BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurtinių apsauga Lietuvoje vis šlubuoja


Liutauras RAUDONIKIS

Šį straipsnį parašyti paskatino du įvykiai: Ryčio Zizo straipsnis, išspausdintas žurnalo „Mūsų girios” paskutiniame numeryje, ir aptiktas plynas kirtimas Druskininkų urėdijoje esančioje perspektyvioje kurtinių tuokvietėje, kurią aptikau 2008 m. Gaila, bet ir vėl susiduriame su istorinėmis Lietuvos giriomis neatsiejamos ir sėslios rūšies - kurtinio - apsaugos problemomis, kurių sprendimas priklauso tik nuo mūsų šalies pastangų. Čia neapkaltinsime nepalankių sąlygų migracijos kelyje ar žiemovietėse - visa atsakomybė gula ant mūsų pečių.


Iš šalies atrodo, kad kurtinių apsaugai skiriama nemažai dėmesio ir dėl jų tuokviečių kyla turbūt mažiausiai priešpriešos tarp ornitologų ir miškininkų. Visi pagarbiai žiūri į šį archajišką paukštį, stipriai žmogaus apnaikintą, tačiau dar išlikusį didžiosiose Rytų ir Pietų Lietuvos giriose. Vis dėlto kas tik daugiau laiko stebi kurtinius, mato daugybę jų apsaugos problemų. Pirmą kartą su tokiomis problemomis susidūriau 1999 m., kai koordinavau pirmąją detalią kurtinių tuokviečių inventorizaciją šalyje, kurios darbus finansavo miškininkai. Tai buvo graži ornitologų ir miškininkų bendradarbiavimo pradžia. Po dvejų metų darbo Miškų departamento įteisintas saugomų kurtinių tuokviečių tinklas atrodė daug žadantis. Deja, tolimesni stebėjimai parodė, kad rūšies apsauga nėra tokia efektyvi ir ja rūpintis ne taip paprasta. Vėlesniais metais buvo daug nusivylimų ir praradimų, tačiau buvo ir atradimų bei vilties, kad kurtinių būklė, bent lokaliai, gerėja. Buvo aišku, kad rūšį išsaugoti galima, tačiau reikia ir tam tikrų pastangų, ne tik ornitologų ar vietos gamtosaugininkų, bet ir miško naudotojų, oficialių gamtosauginių institucijų pagalbos. Mano nuomone, efektyvi kurtinio apsauga galima tik aktyviai dirbant (pasyvi apsauga yra efektyvi tiktai rezervatuose) ir sujungiant ornitologų, gamtosaugininkų bei miškininkų pajėgas. Tačiau kodėl to niekaip nepavyksta pasiekti?

Daugumą kurtinių apsaugos problemų savo straipsnyje palietė R. Zizas. Tikiuosi, autorius neįsižeis, jei jį pavadinsiu dar gana jaunu kurtinių tyrėju, kuris šią rūšį stebi kelerius metus. Tiek tyrėjai, tiek saugomos teritorijos ekologai, tiek paprasti gamtininkai, tiesiog stebintys kurtinius ar atliekantys monitoringo apskaitas - visi iš arčiau susiduriantys su šiais paukščiais negali nepastebėti jų apsaugos spragų.
Iš esmės pritariu R. Zizo straipsnyje išsakytoms mintims, tik nesutikčiau, kad kurtiniai nenyksta. Mano 10 metų duomenys rodo visai kitokius rezultatus, o bendrą rūšies populiacijos gausą palaiko tik detalesni tyrimai visoje šalyje ir aptiktos naujos tuokvietės.

Būtina nauja kurtinių tuokviečių inventorizacija

Atkreiptinas dėmesys į keletą, mano galva, esminių kurtinių apsaugos problemų. Pirma, kuo skubiausiai reikalinga nauja kurtinių tuokviečių inventorizacija. Nors praėjo tik dešimtmetis nuo paskutinės apskaitos, apie 40 proc. kurtinių tuokviečių daugiau ar mažiau pakito (pasikeitė vieta). Pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kad kurtiniai yra įsikūrę ne saugomame miško sklype, o greta jo, naujoje nesaugomoje vietoje, iš kur vėliau išbaidomi atliekant ūkinius darbus (kad ir traukiant medieną). Tokiu atveju joks miškininkų geranoriškumas nepadės, jei jie tiksliai nežino, kur yra tuokvietė. Nesutinku, kad miškininkai žino kurtinių tuokvietes: keli galbūt žino, bet dauguma - tikrai ne. Aptikti ir nustatyti tikslią tuokvietę nelengva: tam reikia laiko, kurio trūksta dėl daugybės ūkinių darbų. Ar kurtiniai išbaidyti dėl miškininkų abejingumo, ar dėl nežinojimo - nuo to niekam nelengviau. Kaip sakoma - nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Ir tai ne girininko kaltė. Miškų valdymo sistemoje yra struktūrų, kurios turi tokius duomenis rinkti ir perduoti žemesnėms ūkinėms grandims.

Vien per 2008 m. pavasarį su grupele entuziastų, išsikėlę tikslą pakartoti išsamią šalies kurtinių tuokviečių inventorizaciją (beje, talkinant miškininkams, kurių pagalba buvo labai naudinga), aptikome daugiau nei 10 iki tol nežinomų tuokviečių, kurių nežinojo ir miškininkai. Prašėme paramos viską tinkamai sutvarkyti, tačiau negavome, tad, pasikliaudami vien savo entuziazmu ir jėgomis, sugebėjome tik surasti tuokvietes, o laiko ir galimybių pažymėti jas miškotvarkos medžiagoje - nebuvo. Nors apie aptiktas vietas informavome vietos urėdijas, šią vasarą atvykęs į pernai aptiktą tuokvietę Druskininkų urėdijos Latežerio girininkijoje radau plyną kirtimą. Tai buvo vienintelis likęs brandaus pušyno sklypas, esantis tuokvietėje. Svarbiausia sąlyga, pagal kurią kurtiniai renkasi tuokvietę, yra brandus pušynas. Taigi akivaizdu, kad iškirtus pušyną, nors ir esantį tuokvietės pakraštyje, padaryta didelė žala. Kito pavasario ir vėl teks laukti su nerimu, ar neišnyks ir ši tuokvietė.

Kaltinti urėdijos darbuotojų negalima. Jie labai nuoširdžiai rūpinosi minėta tuokviete ir net vieną kirtimą sustabdė. Kaltas - nesusikalbėjimas: girininkas pušyną iškirto plynai pagal miškotvarkos projektą, prieš tai nepasiteiravęs miško apsaugos inžinieriaus. Tokie faktai verčia nerimauti, nes dauguma kurtinių tuokviečių yra brandžiuose arba pribręstančiuose pušynuose, vadinasi, gali būti, kad virš jų kabo Damoklo kardas. Urėdijos vadovai sutinka, kad reali apsauga galima, kai tuokvietės bus aiškiai pažymėtos miškotvarkos medžiagoje: nurodyti kvartalai ir sklypai, sužymėtos apsauginės tuokviečių zonos. Tačiau remiantis vien mūsų, ornitologų, entuziazmu to neįmanoma padaryti, nes ieškodami kurtinių neturime nei naujausios miškotvarkos medžiagos, nei sklypų ribų ir t. t. Galiausiai vienas darbas tiesiog rasti tuokvietę (o tai mums neblogai pavyko), o kitas - išsiaiškinti ir pažymėti tikslias jos ribas ar net apsauginę zoną, kai darbų apimtys padidėja keleriopai. Liūdna, bet praktika ir vėl parodė visiems žinomą tiesą: kol nebus tiksliai kartografuotų tuokviečių, kurtiniai nebus tinkamai apsaugoti.

Trikdymas prilyginamas buveinių sunaikinimui.

Antroji kurtinių apsaugos problema yra ta, kad dabartinė teisinė bazė negali užtikrinti efektyvios rūšies apsaugos, nes iš tikrųjų yra saugomos tik kurtinių tuokvietės, tiksliau - buveinės jose. Rūšis visai neapsaugota nuo trikdymo, kuris paskutiniais metais Lietuvos miškuose auga geometrine progresija. Kompetentingi užsienio tyrėjai trikdymą prilygina buveinių sunaikinimui.

Negaliu pamiršti vaizdo, kaip 2002 m. pro pat vieną išsaugotą Rūdininkų girios tuokvietę zujantys miškavežiai vis priversdavo trauktis besituokiančius kurtinius. Paukščiai persikėlė į gretimą kvartalą, kuris buvo nebesaugomas kaip kurtinių tuokvietė. Kitais metais greta šio kvartalo buvo retinamas miškas, tad kurtiniai buvo išvyti ir iš šios vietos. Pradžioje minėtoje tuokvietėje laikydavosi 5-6 giedantys patinai. Prasidėjus trikdymui tuokvietė ėmė nykti, o šiemet joje nebeaptikome nė vieno patino.

Dėl padidėjusių transporto srautų miškuose vien man žinomas ne vienas kurtinių tuokvietės išnykimo atvejis. O ką jau kalbėti apie keturratininkus ir ekstremalius visureigininkus, kurių pėdsakų randi net atokiose pelkėse įsikūrusiose tuokvietėse. Jeigu nesuvaldysime automobilių srautų ir nepažabosime siautėjančių keturratininkų Rytų Lietuvos miškuose, kurtinių išsaugojimo perspektyvos daugelyje vietų bus labai miglotos.

Žalos padaro ir ornitologai.

Pritariu R. Zizui, kad kai kuriose vietose daug žalos pridaro ir patys ornitologai bei paukščių stebėtojai. Kurtinys - patrauklus paukštis, tad visiems rūpi jį nufotografuoti. Tai, aišku, lengviausia tuokvietėse, bet taip padaroma didžiausia žala. Trikdomi paukščiai palieka mažiau palikuonių. Ne vienu moksliniu tyrimu įrodyta, kad trikdant apvaisinama mažiau patelių. Dėl to aplinkosaugininkai daug griežčiau turėtų žiūrėti į fotografus mėgėjus ir leidimus išduoti tik tiems, kurie daro išliekamosios vertės fotografijas ar kuria tokius filmus, o ne fotografuoja dėl savo mėgėjiškų nuotraukų kolekcijos. Tas pats pasakytina ir apie paukščių stebėtojus. Nesuprantamas noras bet kokia kaina pamatyti paukštį, kad ir pabaidžius išskrendantį iš tuokvietės.

Vien veislynas neišgelbės

Nereikėtų visų vilčių sieti su R. Zizo straipsnyje minimu planuojamu kurtinių veislynu. Veisdami šiuos paukščius tokiame veislyne ir išleisdami juos į laisvę, norimų rezultatų sulauksime tik tinkamai organizavę natūralių jų populiacijų ir buveinių apsaugą, kartu kontroliuodami nei­giamus veiksnius, tokius kaip trikdymas, plėšrūnai ir kt. Antraip, anot mūsų protėvių išminties, pinigai bus išmesti į balą.

Dar 2008 m. grupė kurtinių apsauga besi­rūpinančių entuziastų, priešakyje su turbūt geriausiai šiuos paukščius pažįstančiu Eugenijumi Drobeliu, rengė paraišką gauti finansavimą iš „LIFE+” programos. Projekte dalyvauti ir jį paremti sutiko Anykščių ir Druskininkų miškų urėdijos. Deja, nepalanki ekonominė padėtis sugriovė visas mūsų viltis. Paraiškos rengimas atidėtas į šalį, nors pačios minties neatsisakyta. Šiais metais Aplinkos ministerija gavo paramą iš Struktūrinių fondų tvarkyti 15 tuokviečių, kur tokie darbai būtiniausi. Tai gera iniciatyva ir parama siekiant išsaugoti šią rūšį, bet apsaugos problemos visoje šalyje nebus išspręstos, kol nežinosime, kur tiksliai veisiasi kurtiniai. Inventorizuoti šių paukščių tuokvietes, turint dabartinį įdirbį, galima per vienus metus. Tačiau kas tai organizuos? Negi vėl tikimasi viską palikti tik entuziastų jėgoms?

Autoriaus ir Valdo Augustino nuotraukos

Nuotraukos užrašas: 2008-ųjų pradžioje čia buvo senas pušynas su kurtinių tuokviete

Straipsnis perspausdintas iš “Žurnalo apie gamtą” Nr. 4.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Antanas2010-02-01 18:54

as manau kad reiketu bandyti kurtinius prijaukinti ir auginti zoologijos soduose zmonem taip kaip auginami fazanai ir kiti pauksciai, nes tik taip jie isliks lietuvoje . nes valdzioje per daug didele biurokratija .

Rašyti komentarą

Tavo komentaras