BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar jau išmokome Anykščių šilelio pamoką?


Žodžių derinys „Anykščių šilelis”, dėka poeto Antano Baranausko, mums yra tapęs netinkamo žmogaus elgesio su gamta simboliu, todėl Antaną Baranauską galėtume pavadinti pirmuoju Lietuvos gamtosaugininku, kuris stengėsi meninėmis priemonėmis pažadinti žmonių pagarbą nepakartojamu pirmykščiu grožiu alsuojančiai gamtai.

Skaitydami „Anykščių šilelį”, mes kiekvieną kartą išgyvename unikalios gamtos naikinimo siaubą ir giliai širdyje gailimės, kad neišliko Anykščių šilelis ir kitos senovinės Lietuvos girios. Tik šiandien nebepakanka gailėtis - šiandien reikia veikti, nes ir praėjus 150 metų po garsiosios poemos parašymo, pasaulyje ir Lietuvoje yra užtektinai žmonių, pasiryžusių pakartoti Anykščių šilelio „žygdarbį” ir pasisakančių prieš gamtos apsaugą.

Anuomet Anykščių šilelį iškirto bado ir maro iškankinti žmonės. Šiandien mums negresia nei badas, nei maras, tačiau Lietuvos miškininkai raginami kirsti vis daugiau miškų, nes verslui trūksta medienos, katilinėms - kuro, o valstybės biudžetui - pinigų. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar mes tinkamai išmokome Anykščių šilelio pamoką? To pirmiausia ir rūpėjo paklausti Anykščių krašto miškininkų ir gamtosaugininkų, nes kas, jei ne jie, geriausiai turėjo išgirsti Antano Baranausko kvietimą saugoti tėviškės gamtą.

Jau prieš 200 metų raginta šilelį saugoti

R. Gabrilavičiaus parengtoje ir Anykščių miškų urėdijos išleistoje knygoje „Anykštijos šiluose ir giriose” (Kaunas, 2004 ) pateikta daug įdomių faktų apie Anykščių krašto gamtą, kultūros paminklus, iškilius žmones ir miškininkų veiklą. Taip pat gana išsamiai aprašyta Anykščių šilelio istorija. Knygoje teigiama, kad Anykščių šilelis yra bene seniausia savita teritorija Baltijos valstybėse: dar 1817 m. yra paminėta, kad šį mišką reikia saugoti. Anot knygos autoriaus, A. Baranausko poemoje aprašytas Anykščių šilelis anksčiau buvo didesnis ir supo Anykščių miestą iš pietryčių ir pietų. Nors buvo raginama šilelį saugoti, tačiau XVIII amžiaus pradžioje, nederliaus, bado ir maro laikotarpiu šilelis buvo beveik iškirstas. Vėliau miškas vėl užaugo. Pirmojo Pasaulinio karo metais šilelį negailestingai kirto vokiečiai, miško plynėse žmonės ganė gyvulius ir arė žemę. Po Antrojo Pasaulinio karo nederlingos žemės buvo apželdytos miškais, todėl šilelio plotas padidėjo. Dabar miškai su nedideliais pertrūkiais vėl supa Anykščius iš pietų ir pietryčių, todėl juos praplėtus ir sujungus būtų galima atstatyti A. Baranausko aprašyto Anykščių šilelio plotą. Taigi, po 150 metų garsus šilas vėl pamažu atgimsta. Didžioji Anykščių šilelio dalis yra vaizdingame Šventosios slėnyje. 1960 m. Anykščių šilelis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu, kuris nuo 1998 - ųjų yra Anykščių regioninio parko dalis. Draustinio tikslas - išsaugoti Anykščių šilelį, Šventosios slėnį, slėnio atodangas, salpines pievas, intakų slėnius, Puntuko ir Puntuko Brolio riedulius, Karalienės liūno šaltinį, A. Vienuolio gimtinę Ažuožerių kaime. Atrodo, jog pagaliau suvokėme, kad gamtą reikia saugoti, tačiau nusiraminti neleidžia nuolatiniai egoistiškai nusiteikusių piliečių raginimai švelninti gamtosauginius apribojimus saugomose teritorijose, mažinti jų plotus, o kai kurias ir visai panaikinti.

Ko galima pasimokyti iš Anykščių šilelio istorijos?

„Jau prieš du šimtus metų išsilavinę žmonės suvokė Anykščių šilelio unikalumą ir ragino jį saugoti, - sakė Anykščių miškų urėdijos urėdas Sigitas Kinderis.- Nuostabi šio krašto gamta įkvėpė kūrybai gausų būrį šio krašto rašytojų ir poetų: A.Baranauską, J.Biliūną, J. Tumą- Vaižgantą, A. Vienuolį. Tačiau paprasti žmonės, atėjus sunkmečiui ar šiaip pasitaikius progai pasipelnyti gamtos sąskaita, lengva ranka pakelia kirvį. Deja, ir ne tik paprasti žmonės taip elgiasi. Gyvename globalinės ekologinės katastrofos akivaizdoje, kai nuolat girdime apie būtinybę saugoti gamtą, tačiau tuo pat metu galime išgirsti verslininkų ir politikų raginimus švelninti gamtosauginius reikalavimus, mažinti saugomas teritorijas, didinti miškų kirtimo apimtis, nes vieniems reikia daugiau medienos, kitiems- pinigų, treti nori pasistatyti pilaitę nuostabiame Šventosios vingyje. Tai rodo, kad Anykščių šilelio pamokos mes dar gerai neišmokome, o gamtosauginės idėjos sunkiai skinasi kelią į mūsų sąmonę”.

S. Kinderis pabrėžė, kad iki nepriklausomybės paskelbimo ir narystės Europos Sąjungoje, ir Lietuvos miškininkai mažiau skyrė dėmesio gamtosaugai. Miškininkai pamažu įsijaučia į gamtosaugininkų vaidmenį ir pradeda suprasti, kad miškininkystė ir gamtosauga yra neatsiejami dalykai. Dabar miškininkai ir patys skleidžia gamtosaugines idėjas visuomenėje, koordinuoja Jaunųjų miško bičiulių veiklą, organizuoja medelių sodinimo talkas, inkilų kėlimo ir kitokias akcijas, todėl keistai skamba iš aukštų tribūnų pasigirstantys raginimai miškininkams rūpintis tik ekonomika, pelnu, kietmetriais. „Tokia politika - tai žingsnis atgal ir neatneš ilgalaikės ekonominės naudos, - įsitikinęs Sigitas Kinderis. - Pagaliau mes turime laikytis ES reikalavimų ir įgyvendinti gamtosaugines priemones. Dauguma gamtosauginių priemonių įgyvendinamos valstybiniuose miškuose, nes valstybė nepajėgi kompensuoti privačių miškų savininkams už įvairius ūkininkavimo apribojimus. Daugiau kaip pusė visų Anykščių miškų urėdijos valdomų miškų turi saugomų teritorijų statusą. Pavyzdžiui, visa Šimonių giria paskelbta biosferos poligonu, kur saugomos retos paukščių rūšys (juodasis gandras, mažasis erelis rėksnys, miškinis vieversys, žalvarnis ir kt.), todėl girioje neūkininkaujama kovo- rugpjūčio mėnesiais.

Už įvestus apribojimus valstybė miškų urėdijoms kompensuoti neprivalo, o privačių miškų savininkams turėtų sumokėti milijonus litų. Tai yra akivaizdi ekonominė nauda valstybei, tačiau šito daug kas stengiasi nepastebėti, nes aplinkosaugos reikšmę mūsų žmonės dar nepakankamai aiškiai suvokia.

Akivaizdžiausias „neekologiškos” politikos pasekmes matome Latvijoje, kur miškininkai buvo priversti aklai vykdyti trumparegišką politikų valią - be saiko didinti miškų kirtimus, nepaisyti gamtosauginių reikalavimų, todėl Latvijos valstybiniams miškams buvo panaikintas tarptautinis sertifikatas. Rezultatas - Latvijos mediena ir gaminiai iš jos nebegali būti parduodami tarptautinėje rinkoje. Be to, dėl intensyvaus miškų kirtimo pradėjo stigti žaliavos medienos perdirbimo pramonei. Latvijos pavyzdys rodo, kaip tampriai gamtosauga yra susijusi su ekonomika”.

Miškininkai ir gamtosaugininkai suvienijo jėgas

Gamtai neabejingus žmones nepaprastai džiugina saugomų teritorijų tinklo Lietuvoje atsiradimas. Įsteigus 5 nacionalinius ir 30 regioninių parkų, kompleksiškai pradėti saugoti ne tik unikalūs gamtiniai kompleksai, bet ir tame regione esantys gamtos bei kultūros paminklai, įvairios paskirties draustiniai, kurie iki tol praktiškai buvo palikti be rimtesnės priežiūros. Visoje Lietuvoje saugomų teritorijų administracijos glaudžiai bendradarbiauja su miškininkais ir bendromis pastangomis nuveikia daug naudingų darbų gamtos ir visuomenės labui.

Anykščių miškų urėdija 2001-2002 metais vertinguose miško sklypuose išskyrė ir pradėjo saugoti gamtiniu požiūriu įdomius ir vertingus miško plotus - kertines miško buveines. Urėdijos naujos miškotvarkos ūkinių priemonių žemėlapiuose buvo sužymėti retųjų miško paukščių lizdai bei saugomos Raudonosios knygos augalų populiacijos. 2010 metais valstybiniame miške esančioje miškapievėje, siekiant išsaugoti stepinę pievą, 3 ha plote buvo iškirsti menkaverčiai krūmai bei medžiai. Gamtosauginė veikla svarbi ne tik regioniniam parkui, bet ir miškų urėdijai, siekiant gauti tarptautinį miškų sertifikatą.

Anykščių miškų urėdijoje veikia 5 Jaunųjų miško bičiulių būreliai. Jaunieji miško bičiuliai kelia inkilus, sodina medelius, renka šiukšles miške, vykdo akciją „Baltasis badas”, gamina lesyklėles, dalyvauja jaunųjų miško bičiulių sambūrio veikloje ir pan. Jau tradicija tapo pavasarinis medelių sodinimas, kuriame dalyvauja miškų urėdijos, regioninio parko direkcijos darbuotojai bei jaunųjų miškininkų būrelių nariai.

Šiais metais regioninis parkas kartu su miškininkais pradėjo įgyvendinti bendrą projektą „Viešosios vandens turizmo infrastruktūros sukūrimas saugomose teritorijose”. Darbai bus vykdomi Anykščių regioniame parke bei Šventosios kraštovaizdžio draustinyje, kurių metu bus sutvarkytos ir atnaujintos šalia Šventosios upės vandens trasos esančios stovyklavietės, įrengta vandens turizmo infrastruktūra, prieplaukos, takas iki Mikieriuose esančio danielių aptvaro ir kt. Taip pat planuojama sutvarkyti mitologinės kultūros vertybės Puntuko akmens aplinką, sukuriant geresnes sąlygas turistams ir lankymo infrastruktūrą.

Anykščių regioninio parko direkcija nuo 2005 metų prižiūri ir vykdo monitoringus Natura 2000 teritorijose. Kartu su Anykščių miškų urėdija vykdo stebėjimus viename iš didžiausių Šimonių girios biosferos poligone, kur saugomi juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, lygutės, juodosios meletos, lėliai, žalvarniai, lūšys. Vykdant darbus parko darbuotojams nuolat tenka bendrauti, tartis, kartu stebėti paukščius ir dalintis patirtimi su vietos girininkais. Poligone vykdoma ūkinė veikla yra derinama su Anykščių regioninio parko direkcija.

Tikėkime, kad miškininkams ir saugomų teritorijų darbuotojams suvienijus jėgas, mes greičiau išmoksime Anykščių šilelio pamoką.

Mantas ČEPULIS, “Žalioji Lietuva” Nr. 9 (334).

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras