Gležnų šiaurietiškos gamtos retenybės žiedelių nuotraukos buvo spausdinamos vietinėje pažintinėje spaudoje, Kuršių nerijos atvaizdų rinkiniuose ir turistinėse skrajutėse. Nidoje vardu „Linea” pavadintas viešbutis. Panašaus atgarsio šiaurinė linėja buvo sulaukusi tik K. Linėjaus gimtinėje Pietų Švedijoje.

Deja, ankstesnių kartų botanikų atlikti Kuršių nerijos augalų tyrimai kol kas netapo bendra šiandienos Lietuvos gamtininkų botaninių žinių dalimi, sumenko linėjų pažinimo puoselėjimo paprotys. Būtų gražu šią šviečiamąją veiklą atgaivinti.

Egidijus BACEVIČIUS, Žurnalas apie gamtą.

Jūratės Zarankaitės, Editos Paspiesinskaitės, Gedimino Gražulevičiaus ir autoriaus nuotraukos.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras