BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eugenija Šimkūnaitė – kraštiečių atsiminimuose

Augusi miškų ir Tauragno ežero apsuptyje mūsų kraštietė, habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė Lietuvai paliko neįkainojamus turtus, kuriuos kaupė visą savo gyvenimą. Paprastą, visada savo kalba ir išmintimi sužavinčią kiekvieną klausytoją ar apstulbinančią gausią publiką - tokią Eugeniją Šimkūnaitę prisimena kone kiekvienas su šia moterimi bendravęs žmogus. Ir nesvarbu, ar jis būtų mokslininkas, ar paprastas sodietis…

Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996 m.) buvo ir tebėra viena garsiausių Lietuvos žolininkių ir viena pirmųjų sveiko ir ekologiško gyvenimo būdo propaguotojų šalyje.

Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996 m.) buvo ir tebėra viena garsiausių Lietuvos žolininkių ir viena pirmųjų sveiko ir ekologiško gyvenimo būdo propaguotojų šalyje.

Nemėgo žaisti su lėlėmis

Habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 metais Rusijoje, Krasnodaro krašte, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos šeimoje. Kartu su kitais pabėgėliais iš Rusijos su šeima grįžęs Pranas Šimkūnas, kilęs iš Indubakių kaimo, 1922 metais įsteigė vaistinę ir įsigijo keliolika hektarų žemės.

E. Šimkūnaitė su jaunaisiais gamtininkais Jaunųjų gamtininkų centre.

E. Šimkūnaitė su jaunaisiais gamtininkais Jaunųjų gamtininkų centre.

Nuo pat mažumės Eugenija augo Tauragno ežero apsuptyje, stebėjo šalia namų esantį nuostabų gamtos pasaulį ir pati mėgdavo būti jame. Nuostabiausias metas jai būdavo tuomet, kai susėsdavo kartu su kaimo moterimis - senomis žolininkėmis - ir klausydavosi jų pasakojimų apie stebuklingą žolelių galią, gydomąsias savybes, užkalbėjimo meną. Pati Eugenija visiems pasakodavo, kad visi Šimkūnai turi žalčio žymę ir yra apdovanoti augalų pažinimo ir gydymo galia.

Jos tėvas Pranas savo žemėje augino vaistažoles, jei jų pritrūkdavo, pirkdavo iš kitų žolininkų, paruošdavo žaliavą, ją parduodavo vaistinėms ar siųsdavo į kitus kraštus. Prie šio darbo nuo mažų dienų buvo lenkiama ir dukra Eugenija: ji buvo mokoma auginti vaistinius augalus, juos atpažinti, paruošti pardavimui ir padėti dirbti vaistinėje. Gesei (taip ji buvo vadinama) nepatiko žaisti su lėlėmis, siuvinėti ar megzti, tačiau jautė silpnybę karstymuisi per medžius, jodinėjimui arkliais ar su berniukais eiti imtynių. Ji buvo gabi ir viskuo domėjosi, tad lengvai išmoko žydiškai (Tauragnuose gyveno daug žydų) ir puikiai bendraudavo su šios tautybės vaikais.

Septynerių metų gaspadinės Gesės ūkis. 1927 metai.

Septynerių metų gaspadinės Gesės ūkis. 1927 metai.

Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, ji įstojo į Utenos gimnaziją. Po mokslų Utenoje Eugenija pasirinko tėvo profesiją - 1937 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją.

Dirbdama Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode ji bendravo su prof. J. Mušinskiu, J. Dagiu, J. V. Straževičiumi ir kitais.

Karo metais Tauragnuose sudegė Eugenijos Šimkūnaitės tėvo vaistinė, gaisro metu žuvo tėvas Pranas, o motina liko suluošinta. Pokario metais Eugenija skurdo, mat atlyginimai buvo menki, be to, reikėjo pasirūpinti ir nesveika motina.

Mokslininkė Eugenija Šimkūnaitė atvyko į Girionyse esantį Miškų tyrimo institutą.

Mokslininkė Eugenija Šimkūnaitė atvyko į Girionyse esantį Miškų tyrimo institutą.

Kadangi karo metais universiteto farmakognostinis sodas buvo sunaikintas, Eugenija Šimkūnaitė neturėjo kur grįžti - ji pasirinko inspektorės darbą Sveikatos apsaugos ministerijoje. Kiek vėliau išvyko į Kauną ir įsidarbino Kauno botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe. Tuomet ne tik ruošė disertaciją apie valerijonus, bet juos pati augino ir tyrė.

Praėjus kone trims dešimtmečiams po karo, Eugenija Šimkūnaitė Vilniaus universitete apsigynė biologijos mokslų daktarės disertaciją - tai vienintelė disertacija Lietuvoje, kurioje nagrinėjami šalies augalų resursai. 1993 metais E. Šimkūnaitei suteiktas habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinis laipsnis.

Už gydymą neėmė atlyginimo

Visa mūsų šalis daktarę vadino „Lietuvos žiniuone”, o pagal tokį pavadinimą buvo sukurtas net dokumentinis filmas - režisieriaus Henriko Šablevičiaus filmas „Lietuvos žiniuonė” buvo rodomas kino teatruose.

vienoje Joninių šventėje buria žolynais.

Gesės „raganavimas“: vienoje Joninių šventėje buria žolynais.

Visą savo gyvenimą tauragniškė daktarė E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ji organizuodavo išvykas į gamtą, rengdavo ekspedicijas, tyrė vaistinių augalų augimvietes, net rinko tautosaką bei žodžius lietuvių kalbos žodynui. Taip pat domėjosi archeobotanika - talkino archeologams, kuriems reikėdavo sužinoti suanglėjusių augalų liekanų amžių ir rūšį.

Kai E. Šimkūnaitė skaitydavo paskaitas ar pranešimus, jos pasiklausyti sugužėdavo pilnut pilnutėlė auditorija. Ji visus kantriai mokė sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo ar liaudies medicinos išminties. Jos kalba buvo praturtinta kalbos perlais, senoviniais žodžiais.

moteriški pašnekesiai prie arbatos.

Vilniuje draugių ratelyje: moteriški pašnekesiai prie arbatos.

Šios moters charakteris buvo sudėtingas, prieštaringas, o kartais net šiurkštokas, tačiau visuomet dalindavosi su visais tuo, ką turėjo. Ji iš minios išsiskyrė, nes mėgo pasijuokti save vadindama „ragana”, „pranašautoja”.

Daugelis Eugenijos kraštiečių ją mena kaip itin didelę teatro mylėtoją. Tik dėl rimtų priežasčių praleisdavo vieną ar kitą spektaklį, kuriame artimai susibičiuliavo su žymiais atlikėjais: L. Muraška, V. Kupriu, E. Kaniava, E. Čudakova ir kitais. Jiems ne tik už vaidmenį vienoje ar kitoje pjesėje dovanodavo gėlių, bet ir negailėdavo patarimų, kaip susirgus sveikatą pataisyti vaistinėmis žolelėmis.

Eugenija Šimkūnaitė Farmacijos instituto studentams dėsto paskaitą gamtoje.

Eugenija Šimkūnaitė Farmacijos instituto studentams dėsto paskaitą gamtoje.

Ne tik menininkai ar teatralai jai buvo savi žmonės, Eugenija artimai bičiuliavosi ir su jaunimu - aktyviai dalyvavo jaunimo rengiamose šventėse, jaunųjų gamtininkų suvažiavimuose, vaistažolių dienose. Ji nekreipdavo dėmesio į finansinį nepriteklių. Daugelis žmonių kalbėdavo, kad Eugenija būtų buvusi tikrai turtinga, jei už patarimus ir pagalbą susirgus būtų ėmusi pinigus. Tačiau to ji nedarė, nes buvo įsitikinusi, kad už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes tai - Dievo dovana.

Kraštietės Eugenijos Šimkūnaitės dovana atiteko ir buvusiai Tauragnų vidurinei mokyklai - šiai ugdymo įstaigai prieš savo mirtį ji padovanojo savo atgautą tėvų žemę, o dviejų kambarių butą Vilniuje ir kuklias santaupas - Vilniaus farmacininkų sąjungai.

Tauragnuose esantis „Gesės vyšnių sodas“ įkurtas netoli tos vietos, kurioje kadaise gyveno E. Šimkūnaitė.

Tauragnuose esantis „Gesės vyšnių sodas“ įkurtas netoli tos vietos, kurioje kadaise gyveno E. Šimkūnaitė.

Dar gyva būdama paprašė, kad jai mirus ant kapo būtų pasodinta vyšnia - šis medelis kasmet pavasarį pražysta ant jos kapo, kur ji atgulė 1996 metais šalia savo tėvų Tauragnų kapinaitėse. Jos garbei neseniai pasodintas vyšnių sodelis Tauragnų miestelyje.

Vyšnių sodelis - mokslininkės atminimui

Apie vyšnių sodelį mūsų laikraštyje buvo neseniai rašyta. Balandžio pabaigoje Tauragnų krašto bendruomenė šventė savo veiklos dešimtmetį, todėl ta proga Eugenijai Šimkūnaitei skirtame vyšnių sodelyje „Gesės vyšnių sodas” pasodinta dvi dešimtys vyšnaičių. Tąkart renginyje dalyvavusi Žolinčiaus akademijos vadovė Danutė Kunčienė sakė, kad vyšnių sodelis - tai gyvas Eugenijos Šimkūnaitės atminimui skirtas muziejus po atviru dangumi.

Kauno botanikos sode.

Kauno botanikos sode.

Šiandien šiuo „muziejumi” pasirūpina seniūnija - pačiame miestelio viduryje, netoli vaizdingojo ežero, sodelį papuošė daili medinė iškaba ir tvora. O ateityje, kai vyšnių sodas suaugs ir pradės sirpinti vyšnias, galbūt bus rengiamos ir vyšnių valgymo šventės.

Avėjo sutrintais „burlečiais”, nes nemėgo prabangos

Tauragniškės Onos Vaišnorienės prisiminimuose Eugenija Šimkūnaitė gyva ir šiandien. Kaip mena moteris, Eugenija kartu su savo tėvais gyveno maždaug toje vietoje, kur dabar yra Tauragnų ambulatorija. Šimkūnai turėjo daug žemės ir turėjo „aptieką”. „Mano brolienė pas juos tarnavo šešis metus, tuo pat metu įvairius darbus dirbo ir mano brolis - ten jie ir susipažino, susidraugavo, o vėliau ir susituokė. Nuo to laiko ir aš pradėjau bendrauti su „aptiekorių” šeimyna. Dirbau ir „aptiekorių” vaistinėje - neprisimenu, kuriais metais tai buvo, tačiau prisimenu tik tiek, kad tauragniškiai sirgo niežais. Tekdavo gaminti „mostis” nuo niežų - taukus su kažkokiais pilkais milteliais sumaišydavo ir juos reikėdavo ilgai sukti. Kurį laiką padėjau ir virtuvėje maistą gaminti, nes Gesia jau studijavo, tad atvažiuodavo tik šeštadieniais.

Tauragniškė Ona Vaišnorienė iki šių dienų išsaugojo po Eugenijos Šimkūnaitės mirties jai atitekusį palikimą –  krištolinę vazelę bei knygą „Vaistiniai augalai“.

Tauragniškė Ona Vaišnorienė iki šių dienų išsaugojo po Eugenijos Šimkūnaitės mirties jai atitekusį palikimą – krištolinę vazelę bei knygą „Vaistiniai augalai“.

Eugenija daugiausia bendraudavo su mano seserimi Stase, tačiau jai mirus, aš su Gesia pradėjau artimiau bendrauti. Visų pirma, ji išsiskyrė iš kitų savo išvaizda - apkūnų kūną slėpdavo po plačiais drabužiais, avėdavo gerokai sutrintais „burlečiais”, nes prabangos labai nemėgo.

Gesia savo gimtųjų namų nebeturėjo, tad atvažiuodavo pas mane. Atveždavo ir dovanų - turiu jos dovanotą palaidinukę. Iš anksto sužinojusi, kad atvažiuos viešnia, surengdavau vakarienę, į kurią pakviesdavau ir kleboną, vaistininkę Seredžiuvienę ir kitus tauragniškius.

Su ja kalbėdavome įvairiausiomis temomis - apie buitį, kaimynų ar kraštiečių gyvenimus. Neretai atskubėdavo kaimynas pasiklausti apie vieną kitą žolinį augalą, jo vaistines savybes, Gesia išrašydavo ir receptus vaistams įsigyti.

Jadvyga Kamarauskienė sako, kad jeigu kam prireikdavo Gesės pagalbos, visi žinojo – žiniuonė visada pagelbės.

Jadvyga Kamarauskienė sako, kad jeigu kam prireikdavo Gesės pagalbos, visi žinojo – žiniuonė visada pagelbės.

Kartą Gesia mane ir Bikuvienę pakvietė į didelį balių, kuris vyko Vilniuje. Abi nupirkome pūkinę antklodę ir vežėm dovanų. Dovana didelė, tad mes nusprendėme ją atiduoti anksčiau ir, nuvykusios į Vilnių, pirmiausia pravėrėme jos buto duris. O jinai, mus pamačiusi, suriko: „Velnias čia jus atnešė taip anksti!”. Taip „pagarbiai” sutiktos mes apsisukom, išėjom ir laukėm vakaro, kada vyks balius. Sėdim mašinoje - nepažįstami žmonės eina būriais sveikinti, o mes nieko nepažįstame, tad vis delsiam. Lauke jau pritemo… O Gesia, matyt, apsidairė ir išsigando, žmonių būryje nemačiusi mudviejų. „Kurgi mano tauragniškės?” - kartojo ir susirinkusiųjų klausinėjo. Kai mes įėjom, ji taip nudžiugo, pagarbiai priėmė, prie savęs pasisodino ir visiems svečiams pristatė. O mes taip nejaukiai jautėmės, juk iš kaimo atvažiavom. Tai dar kartą įrodo, kad šiai nepaprastai moteriai vis dėlto rūpėjo savo krašto žmonės - ji jų niekada neatstūmė, o atvirkščiai, visuomet stengėsi būti su jais”.

Gesia nepamiršo draugių

Toje vietoje, kur gyveno Gesia su savo tėvais, vienų tauragniškių daržas. Čia pat - ambulatorija ir buvusios bažnyčios pamatai, o žemiau, leidžiantis link ežero - Gesės vyšnių sodelis.

Ona Vaišnorienė rodo tą vietą, kurioje buvo Eugenijos tėvų kiemas. „Čia, šioje vietoje Gesia bėgiodavo basa”, - rodo tauragniškė, puikiai prisimenanti ir žymios vaistininkės tėvus. Motina Olga buvusi rusė, tad Onos brolis ją veždavęs į cerkvę Utenoje.

Štai šioje vietoje Tauragnuose buvo Gesės ir jos tėvų namai ir juose veikianti vaistinė.

Štai šioje vietoje Tauragnuose buvo Gesės ir jos tėvų namai ir juose veikianti vaistinė.

„Šimkūnų šeima su vietos gyventojais mažai bendravo, neturėjo draugų, kurie lankytųsi jų namuose. Nebūdavo ir pasisėdėjimų, tarkim, prie arbatos puodelio. Tame pačiame name įkurta buvo ir vaistinėlė - šeimyna gyveno antrame aukšte. Pirmame aukšte buvo vaistinė - paprasta patalpa, joje nieko „mandra” nebuvo: tik lentynos, kuriose išdėlioti vaistai ir vaistinės viduryje didelis prekybinis stalas. Prekiaudavo atvežtiniais vaistais nuo įvairiausių ligų, kai kurių pasigamindavo patys. Kaip jau minėjau, tepalą niežams gydyti. Man ir pačiai ne kartą teko daryti „proškais” vadinamas vaistų pakuotes - vaistinėmis svarstyklėlėmis pasveri reikiamą kiekį vaistų, suberi juos į popierėlį ir suvynioji taip, kaip mokino.

Gesia, atvykusi pas mane į svečius, nelabai noriai priimdavo klientus, kurie norėdavo su ja pasitarti įvairiausiais medicinos klausimais ar sužinoti ką nors nauja apie vaistus. Kartą užsuko nepažįstami žmonės ir sako, ar aš jiems nepadėčiau nuvažiuoti pas Gesią. Sutikau, tačiau iš pradžių paskambinau jai pačiai, paklausiau, ar sutiks priimti. Ji pasakė, kad nevažiuotų, nes serganti. Tą pačią dieną atskubėjusi kaimynė pranešė liūdną žinią: Vilniuje gyvenanti Gesia sunkiai serga, artimiausiu metu gali mirti.

Uteniškė habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė švenčia savo šešiasdešimtmetį.

Uteniškė habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė švenčia savo šešiasdešimtmetį.

Rytojaus dieną susitikau su drauge Adelė Bikuviene - abi sėdom į autobusą ir išvažiavom į sostinę aplankyti sunkiai sergančios Gesės. Radom ją reanimacinėje palatoje. Ji mane pažino, tačiau būklė buvo labai sunki. Diagnozės taip ir nežinau, žmonės kalbėjo, kad ji sirgo sunkia kepenų liga. Vos spėjus grįžti į Tauragnus pranešė, kad netekome Gesės…

Gyvenimo vingiai suvedė Eugeniją Šimkūnaitę ir prof. Mariją Ivanauskienę –  abi mokslininkės gražiai bendravo ir viena kitai pagelbėdavo.

Gyvenimo vingiai suvedė Eugeniją Šimkūnaitę ir prof. Mariją Ivanauskienę – abi mokslininkės gražiai bendravo ir viena kitai pagelbėdavo.

Tik po netekties sužinojome, kad prieš mirtį ji nepamiršo mūsų - mums, keturioms tauragniškėms, paliko savo užgyventą turtą, esantį jos bute. Visos nuvažiavom apsidairyti, tačiau mums jokio turto nereikėjo. Pasiėmėm po vieną kitą daiktelį atminčiai - po šiai dienai saugau jos knygą „Vaistiniai augalai” ir saldainiams skirtą vazelę”.

Žiniuonė gelbėdavo ligų užkluptus sodiečius

Visai netoli Tauragnų parapijos bažnyčios gyvenanti 80 metų sulaukusi Jadvyga Kamarauskienė Gesią prisimena dar nuo savo vaikystės: jos broliukui susižalojus akį, tėvai iš pradžių kreipėsi į vieną kaimo daktarėlį, tačiau šis uždėjo vaistų nepažiūrėjęs, kad akyje buvo skeveldra. Akis pradėjo tinti, supūliavo. Motina Jadvygą pasiuntė pas vaistininkus - Gesios tėvus.

„Nuėjusi radau kieme sėdinčią Gesią, vilkinčią iš „adijalo” pasiūtu sijonu, palaidine ir kareiviškais batais. Tuomet nežinojau, kad tai Eugenija. Mat įsivaizdavau, kad ji turėtų būti elegantiška panelė su skrybėlaite su šydu. Ji mane pasitiko, sakyčiau, gana gruboka tarmiška kalba. Prasitariau, kad už brolio akies gydymą mama įdėtų vištytę ir gaidžiuką, bet Gesia pageidavo kaimiškų lašinių, tačiau mūsų kiaulaitė nebuvo pjauta ir tąkart lašinių neturėjome. Kad ir mokyta, ji buvo paprasta kaimietė. Tokia Eugenija mano atmintyje išliko iki šiol…

Šiame daugiabučiame name Lazdynuose (Vilnius) gyveno Eugenija Šimkūnaitė –  po mokslininkės mirties čia atidaryta Memorialinė ekspozicija.

Šiame daugiabučiame name Lazdynuose (Vilnius) gyveno Eugenija Šimkūnaitė – po mokslininkės mirties čia atidaryta Memorialinė ekspozicija.

Ji padėdavo kiekvienam Tauragnų krašto žmogui - jeigu kam prireikia pagalbos, visi žinojo - žiniuonė visada pagelbės. O ligų įvairiausių pasitaikydavo - nuo rimčiausių iki visai paprastų.

Gesia į mokslus Vilniuje važiuodavo arkliu. Žmonės kalbėdavo, kad arklys vežimą tempia iki Kuktiškių, o paskui pavargsta ir sustoja. Eugenija Šimkūnaitė išlipusi eina, o arklys iš paskos…” - juokiasi pašnekovė.

Žiniuonės apranga.

Žiniuonės apranga.

Paklausta, ar tauragniškiai pasinaudoja Eugenijos Šimkūnaitės patarimais, kaip sveikai gyventi ar išsigydyti vieną ar kitą ligą, J. Kamarauskienė sako, kad jai labiausiai įstrigo pačios Gesios padiktuotas receptas, kaip pasidaryti gudobelių užpiltinę. Ne kartą žiniuonė mokė patiems prisirinkti gudobelės vaisių, užpilti spiritu. Tačiau Jadvyga užpila ne spiritu, o degtine. Pasak jos, tai labai geras vaistas širdies veiklai gerinti.

Sužavėti aštraus sąmojo, elgsenos, manierų ir kompiuterinės atminties

Provizorius Vytautas Sedelskis apie E. Šimkūnaitę: „Prasideda Eugenijos bendravimas su miestelio (Tauragnų - aut. past.) vaikais. Margas savo nacionaline sudėtimi, miestelis daro gilų įspūdį imlios ir ne pagal metus išprususios mergaitės gyvenime. Vaikai ją vadina Gesia. Mergaitės pilna visur: vaistinėje ji tėvo pagalbininkė, miestelyje - išdaigų „pravadyrius”, karstymosi medžiais specialistė, arklių mylėtoja.

Eugenijos Šimkūnaitės Labdaros ir paramos fondo bičiulė botanikė Živilė Lazdauskaitė (kairėje) ir administratorė Vlada Aleksandravičienė.

Eugenijos Šimkūnaitės Labdaros ir paramos fondo bičiulė botanikė Živilė Lazdauskaitė (kairėje) ir administratorė Vlada Aleksandravičienė.

Naujais mokslo metais pasklido kalbos, kad į trečią Utenos mokyklos skyrių ateis nauja mokinė, kuri laipioja po medžius. Kad berniukai tą daro, nieko nuostabaus, bet kad mergaitė… Siaubas! Apžiūrėdamos kieme augančias liepas, mokinės nusprendė, kad į pačią aukščiausiąją toji išdykėlė tikrai neįlips. Tačiau jos klydo - Gesia ir į tą įsirioglino. Žmonės kalbėjo, kad tėvai laukė sūnaus, o kai gimė dukra, ją auklėjo kaip berniuką.

Kadangi tėvas buvo farmacininkas, vaistinės vedėjas, dukra nuo šešerių metų jam padėdavo. Vaistai, vaistažolės tiesiog užkariavo mergaitės sielą, ir po kurio laiko ji tapo neprilygstama šios šakos specialistė, žiniuonė. Būdama imli, žingeidi, ji domėjosi viskuo, kas dedasi aplinkui. Tėvai bendravo su įvairiais žymiais žmonėmis, kurių jų namuose netrūkdavo. Ši aplinka buvo didelė mokykla Eugenijai. Bendraudama su žydų vaikais, ji išmoksta net žydų kalbą. Peršokusi kai kuriuos skyrius ir klases, 1941 metais įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto farmacijos fakultetą. Čia ji taip pat nepakartojama savo originalumu. Apie Gesią buriasi studentai ir studentės, sužavėti jos aštraus sąmojo, elgsenos, manierų ir kompiuterinės atminties.

Ilgai kauptas E. Šimkūnaitės turtas – knygos, kurios daugiausiai susijusios  su medicina ir botanika.

Ilgai kauptas E. Šimkūnaitės turtas – knygos, kurios daugiausiai susijusios su medicina ir botanika.

Gana stropi studentė užsirašinėja paskaitas kaip ir kiti, tačiau, prisimena kurso draugė Finkelšteinaitė, ji mokydavosi ne iš savo užrašų, nes savo rašto neperskaitydavusi. Iš tikrųjų jos raštą tekdavo ilgai šifruoti ne tik jai pačiai, bet ir mums, buvusiems jos studentams. Visa laimė, kad daugiausia rašydavo mašinėle. Tik perskaityti įvairiomis progomis gaunamus linkėjimus būdavo problemų.

Eugenija nevengė visuomeninių darbų, mėgo pramogas, šokius. Kurso draugai prisimena, kaip ją mokė šokti valsą. Tai buvo nelengvos pamokos. Pati Eugenija prisimindavo, kad jos partneris kentėdavo. Todėl kas kartą vis mokydavo kitas. Salėje, kai ji šokdavo, turėjo būti erdvės, nė viena pora nenorėdavo susidurti su šia šokėja, nes kentėdavo ne tik šonai, o jeigu kam nors užeidavo noras galinėtis, likdavo labai pažemintas. Jos „niukso” buvo ragavęs ne vienas.

Darbo vieta: jos teritorija, savotiškas tabu

Neliko nepastebėti merginos neeiliniai gabumai. Pati Eugenija sakė nemokanti nė vieno eilėraščio, netgi daugybos lentelės. „Nevalia šiukšlinti proto, nieko mintinai”, - teigė ji. Užtat kokia vaizdinga, glausta, aiški, kalba. Jos parašyti straipsniai išsiskiria savo individualumu. Perskaitęs pirmuosius du sakinius suvoki, kad rašyta gerb. Eugenijos. Baigusi mokslus, ji paliekama universitete. Čia dirba nuo 1942 iki 1947 metų. Vėliau pereina į Mokslų Akademiją ir kartu dirba Vyriausiojoje farmacijos valdyboje.

Man teko gerb. Eugeniją pažinti studentaujant Vilniaus universitete. Pirmas įspūdis buvo stulbinantis. Mus, iš visos Lietuvos suvažiavusius, žalio supratimo neturinčius nei apie gyvenimą pokario Vilniuje, nei apie politinę pokario padėtį, ji stebino daug kuo: apranga, aukštaitiška tarme ir t. t. Man, kilusiam „iš pa Utenas”, tai buvo ypač malonu. Gal todėl ir praėjus daugeliui metų likome draugai ir bičiuliai, nors jos „niukso” skonį esu patyręs ne kartą. Stebino ji mus savo atmintimi, Lietuvos istorijos, geografijos žinojimu, augalų pažinimu, žodžiu, laukdavome susitikimų su ja. E. Šimkūnaitė mums vesdavo ir politvalandas. Jos būdavo irgi savotiškos, „eugeniškos” - su potekstėmis, palyginimais, po kurių mums labai dažnai kildavo įvairių klausimų. Įdomiausia būdavo dalyvauti iškylose gamtoje, botanikos sode. Nors Vilniaus botanikos sode pokario metais mažai kas buvo belikę, bet tos pažintinės pamokos apie augalus, jų kilmę, panaudojimą, ypač liaudies medicinoje, buvo nepaprastai turiningos ir naudingos.

Vėliau su šia moterimi man teko artimiau bendrauti dirbant Farmacijos valdyboje. Mus stebino jos erudicija, kompetentingumas, logiškas mąstymas. Nesvetima jai buvo archeologija, muzika, pati rašydavo scenarijus, vaizdelius, kuriuos mes pritaikydavome įvairioms progoms, suvažiavimuose, konferencijose. Darbe Eugenija neturėjo atskiro kabineto, buvo prisiglaudusi kampe prie durų. Tai buvo jos teritorija, savotiškas tabu. Niekas čia be jos žinios negalėjo būti pajudintas. Ko tik ten nebuvo! Mes nesuvokdavome, kaip galima tokiam, mūsų akimis žiūrint, chaose susigaudyti. Vienas iš Eugenijos bičiulių pastebėjo, kad kur nors padėtą dokumentą surasti jai būdavo vieni niekai, net iš maišo jį tučtuojau ištraukdavo.

Ypač įdomiai ir vaizdžiai ji pasakojo apie savo bendravimą su „Žiniuonės” filmo kūrėjais. Tai buvo kantrybės ir jėgų išbandymas.

Jaunikių drąsą bandydavo valtyje

Mes žinome, kaip Eugenija nemėgo ilgų pokalbių telefonu, taip pat be konkretaus tikslo ir ne laiku atvykusių interesantų, ypač tų, kurie domėdavosi ligų gydymu vaistažolėmis. Tokiu atveju ji būdavo net grubi, todėl daug kas jos bijojo. Kai kas ieškodavo tarpininkų, per kuriuos galėtų su Eugenija pasimatyti ar pasikalbėti. Ne kartą tokiu tarpininku teko būti ir man. Niekada neatsisakydavo. Būdama garbaus amžiaus, ji visur spėdavo ir išsakydavo savo tvirtą požiūrį įvairiomis temomis. Laikraščiams yra parašiusi daug straipsnių, dažniausiai liaudies medicinos temomis. Žiniuonės bute puikuojasi kelios skrynios, kuriose slypi didžiulė liaudies medicinos išmintis. Jos parašytos knygos „Vaistažolės”, „Užliejamų Nemuno pievų žemėlapis”, „Vaistingieji augalai” ir kitos rodo, kokia darbšti, išradinga ir veikli buvo Eugenija Šimkūnaitė. Mus stebino ir jos kulinariniai sugebėjimai. Kokių tik valgių ant stalo nebūdavo! Nežinodavome, nei kaip, nei su kuo juos valgyti, nes dažniausiai tai būdavo įvairių tautų nacionaliniai patiekalai. O dar kiek rūšių gėrimų, kuriuos ji mėgdavo pateikti kaip „iksus”… Turėdavome ragauti ir nustatyti sudėtį. Kur ten juos atpažinsi! Kiekvienas vis kitokios spalvos, skonio ir kvapo. Kaip apie kiekvieną tokį žymų ir originalų žmogų, taip ir apie ją yra įdomių pastebėjimų, anekdotų.

Būdami studentai diskutuodavome, kodėl Eugenija neišteka. Buvo manoma, kad ji jaunikius labai renkasi: jaunikis turįs būti ir tvirtas, ir išmintingas, ir drąsus. Todėl juos savotiškai išbandydavo: išplaukdavo dviese valtimi, nuplaukus tam tikrą atstumą, sudarydavo situaciją, jog valtis ima skęsti. Jeigu jaunikis be Eugenijos pagalbos negalėdavo išplaukti, jau būdavo brokuojamas. Matyt, tinkamo nesutiko…

Pokario metais, dirbdama Vyriausiojoje farmacijos valdyboje inspektore, ji tikrindavo vaistines. Susisiekimo priemonė - traukinys, o vaistinių buvo ir atokesniuose miesteliuose, kur jie nevažiuodavo. Kartą atvažiavusi siauruku į Trumbatiškio stotį, inspektorė norėjo patekti į Debeikius. Ji nėjo keliu, bet pasileido per laukus, pievas. Pastebėję tai, stribai pagalvojo, kad eina persirengęs moterimi partizanas ir pradėjo sekti. Atėjusią į Debeikius sulaikė. Ji neturėjo paso, tik komandiruotę. Kol išsiaiškino, praėjo pora dienų. Arba atvažiavo tikrinti Plungės vaistinės. Traukinys iš Vilniaus atvyko anksti rytą, vaistinė uždaryta. Belaukdama prie vaistinės užsnūdo. Atėjusi darbuotoja pamatė snaudžiančią ir palaikė elgeta. Išnešusi duonos pažadino - pasirodo, inspektorė. Po tokio sutikimo vaistinė nebuvo išgirta.

Anksčiau Eugenija su motina gyveno Nemenčinės plente. Reikėdavo eiti mišku. Kartą beeinančią du vyrukai bandė apiplėšti. Matyt, nesitikėjo, kad moteris gali sutvarkyti: vieną iš karto nokautavo, antras taip gavo į sprandą, kad kaipmat leidosi į kojas.

Rašė ir mitologinėmis temomis

Uteniškis poetas Petras Panavas apie kraštietę Eugeniją Šimkūnaitę ir pažintį su ja pasidalijo knygoje „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia”. Jis rašė: „Eugenijos Šimkūnaitės pavardę aptikau senokai, periodinėje spaudoje. Patraukė straipsnių tematika, savitas autorės požiūris į vieną ar kitą problemą, o labiausiai - kalba, sakinys. <…>.

Aš asmeniškai su ja susipažinau tik 1989 metų vasarą. Atvykęs į Vilnių, skubu pilnas reikalų ir rūpesčių prospektu, ogi žiūriu - prieš mane E. Šimkūnaitė! Kaip tik proga, sumečiau, paprašyti straipsnio „Indrajai”, kurios pirmąjį numerį jau turėjau portfelyje. Pasisveikinau, atsiprašiau už sutrukdymą, pasisakiau, kad esu iš Utenos ir kas per vienas, pasigyriau, jog bandome leisti kraštiečių laikraštį ir ieškome galinčių parašyti. Pašnekovę patraukė laikraštėlio pavadinimas, ir ji, pastačiusi mane prie kažkurio namo kampo, ėmė sekti legendą apie Saulės dukrą Indrają, o baigusi paaiškino, kad esąs visas ciklas sakmių. Netrukus keletą „Indrajos istorijų” atsiuntė, ir mes jas išspausdinome, tiesa, pražiopsodami vieną kitą korektūros klaidą. Po to atsiuntė ir kitokių mitologinio pobūdžio pasakojimų, sakmių. Irgi išspausdinome. Vėliau, tiesa, siuntinėjo daugiau „Uteniui” ir „Utenos krašto žinioms”. <…>.

E. Šimkūnaitę pasikvietė tuometė Šeštoji vidurinė mokykla. Man paskambino tos mokyklos biologijos mokytoja ir perdavė E. Šimkūnaitės pageidavimą susitikti su manim. Nustebau ir, žinoma, išskubėjau. Dabar tiksliai neprisimenu, kur susitikome, bet į mokyklą ėjome kartu. Viešnia iš pradžių pradžiugino pareikšdama, kad „Indrajai” perleidžianti popierių, esantį spaustuvėje, nes savo „knygelę” susitarusi išleisti kitur, nors iš pradžių ketino Utenoje. Pasakiusi šią naujieną, paleido kažkokią politinę repliką. Ėmėme politikuoti. Kai kurie daktarės teiginiai tiesiog šokiravo, bet, kaip parodė vėlyvesni įvykiai, buvo pranašingi. Tiesa, kai kurie pranašavimai dar neišsipildė. <…>.

Kai biologijos mokytoja pristatydama viešnią bando susakyti visus titulus ir nuopelnus, E. Šimkūnaitė nukerta:
- Sakyk „ragana”, bus trumpiau.

Mokinių akyse užsidega smalsumo ugnelės.

Be visokių kitokių dalykų, lektorė kalbėjo ir apie atminties lavinimą (tik jokiu būdu ne eilėraščius kalant mintinai), ir apie ruošimąsi egzaminams, ir kad „prisipliurpus” kavos, dar nereiškia, jog pagerės atmintis. Daug aiškino apie maitinimąsi, išpeikė kai kurių moksleivių išrankumą maistui.

- Kai kurie pasižiūri į sriubą ir atvepia lūpą: girdi, neskanu. Žinokit, ten yra visos jums reikalingos medžiagos. Trumpai tariant, davė ėsti - tai ir ėsk!”.

Vardą garsina Labdaros ir paramos fondas

Po žiniuones mirties, jos bute, esančiame sostinės Lazdynų mikrorajone, Eugenijos Šimkūnaitės Labdaros ir paramos fondo iniciatyva įkurta memorialinė ekspozicija. Dviejų kambarių bute yra keletas autentiškų E. Šimkūnaitės buities daiktų - bufetėlis, sofa, stalas bei daug įvairiausių knygų ar paveikslų.

Būdama vyresnio amžiaus ji yra sakiusi, kad savo butą, kuriame gyveno, palieka Lietuvos farmacijos sąjungai ir pareiškė norą, kad čia ateityje lankytųsi žmonės, kuriuos domina žolininkystė, vaistiniai augalai, botanika.

Su habilituota daktare E. Šimkūnaite artimai bendravusi botanikė, Labdaros ir paramos fondo bičiulė Živilė Lazdauskaitė pasakoja, kad Eugenija buvo labai vaišinga moteris ir mokėjusi nemažai patiekalų pagaminti ir jais pavaišinti pas ją užsukusius svečius. Pasak jos, kilo mintis išleisti knygą su jos receptais.

„Eugenija buvo švari, tačiau nebuvo tvarkinga. Rūbus skalbdavo, bet jų nelygindavo”, - prisiminusi juokėsi Ž. Lazdauskaitė. Ji dažnai užeidavusi pas savo draugę, o kai Eugenija paskutiniuoju metu prastai jausdavosi ir mažai išeidavo iš namų, žiniuonę aplankydavo kur kas dažniau.

Įkūrus Labdaros ir paramos fondą, visų pirma buvo sutvarkytas Eugenijos Šimkūnaitės butas. Fondo nariai pasikvietė muziejininkę, kuri savitai pertvarkė butą. Vėliau sienas papuošė paveikslai - daugelis jų buvo dovanoti pačiai Eugenijai įvairiausiomis progomis.

Pasak Ž. Lazdauskaitės, žiniuonės E. Šimkūnaitės daiktų vertę tikriausiai būtų sunku nusakyti - jie visi labai svarbūs, o svarbiausia, anot jos, palikti rašytiniai šaltiniai. Tauragniškė daug rašė į visus šalies spaudos leidinius, publikacijas apie vaistinguosius augalus periodiškai spausdino Utenos rajono laikraščiai.

Eugenija Šimkūnaitė ypač artimai bendravo su Jaunųjų gamtininkų centru, todėl tęsdami šią tradiciją, Labdaros ir paramos fondo bičiuliai visuomet gelbsti skaitydami paskaitas ir vesdami užsiėmimus jauniesiems gamtininkams.

Labdaros ir paramos fondo iniciatyva netrukus Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, turėtų iškilti paminklas Eugenijai Šimkūnaitei atminti. Eugenijos įamžinimu rūpinasi fondo pirmininkė Birutė Karnickienė, fondo prezidentas kraštietis Romas Pakalnis, pavaduotoja Lensė Jankeliūnienė, fondo bičiulė Živilė Lazdauskaitė, administratorė Vlada Aleksandravičienė, Rimas Masiliūnas, Gražina Labokienė ir Irena Vaivadienė.

Eugenijos Šimkūnaitės draugai, bendražygiai, kolegos prisimena, kaip ji pati save vadindavo ragana. Žiniuonė niekada to neslėpė. „Ar jinai buvo tikra ragana - sunku pasakyti, bet yra įrodymų, kad skraidė ant šluotos. Pabaltijo botanikai rinkdavosi į konferenciją gamtoje - viena tokia konferencija vyko 1976 metais ant Rambyno kalno per Jonines. Tąkart iš vakaro žiniuonė visiems dalyviams būrė, o rytojaus rytą kažkur dingo. Kažkas iš dalyvių prisiminė, kad ji dalyvauja kasmetiniame savo profsąjungos sąskrydyje. Ją išlydėję du kolegos tyli kaip žemė. Visiems smalsu - kuo Eugenija ten iškeliavo. Liko paslaptimi iki šiol. Tiek apie raganą…”, - paslaptingai pokalbį užbaigė Labdaros ir paramos fondo bičiulė Živilė Lazdauskaitė.

Kenčiantiems nuo vidurių užkietėjimo E. Šimkūnaitė rekomenduoja:

*Apie pusvalandį prieš pusryčius išgerti 1-2 valgomuosius šaukštus kokio nors aliejaus

*Arbatinį šaukštelį (ar kiek daugiau) „Karlovy Varų” druskos ištirpinti maždaug pusėje stiklinės šiltoko vandens ir išgerti apie 20-30 min. prieš pusryčius

*Iš vakaro nuplautas kelias ar dešimtį slyvų iš ryto labai rūpestingai sukramtyti, kuo lėčiau - tuo geriau

*Suvalgyti šermukšnių uogienės arba, iš vakaro užsiplikinus šermukšnių, rytą išgerti ir suvalgyti vaisius

*Pusryčiams pasidaryti kokių daržovių salotų, geriau su aliejumi. Kad nebūtų labai kietos, susmulkintas daržoves kiek apmaigyti mediniu šaukštu.

Nuo žvynelinės:

Gerti reikėtų mišinį iš medetkų žiedų, sukatžolės žolės, mėlynių lapuotų stiebų arba lapų, beržo lapų lygiomis dalimis. Dienai skiriamas iš 1 valgomojo šaukšto mišinio paruoštas užpilas. Gerti geriau po valgio. Po savaitės vartoti kitą mišinį: irgi lygiomis dalimis perluočio žolės, puplaiškio lapų, gysločio ir juodųjų serbentų lapų. Tokį užpilą po savaitės pakeisti pirmuoju. Taip kaitalioti.

Vyšninei trauktinei pasigaminti žiniuonė siūlo:

Saują vyšnių vėsioj krosny sunokinti, sugrūsti, o penkias saujas saulėje lėtai išdžiovinti. Kiek vyšnių, tiek ir cukraus pridėti, saują vyšnių dviem pusbuteliais (0,5 l) užpilti, dvi savaites ant šviesaus lango išlaikyti.

Reumatui, sąnarių skausmams malšinti:

Šaukščio, beržo, ajero lapus, sumaišytus su vingiorykštėmis, čiobreliais, rupiai susmulkintus, užplikiname ir subrinkiname, kad būtų tiršta, nevarvanti putra. Tada uždedame ant skaudaus sąnario, padengiame plastmase, šiek tiek didesne už putra apteptą vietą, lengvai aprišame, kad nenusmuktų. Jei gerai uždėjome, neatšals ir po kelių valandų, o sąnario skausmai sumažės. Vietoj vaistažolių mišinio galime paimti ir bet kokią tirštą putrą, o dar geriau - iš smulkintų kaštono branduolių.

Įdaryti pomidorai:

Parenkame nedidelius, prie pat viršūnės įpjauname šiek tiek daugiau pusės ir atverčiame „dangtelį”, išimame sėklas (jas suvirsime padažui), kiaurymę užpildome ryžių (arba sorų, virtų miežinių kruopų) ir grybų įdaro mišiniu, užvožiame, apkepame riebaluose, troškiname daržovių sultinyje, kuriame troško pomidorai, pridedame pomidorų tyrės ir išdarų nuoviro, grietinės. Valgome kaip antrąjį patiekalą su ryžių, sorų, miežių, bulvių koše ar makaronais.

Gėrimėlis ne girtuoklio gerklei:

O jei kelioms dienoms medžioti ar žvejoti išvykstame, jei teks ir prie laužo pavakaruoti, mėgėjui gali praversti ir viena kita burnelė stipriau užtaisyto vyno. Raudonųjų, karčiųjų, kvapiųjų pipirų, kmynų, čiobrelių, ajero šakniastiebių, juozažolės ir lauro lapelių po vieną dalį savaitę traukiame 90 dalių vyno. Geras bus gėrimėlis, ne girtuoklio gerklei, o tik tam, kuris moka burnelę liežuviu prilaikyti, pakvėpinti, lengvai nuleisdamas paskanauti, kuris išmano gerti, „makt ir dugnelis” neužversdamas.

Nuotraukos autorės ir Labdaros ir paramos fondo archyvo

Šis straipsnis „Utenos apskrities žiniose” buvo paskelbtas birželio 22 dieną, šeštadienį, Nr. 69 (2382)

Lina Narčienė

“Utenos apskrities žinios”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras