BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Miškuose jau pasirodė poniabudės


Grybai - vieni keisčiausių gamtos kūrinių, kuriais rimtai mokslas susidomėjo dar visai neseniai. Susidomėjo ne kulinarine verte, bet jų gydomosiomis savybėmis. Grybų karaliumi pagal gydomąsias savybes nuo seno laikomas japoniškas grybas shiitake, kurio pagalba gydoma daugelis ligų, įskaitant ir piktybinius auglius. Na, jeigu japonai turi karalių, tai mūsų miškuose auga ne ką prastesnis, o kai kuriais atžvilgiais ir gerokai pranašesnis grybas Phallus impudicus, liaudyje vadinamas poniabude, panagrybiu ar žemės taukais.

Šis grybas nuo seno gerai žinomas ir labai vertinamas Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Valgė jį šviežią su grietine, paskanindami druska ir pipirais, darė užpilus su degtine ar kagoru, džiovino. Poniabudės sultimis merginos ir moterys tepdavo veidą, kad oda būtų švelni ir skaisti. Spiritiniu antpilu gydė egzemą, hemarojų, miomą, podagrą, mastopatiją…, net vėžinius susirgimus. Susirgę gripu, sloga, angina, pasunkėjus kvėpavimui skalavo gerklę grybo sultimis. Žalius grybus valgė, gydydamiesi nuo gastrito, skrandžio opos ar šiaip organizmo sustiprinimui. Užklupus mastopatijai, podagrai, radikulitui ar reumatizmui, poniabudės sultis maišė su moliu ir dėjo ant skaudamos vietos. Džiovintų grybų milteliais gydė negyjančias žaizdas, odos grybelį. Sakoma, kad vieno arbatinio šaukštelio poniabudės miltelių pakanka, kad visą dieną žmogus būtų kupinas energijos, juos naudojo esant bendram organizmo nusilpimui ir nuovargiui.

Pirmieji moksliniai - medicininiai liudijimai apie šį grybą mus pasiekia iš XVII a. vokiškų šaltinių - ten pirmą kartą minima apie Berlyno gydytoją Karo, kuris šiuo grybu sėkmingai gydė piktybinius auglius.

Kur auga šis gamtos stebuklas? Dažnesnis lapuočių miškuose su derlingu dirvožemiu, auga vasarą ir rudenį, lengviausiai atpažįstamas pagal kvapą- smirda dvėseliena. Maistui ir vaistams vartojami jauni kiaušinio formos ir dydžio vaisiakūniai. Perpjauti jie atrodo taip:

Po išoriniu vaisiakūnio sluoksniu randasi žele pavidalo masė, kuri ir yra naudojama vaistams. Valgyti galima visą grybą, kol iš jo neišaugo sporofikuojantis „falas“- suaugęs grybas vartoti netinkamas.

Septintajame dešimtmetyje pasirodė, kad liaudies medicinos žinios apie šį grybą tikrai ne iš piršto laužtos. Patekusi ant laboratorinio stalo, poniabudė iš karto tapo sensacija. Pasirodė, kad jos galimybės šalinti cholesteriną ir mažinti kraujo spaudimą dvigubai didesnės nei garsiojo shiitake, poniabudės fitoncidai taip pat pasirodė aktyvesni: jie naikina herpio, gripo, hepatito virusus. Visgi mūsiškė karalienė nusileidžia japoniškajam karaliui imuninės sistemos stimuliavimo srityje, bet jos priešvėžinis poveikis toks pat. Sakoma, kad tie, kurie valgo šviežias poniabudes, niekada nesuserga vėžiu. Irinos Filipovos fungoterapijos centro Peterburge specialistai patvirtina: iš tikrųjų poniabudėse esantys polisacharidai skatina organizme perforino gamybą, kuris nužudo vėžines ląsteles. Ląstelių membranose jie padaro skylutes ir piktybinės ląstelės žūsta. Tokiu būdu perforinas neleidžia joms dalintis ir formuoti auglio.

Be visų paminėtų savybių poniabudė turi dar vieną, irgi žinomą nuo senovės- ji puikiai sprendžia „vyriškas“ problemas. Teigiamai veikdama visą hormoninę sistemą ir sugrąžindama elastingumą kraujagyslėms, poniabudė gali išgydyti prostatos ligas, skatina potenciją ir bet kokio amžiaus vyrams sugrąžina pasitikėjimą savimi.

Preparatai iš paprastosios poniabudės gaminami Rusijoje, I.Filipovos fungoterapijos centre ir Latvijoje prevencinės medicinos centre “Veselibas Laboratorija”. Lietuvoje jų įsigyti kol kas negalime.

Na, o čia - nauji, šiemet surinkti, jauni grybai:

Saulius Jasionis

Daugiau informacijos:
http://zemestauki.info
http://www.fungo.ru
http://www.krzd.ru/my_stat_12.htm

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras