BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kai sužydi jurginai

Liepos 31-oji

Kai vasarą smėlėtais keliukais važiuoji per Dainavos kaimus ir vienkiemius, pirmiausia pastebi naujus spalvingus stogus, naujoviškas pavėsines ir butaforinius baseinus. Bet reikia sustoti, pasilenkti prie žemės - ir galėsi paglostyti švelnią kalakutžolę, kuri neseniai visur buvo labai godotina kiemo žolė, tokia pat paprasta kaip takažolė, gyslotis ar bevainikė ramunė.

Būna ir taip: senovinius žolynus išstumia iš kiemo naujieji rožynai ir visokie Velnio pirštai, bet gyvybingosios kalakutžolės ir takažolės įsikuria kur nors už svirno ir puikiausiai žaliuoja. Senųjų žolynų pranašumas ir gyvybingumas yra akivaizdus: estetiškus introducentus reikia ginti nuo amarų, lapgraužių, rūdligių ir miltligių, o balzaminiai skaisteniai, diemedžiai ir pelynai patys nuo visų negandų apsigina. Česnakas ir tabakas dar ir kitus greta augančius apgina. Apie tabaką, žinoma, būtų atskira kalba, tik negalvokime, kad šio augalo priminimas jau yra rūkymo propaganda. Jokiu būdu. Į Europą patekęs tabakas (tai atsitiko šešioliktajame amžiuje) buvo godojamas kaip vaistinis ir dekoratyvinis augalas. Ir dabar yra dvi tabako genties rūšys, kurios vis dar žydi gėlių darželiuose. Ir kvapas jų malonus, ir žiedai įvairiaspalviai. O dideli raukšlėti rūkomojo tabako lapai gali puikiausiai išbaidyti iš daržo kai kuriuos kenkėjus.

Šią vasarą užtikau gana didelę tabako machorkos (tokia ir yra šio augalo binarinė nomenklatūra: tabakas machorka) plantaciją gatviniame Barzdžiūnų kaime, kuris yra netoli Kudrėnų dvarvietės. Važiavau prie Varelio ežero, kur nelabai seniai įsikūrė Sigitas Krisius, pabėgęs iš Druskininkų kurorto, ir būtent čia nusprendęs auginti raguotus galvijus - limuzinus. O to labai vešlaus tabako lygios eilės puikiausiai matosi iš vieškeliuko, žinoma, kai važiuoji dviračiu. Taigi, atradimas gana keistas, ir dar nežinia, kaip jį vertinti. Kadaise rūkaliai žinojo, kaip tabaką pasėti, kada persodinti, žvelgiant ne tik į saulę, bet ir į mėnulį, žinojo, kad reikia nuskabyti žiedus, idant lapai būtų sodresni, paskui džiovino, pjaustė ir kimšo į pypkes. Apie visa tai galima rasti parašyta ne tiktai grožinėje lietuvių literatūroje, bet ir liaudies pasakose. O dabar mums atrodo, kad šitokios patirties monopolis priklauso tiktai valstybei. Čia kažkas negerai… Šitaip galvodamas ir pakalbinau tos išskirtinės sodybos šeimininkę, ir viską ji papasakojo. Greitai paaiškėjo, kad nelengva užauginti tokį gražų augalą - tabaką machorką.

Jurginai R. Varpukevičienės darželyje Samūniškių kaime 2005 m.

Jurginai R. Varpukevičienės darželyje Samūniškių kaime 2005 m.

Koks nors naujoviškas medis Velnio pirštas, atvežtas iš Amerikos, kyla į padebesius tarsi visada čia buvęs, o dar ir šaknines atžalas labai greitai išaugina. Atrodo, jau visi, kas susižavėjo tuo užjūrio medžiu, nusivylė: ne kartą teko girdėti, kad vaikai ir anūkai pirštus susižalojo, liesdami dygliuotą jo liemenį. Bet iškasti Velnio pirštą ir persodinti toliau nuo gėlynų nelengva - iš mažiausios likusios šaknelės vėl greitai iššoka dygliuotos atžalos. Dubaklonio kaime gyvenantys Žemčiūgai skundėsi, kad kariavo su tuo baisuokliu net penkerius metus. Tą Velnio pirštą reikia vadinti dygiąja aralija. Ką reiškia žodis aralija žinojo tik Šiaurės Amerikos indėnai, o mes tą baisų medį pavadinom kitaip, ir nelabai švelniai. Vokiečiai šį dygliuotį irgi sieja su velniu (Teufelsspacierstock), o anglai sako - Herculus club, taigi - Heraklio kuoka…

Trumpa kelionė iš Liškiavos iki Varelio ežero, o kiek visokių keistenybių galima pamatyti. Ta dygliuotoji aralija auga Barzdžiūnų vienkiemyje, Marės Malaškevičienės gėlyne, bet šaknys jau atkirstos, karas su Velnio medžiu prasideda. O Marės Malaškevičienės kaimynė Ona Kavaliauskienė augina labai daug įvairiaspalvių jurginų, dabar visi jie ir sužydėjo. O Kudrėnų dvarvietėje tebežaliuoja du labai seni maumedžiai, prie kurių pražydo senovinis mūsų darželių žolynas - balzaminis skaistenis. Anelė Krinickaitė-Karmazinienė, atsikėlusi į Kudrėnų dvarą kartu su tėvais dar prieš karą, rodo ir kitus senoviškus augalus: čigonus, čebatorius, karvelėlius, devyniašarvius, diedukus, berlynkas, rožukes, skruzdelines lelijas. Girdint tokius senovinius vardus, atrodo, kad ir tie paprasti žolynai darosi dar svarbesni. Ne visur dabar taip išgirsi ir taip pamatysi… Bet gražiausiai atrodo Sigito Krisiaus auginami limuzinai, beje, visi taip pat vardais pašaukiami. Limuzinų figūros primena stumbrus, ragai sukti lyg avijaučių, ir žvelgia jie į naują žmogų gana niūriai, bet yra labai ramūs, jiems net tvoros nereikia, užtenka simbolinio elektrinio piemens.

Rugpjūčio 6-oji

Prieš penkerius metus „Laiškuose iš kaimo” rašiau: „Jau svyra saulėgrąžų galvos…” O juk kiekvienais metais rudens artėjimas toks ir yra: ryto rasa, spindinti pievos voratinkliuose, gervių trimitai Cecervinėje ir svyrančios saulėgrąžų galvos darže. Visi tie ženklai kasmet pasikartoja gana tiksliai, ir būtent tada, kai artėja svarbi metinė šventė - Žolinė, kai „žėdna bobukė aina baznycion su kvietkais“. („Žėdna” - kiekviena)… Pavasaris kartais gerokai pavėluoja, vasaros pradžią kiekvienas gali vis kitaip pajausti, žiema dabar irgi ateina vis kitokiu laiku, o štai šitas Žolinės laukimas visiems yra labai aiškus. Ir kodėl gervės būtent dabar pradeda klykauti, jei išlėks dar negreitai? Nepamirštamoji daktarė Eugenija Šimkūnaitė kadaise šitaip mokė: spanguoliaukime gerves išlydėję. Dar negreitai prinoks spanguolės, o gervės jau šaukia. Ir Cecervinėje, ir Bitinų Balose, ir prie Liškiavio ežero. Atrodo, kad jos pradeda susiskaičiuoti, besiruošdamos didžiajai migracijai.

Naktį po kiemą vaikščiojo ežys. Pradėjo loti Bluskis, bet nelabai piktai. Išėjau laukan ir nieko nepamačiau. Vėl atsiguliau, ir vėl Bluskis loja. Tada paleidau šunelį nuo grandinės, galvodamas, kad jis tą naktinį žvėrį pavys toliau ir apsiramins. O Bluskis puola prie žydinčių anyžinių lofantų, kur mirga naktiniai drugiai, ir vis loja kažką apibėgdamas aplink. Prieinu arčiau - ežys tūno visus dyglius pašiaušęs. Taip aš juos ir palikau. Ir buvo ramu. Tas šuns ir ežio priešiškumas yra suvaidintas, Bluskis palojo tik tol, kol šeimininką gerai prižadino, pasirodė, koks yra stropus sargas.

Rugpjūčio 9-oji

Ši Svirenlių sodyba Merkinėje 2010 metais išrinkta etnografiškiausia Čepkelių rezervato teritorijoje.

Ši Svirenlių sodyba Merkinėje 2010 metais išrinkta etnografiškiausia Čepkelių rezervato teritorijoje.

Vakar buvo karščiausia diena, šiaurinėje namo pusėje termometras rodė trisdešimt vieną laipsnį. O šiandien su Gediminu net šešiolika valandų pratūnojom prie Bitinų Balų. Ir surašėm viską, kas čia žydi, kas atskrenda, kas cypsi ir kreksi, kas ką medžioja, o kas tik aukštai aukštai prasklendžia ir prapuola. Dirbom pasikeisdami, bet sąžiningai, nieko nepražiopsojom. Tokį kruopštų darbą reikėtų vadinti monitoringu, tiktai jis turėtų tęstis bent dvidešimt metų. Kiekvienais metais, tą pačią dieną, reikėtų vis tupėti čia ir viską užrašyti. Tada jau būtų galima kalbėti apie tam tikras tendencijas. Ir kažkodėl atrodo, kad būtent dabar, rudenėjant, pasyvaus stebėjimo metodas yra pranašesnis už maršrutinį paukščių ir augalų skaičiavimą.

Pavasarį tikrai reikia judėti, pats judėdamas geriau pastebi, kaip kiti juda, o dabar norisi tyliai tūnoti ir stebėti. Čia jau yra ne tiktai biologijos, bet ir pasaulėjautos dalykai. Tas paslaptingas Bitinų Balos gyvenimas, užrašytas sąsiuvinyje, po daugelio metų gali būti tikras lobis, bet iškalbingas jis bus tiktai mums dviem, daugiau niekam… Šiaurinėje Balų pakrantėje yra menkas keliukas, kuriuo retkarčiais kas nors iš Liepiškių ar Vilkiautinio vienkiemių eina į Liškiavą, bet šiandien niekas nepraėjo. Net šuva neprabėgo. Toli, Liepiškių laukuose, ūžė kombainas, kertantis rugius, ir tas vos girdimas gaudesys lyg ir skaičiavo praeinančio laiko minutes, bet anei kiek nebuvo gaila to praeinančio laiko: sėdi ant menko suolelio, ir gerai žinai, kad stebėti pasaulį dabar yra svarbiau nei pakeisti jį. Gali būti, kad panašiai jaučiasi aistringas žvejys, visą dieną žvelgiantis į plūdę. Įsivaizduokime, jog tas žvejys anksti rytą ateina prie mažo, visų užmiršto miško ežerėlio, ir aiškiai žino, kad niekas jam nesutrukdys išbūti čia visą dieną. Žinoma, rudeniška kelionė su spiningu palei Nemuną irgi yra laimė, nors geros vienatvės ir to palaimingo apleistumo jausmo, apie kurį taip įtikinamai rašė Konstantinas Paustovskis, jau daug mažiau.

Rugpjūčio 17-oji

2009 m. šioje Merkinės sodyboje žydėjo daugiau nei 100 jurginų kelmų.

2009 m. šioje Merkinės sodyboje žydėjo daugiau nei 100 jurginų kelmų.

Žydi jurginai. Aukšti lyg piliarožės ir visai žemi tarsi raktažolės, pilnaviduriai lyg pinavijos ir retažiedžiai tarsi anemonės. Ir žydės jie iki pirmųjų šalnų. Tada reikės jurginų šakniagumbius iškasti, išdžiovinti, paslėpti rūsyje ir saugoti, kad nesugraužtų pelės. Pavasarį, per šventą Jurgį, jurginus vėl reikės pasodinti. Ir ilgai laukti, kol sužydės… Vis negaliu pamiršti, ką pasakojo Ona Kavaliauskienė, gyvenanti šalia Kudrėnų dvaro: „Visur prikamšius jurginų, aš susrietus jau, negaliu, man su stuburu… rudenį sunešu sklepan, aha, o jau pavasarį, kai pradeda daigucius laist, tai sodinu, nu taip apie šventą Jurgį jau, būdavo, amžinatilsį Juozas vis sakys ir sakys - nu, ir ko tu taip vargsti su tais jurginais? Nu, sakau, man smagu su jais…”

Tą dieną buvo labai aišku, kodėl taip smagu su tais jurginais vargti: kur tik žvelgi - įvairiaspalviai jurginų žiedai. Mes kalbėjomės prie lauko virtuvės, kurią iš visų pusių supo jurginai, o ant pirkios laiptų sėdėjo Onos Kavaliauskienės anūkė ir taip pat žiūrėjo į žydinčius jurginus.

Botanikas Zigmantas Gudžinskas (visi sako, kad šiuo metu jis yra gabiausias mūsų floros sistematikas) jurginus įrašė į tradicinių Lietuvos darželių augalų sąrašą. Galima pagalvoti, kad šią gėlę lietuviai jau labai seniai augina. Betgi ne, žinoma yra, kad devynioliktojo amžiaus vidury šį bajorišką žolyną galima buvo tiktai dvaruose pamatyti. Vėlgi: jurginas neturi liaudiškų vardų, o ir senose dainose visai neminimas. Visa tai rodo, kad ši iškilminga gėlė yra nauja mūsų krašte. Tai kodėl ji - tradicinė? Gal suklydo botanikai, apibūdindami didžiagraižio jurgino statusą? Nesuklydo, jurginas tikrai nusipelno tokios šlovės, nes per trumpą laiką sugebėjo suvesti į vieną draugiją biologus, istorikus ir literatus. Skaitydami apie jurgino keliones mes patenkame į Lietuvoje buvusius Šiaurės sodus ir sužinome apie dvarus - tikros kultūros židinius. Kas parašė didelį veikalą „Šiaurės sodai”? O kur yra Ustronės dvaras? O kas yra knygos „Nuo Merkinės iki Kauno, Atsiskyrėlio gavenda” autorius? Šioje knygoje rašoma taip pat apie jurginus.

St. Moravskio. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. Parengė Reda Griškaitė.

St. Moravskio. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. Parengė Reda Griškaitė.

Visa tai labai įdomiai paaiškina istorikė Reda Griškaitė didelėje apybraižoje „Kodėl jurginai?” (Metai, 2011, Nr. 8-9). Čia ir susitinka visi ano meto kultūrininkai, ir visos tos svarbios paralelės taip pat yra jurginų propagavimas. Beje, šioje apybraižoje surandame ir tokią žinią: „Šiaurės sodų” ir „Traktato apie jurginus” autorius Jozefas Strumila (Józef Strumillo) yra palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse.

Foto Broliai Černiauskai

Bernardinai.lt

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras