BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Gyvūnijos pasaulis: lyg ir naujos tendencijos

Kovo 6-oji

Kiekvieną rudenį ir žiemą stebime keistą laukinių žvėrių elgesį, kurį jau galime pavadinti tam tikra nauja sinantropizacija. Yra daug paukščių ir keturkojų, jau seniai įsikūrusių netoli žmogaus būklų, bet dabar matome naujas tendencijas, ir dar nežinome, kaip jas reikėtų vertinti.

Ką vasarą ir rudenį veikia ežiai ant asfalto? Kodėl kartais tiek daug jų tenka matyti sutraiškytų, ankstų rytą važiuojant dviračiu? Gyvena ežiukai sodybose ar šalia jų, bet naktį išeina ant kelio, nes mašinos nubloškia ten daug mirtinai kontūzytų vabzdžių ir paukštelių. Ežys, triauškindamas ant kelio kokį grambuolį, pajunta atūžiantį pavojų ir ne bėga, o susigūžia, tikėdamasis, kad spygliai jį apsaugos. Deja, neapsaugo. Ir pats ežys po kelių valandų tampa miško juodvarnių grobiu.

Marcinkonys. Brolių Černiauskų nuotr.

Marcinkonys. Brolių Černiauskų nuotr.

O ką veikia žiemą ant apledėjusio vieškelio stirnos? Jos laižo kelininkų išpiltą sūrų smėlį. Šito anksčiau tikrai nebuvo. O praėjusią ir šią žiemą vos ne kasdien stebiu, kaip liškiaviškės stirnos ateina iš Stapčinskienės miško, peršoka akmeninę kapinių tvorą ir graužia pernykščius storalapių bergenijų lapus, išlendančius iš tirpstančio sniego. Šitų gėlių tėvynė yra Kalnų Altajus, ir altajiečiai iš jų lapų verda stiprią arbatą. Tą stiprų tanidinių medžiagų kartumą įvertino štai dabar ir stirnos. Ir šitaip smaguriauja ne iš bado.

Lapės pastaraisiais metais labai suįžūlėjo, net palaidų šunų nebijo. O jeigu didelis šuva liūdnas sėdi narve, tai laputė lyg pasityčiodama gali praeiti takeliu pro pat narvą. Netikėčiau tokia laukinio žvėries drąsa, jei pats nebūčiau matęs. Kylu aną dieną keleliu į kalną pro keramiko Algimanto Kazlausko sodybą, ir regiu, kaip priešais atskuodžia lapė. Sustoju ir nejudu. Lapė staiga pakeičia kryptį, kyla į statų šlaitą, prasliūkina pro pat Valdo Giliaus vilkšunės Lizos narvą, ir pasuka link namo. Nebematau, ką ji ten veikia. Bet po pietų kiemo šeimininkas man viską paaiškina: ji čia dažnai ateina ir randa sniege kaulų, kuriuos suslepia Liza….

Lapių dabar daug, ir turint laiko galima pamatyti keistų dalykų. Kaip grakščiai šokteli pūstauodegė, kai pajaučia pelę. Tas įtartinas šiugždėjimas po sniegu gali būti prie pat lapės kojų, o ji vis tiek pašoka aukštyn, išsilenkia ir krinta žemyn taip, kad snukis pasiektų giliai po sniegu šiugždančią pelę, kuri tik vieną kartą suspėja cyptelėti. O ką lapė veikia po obelimis, kur visą sausį ir vasarį ganėsi stirnos? Vaikšto laputė ramiai, snukis prie pat sniego, matyti, kad ji ir uodžia, ir klauso. Ir staiga - šuolis. Nesunku atspėti, kaip čia, apleistame sode, dabar atsiranda pelės: stirnos sugraužė apšalusius obuolius, dar ir dedešvų, kiečių sėkliukes betrypčiodamos iškūlė, ir dabar čia jau maitinasi pelės bei pelėnai, atkeliaujantys ne sniego viršum, o nematomomis galerijomis po sniegu. Lapė į vaismedžių sodą visada atneria iš Markelevičiaus miškelio, pasigano neilgai ir nutolsta apleistos Rudžio sodybos link. Atrodo, kad ji turi savo griežtą maršrutą, ir visur kažką stropiai patikrina. Ji neprapuls, ta gudruolė lapė.

Dar tikslingiau bėgioja kiaunė. Kai iš tolo pamatai, kaip ji greitai atbėga prie Krūčiaus, kaip uoliai šmirinėja, apieškodama visas slėptuves, kur gali kas nors tūnoti ir kaip skubiai nutolsta upelio pakrante, darosi aišku, kad šis maršrutas jai labai žinomas. Arba išgirsti vakare, kaip užšoka į namo palėpę, subilda, subilda - ir vėl tylu. Kiaunė jau skuodžia į kitą sodybą. Ji vis kažką tikrina, tikėdamasi rasti sau maisto. Alkis visus žiemojančius žvėrelius šitaip vaiko. Galime dabar palyginti žmogaus ir žvėries kasdieninę dienotvarkę, ir pamatysime tokį esminį skirtumą: žvėries ar paukščio gyvenime nėra nuobodulio… Senajame mūsų kaime to nuobodulio irgi nebuvo, natūrinis ūkis šitokios prabangos neleido. Pasaulis keičiasi, ir jeigu paskaitytume, ką žada žmonijai patys niūriausi futurologai (viską darys robotai ir visa diena bus beprasmiškas laisvalaikis), tai dabartinę savo būklę, ko gero, galėtume įvertinti kaip kryžkelę, kai nežinia, kurioje pusėje laukia didesni pavojai.

Alkis verčia žvėris nuolat judėti, o šaltis vis tobulina kailį. Bet šiemet yra ir prastų, nušiurusių lapių. Vieną tokią visai ne cekavą lapę prie Krūčiaus uždusino geltonmargis Petryšos šunėkas. Visai atsitiktinai teko būti tos žūtbūtinės kovos liudininku. Labai greitai nukovęs lapę, šuva paėjo keletą metrų ir, pakėlęs koją apvarvino kelmelį. Pasižymėjo savo pergalės vietą. Tada nubėgo sau. O lapė prasta, vargana, dar po sniegus išvoliota… Pasigyriau Liškiavos parduotuvėje, kad prie mano retųjų augalų sklypo guli negyva lapė, o toji žinia netrukus pasiekė veterinarijos gydytoją Juozą Miliauską iš Vilkiautinio. Jau kitą rytą įtartina lapė buvo nuvežta į Varėną, į Veterinarijos laboratoriją, o Petryšos kiemsargis paskiepytas nuo pasiutligės.

Kovo 10-oji

Iš šiaurės atlėkę svirbeliai atsisveikina su mūsų žiema. Svirbeliai draugiški, jie susirenka į didžiulius pulkus ir kartu maitinasi, vieni kitus saugodami. Brolių Černiauskų nuotr.

Iš šiaurės atlėkę svirbeliai atsisveikina su mūsų žiema. Svirbeliai draugiški, jie susirenka į didžiulius pulkus ir kartu maitinasi, vieni kitus saugodami. Brolių Černiauskų nuotr.

Dabar yra turbūt patys didžiausi mikroklimatiniai kontrastai: pietiniai reto pušyno šlaitai jau šilti ir visai be sniego, o upelio slėnyje ir juodalksnynuose sniego dar pusė metro. Vakar labai sunkiai keliavau Krūčiaus pakrantėmis prieš srovę iki Liškiavio ežero. Sunkesnio ėjimo turbūt nebegalima sugalvoti: keletą žingsnių žengi gerai, giliai neįsmukdamas ir staiga prasmengi per sniego storymę iki pat žemės. Upelis, rodos, irgi kovoja su žiema - tik mažos atviro vandens properšos ir jokios gyvybės šaltoje tėkmėje. Miega dar strepečiai, šližiai ir upėtakiai…. Ir galvoju dabar: kodėl taip įnirtingai broviausi per ievynus ir šeivamedynus, smukdamas iki kelių į sniegą, nė kiek nenutoldamas nuo Krūčiaus? Archetipų tyrinėtojai gal pasakytų, kad mums būdinga nesąmoninga trauka prie vandens. Taip, beje, rašo ir Vasilijus Belovas, tik vandens stichiją jis dar sugretina su ugnimi ir žalia žole. Traukia mus viskas, ką sukūrė gamta, ne žmogus. Įdomiai Vasilijus Belovas aiškina Antono Čechovo apsakymą „Vėgėlė”: skaitydami mes matome tik satyrą ir tik juokiamės iš tų varguolių keturių žvejų, nesugebančių ištraukti vienos vėgėlės, o juk svarbiausia yra tai, kad tuos nevykėlius žvejus vanduo šitaip traukia, visi jie iki kaklo vandeny, jau sušalę, o savotiškai laimingi.

Po vakarykščio žygio galima galima sakyti, kad pavasaris vėluoja. Juk dar ir snieguolės nežydi. Tiesa, žalioji meleta, besislapstanti už juodalksnio kamieno, keletą sykių sukleketavo labai skambiai, pavasariškai. Ir bukutis šiek tiek pašvilpavo. Bet nėra dar jokio žiedo, net saulės įšildytame šlaite dar neatsiranda nei ankstyvosios viksvos, nei pavasarinės ankstyvės. Žinoma, toks vėlavimas dar nieko nereiškia. Aš gerai prisimenu, kaip vieną pavasarį balandžio pradžioje sugrįžo žiema, ir mes kieme lesinome… varnėnus. Susirinko gal pusė šimto šnekučių prie lesyklos, o aplink baltavo sniegynai. Ir vis tiek pavasaris buvo neblogas.

Kovo 13-oji

Pėdos sniege. Brolių Černiauskų nuotr.

Pėdos sniege. Brolių Černiauskų nuotr.

Vakar visą dieną snigo. Ir šiandien dangus niūrus. O per tuos šviežius sniegynus, rodos, atsėlina pavasariui nebūdinga melancholija. Nelabai guodžia ir žinojimas, kad sniegas jau laikinas, kad diena vistiek vis ilgėja. Gruodžio sniegas šviesina mūsų krašto žemę, o pavasarį krintantis sniegas migdo. Ana, ir abu katinai, Agatas ir Juodulis, visą dieną snaudžia ir net ėsti neprašo.

Vasario 27-ąją jau skraidė bičiulio Juozo Uzdilos bitės Liškiavos bityne, termometras rodė septynis laipsnius šilumos, Nemunas plaukė be ledo lyčių, ir atrodė, kad kiekvieną dieną matysime vis naujus pavasario ženklus. Beveik kiekvieną pavasarį žmogus šitaip apsigauna. Tai gal ir nėra blogai, gal tokia nuotaikų kaita savotiškai papildo Ganso Selje sukurtą stresų teoriją, kuri sako, kad stresas yra gyvenimo druska… Nuolatiniai kontrastai yra ne vien žmonių privilegija. Gyvūnų (ir laukinių, ir naminių) gyvenimas irgi permainingas, ir kokie nors griežti Europos Sąjungos reikalavimai esą mūsų augintiniai visą laiką turi būti optimaliose sąlygose, tėra tik vaikiška užgaida. Niekada taip nebuvo. O jeigu dabar taip bus, tai nereiškia, kad žmogus taps geresnis. Būtų įdomu sužinoti, ar tokių instrukcijų kūrėjai yra matę, kaip džiaugiasi sargių - margių veislės šunelis, užuodęs, kad vyrai prie tvarto jau svilina kiaulę - jis žino, kad apsvilusios pusnagos greitai bus prie būdos. O juk ir vasaros kaitrą, ir audras bei perkūnus tas kiemsargis kentėjo kartu su savo šeimininkais. Ir visi štai sulaukė šventės. Draudimų ir visokių reikalavimų raštuose apie tai, žinoma, nieko nėra. Daugumą tų reikalavimų galima įrašyti į abstrakčios, popierinės humanistikos skiltį, o štai labai paprastas kaimo moterėlės paaimanavimas - tu vargsti, šuneli, ir aš vargstu - yra tikro jautrumo ir supratimo pavyzdys… O tas juokingas pamokymas, kad Lietuvos kiaulių augintojai privalo duoti kiaulėms žaislų, jau, matyt, gali būti ir tam tikrų komercinių žaidimų rezultatas: sportuojančios, žaidžiančios kiaulaitės mėsa yra liesesnė ir ji labiau tinka kokiai ypatingai naktipiečių „Picai į namus”.

Daug sodybų kaimuose atgyja tik pavasarį. Brolių Černiauskų nuotr.

Daug sodybų kaimuose atgyja tik pavasarį. Brolių Černiauskų nuotr.

Kovo 17-oji

Dvi paras dūko pūga. Naktį šiaurės vėjas nurimo ir šįryt, tekant saulei, sušvilpavo amalinis strazdas. Pirmoji čia žiemojusio strazdo giesmė.

Radijas sako, kad Baltarusijoje, Ukrainoje, Vengrijoje ir net Prancūzijoje sniego pūgos buvo baisesnės. Bet ir čia pamiškės keliukuose yra pusnyse įstrigusių automobilių. O ir kiemo takus reikia iš naujo atsikasti. Smarkaus vėjo suneštos pusnys labai kietos, darbuojantis kastuvu plyšta didžiuliai sniego luitai. Sunkus darbas, bet štai jau gieda geltonoji starta - sveikina kylančią saulę. Vis dėlto - pavasaris.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras