Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-07-28

Konradas Lorencas. Ar reikia gailėtis gyvūnų?

Publikuota: Gyvūnai, Kita

„Lengviau išmokt užuojautos, kai pats kenti”, - tokiu Samuelio Kolridžo epigrafu iš Šekspyro „Sonetų” šiuolaikinės etologijos pradininkas, 1973-iųjų Nobelio premijos laureatas Konradas Z. Lorencas pradeda savo esė apie gyvūnų laikymą nelaisvėje.

Pasiklausę, apie ką lankytojai šnekasi, vaikštinėdami po zoologijos sodą, iš karto išgirstume, kad dažniausiai žmonės leidžiasi į sentimentus, gailėdamiesi gyvūnų, kurie yra visai patenkinti savo likimu, o tai, nuo ko gyvūnai iš tikrųjų kenčia zoologijos soduose, lieka nepastebėta. Žmonės dažniausiai linkę gailėtis tų gyvūnų, kurie kelia ypatingų emocinių asociacijų ir pažįstami iš literatūros, tokių kaip lakštingala, liūtas ar erelis.

Kad neteisingai įsivaizduojama, kodėl suokia lakštingala, rodo jau vien tai, jog literatūroje šis paukštis visada būna moteriškos giminės. O juk suokia patinėlis, ir jo giesmė yra grasinimas kitiems, kurie gali įsiveržti į jo teritoriją, be to, pro šalį skrendančios patelės kvietimas. Kiekvienam, kas gerai pažįsta paukščius, savaime suprantama, kad suokia tik vyriškosios giminės lakštingala, ir kai ši giesmė priskiriama patelei, jam taip pat neįtikėtina ir juokinga, kaip ir literatūros studentui, išgirdusiam, jog Tenisono Džinevra buvo barzdota.

Todėl aš niekados nevertinau gražiosios Oskaro Vaildo pasakos apie lakštingalą, kuri iš muzikos mėnulio šviesoje padarė raudoną rožę ir nudažė ją savo širdies krauju, ir prisipažįstu, kad man tikrai palengvėjo, kai pagaliau dyglys, įsmigęs į šios balsingos damos širdį, nutraukė jos giesmę. Vėliau aš dar šnekėsiu apie tariamas kambarinių paukščių kančias. Savaime suprantama, uždarytas lakštingalos patinėlis gali pajausti nusivylimą, kad, nepaisant jo ilgų giesmių, nepasirodo jokia patelė, tačiau dėl patinėlių pertekliaus taip gali atsitikti ir laisvėje.

Liūtas - dar vienas gyvūnas, kurio charakterio vertybės ir gyvenamoji vieta literatūroje dažnai iškraipoma. Anglai vadina jį „džiunglių karalium”- ištremdami į per daug drėgną jam vietovę, vokiečiai su būdingu jiems kruopštumu puola į kitus klimato kraštutinumus ir vadina liūtą „dykumų karaliumi”. Iš tikrųjų jis mėgsta aukso vidurį ir gyvena stepėse bei savanose. Didingą laikyseną, už kurią liūtas gavo karaliaus titulą, galima paaiškinti labai paprastai: jis medžioja didelius žvėris atvirose lygumose ir įpratęs žvalgytis į tolumas, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kas dedasi pirmame plane.

Liūtas kur kas mažiau kenčia dėl savo įkalinimo negu kiti tokio pat proto plėšrūnai dėl paprasčiausios priežasties: jis jaučia mažesnį poreikį judėti. Kitaip tariant, liūtas vienas tingiausių grobuonių: jo nerangumas tiesiog kelia pavydą. Normalioje aplinkoje jis nubėga milžiniškus nuotolius, bet, aišku, tiktai alkio varomas, o ne dėl kokių vidinių stimulų. Todėl labai retai liūtas laksto po narvą iš vieno galo į kitą kaip vilkai ar lapės, kurie galį zuiti ištisas valandas. Jeigu dėl ribotos erdvės liūtas kartais pajunta norą pažingsniuoti po narvą, jo judesiai būna tingūs lyg per popietinį pasivaikščiojimą, tai nė kiek nepanašu į tą pašėlusį skubėjimą, būdingą kitiems įkalintiems plėšriesiems žvėrims, trokštantiems įveikti didžiulius nuotolius. Berlyno zoologijos sode liūtams buvo įrengtas didžiulis aptvaras su dykumos smėliu ir gelsvomis uolomis, tačiau šis brangus įrenginys buvo be naudos; didžiulis maketas su žvėrių iškamšomis būtų atrodęs lygiai taip pat - taip tingiai liūtai gulinėjo savo romantiškoje aplinkoje.

Taigi kurių įkalintų gyvūnų iš tikrųjų reikėtų gailėtis? Aš jau iš dalie atsakiau į šį klausimą: visų pirma tų protingų ir išsivysčiusių gyvūnų, kurių gyvas protavimo būdas ir aktyvios veiklos poreikis negali būti patenkintas už narvo grotų. Dar tų, kurie nelaisvėje negali išlieti savo energijos.

O dabar apie erelį! Visai nenoriu griauti pasakiškų iliuzijų apie šį puikų paukštį, tačiau privalau būti ištikimas tiesai: visi plėšrieji paukščiai, palyginti su žvirbliu ir papūga, yra visiškai kvaili. O ypač tai pasakytina apie kilnųjį erelį, mūsų kalnų ir mūsų poetų erelį, kuris yra bene kvailiausias iš visos savo giminės ir net gerokai kvailesnis už bet kurį naminį paukštį. Tačiau tai visai nekliudo šiam išdidžiam paukščiui būti gražiam bei įspūdingam ir įkūnyti visą laukinio gyvenimo didybę, tačiau čia mes kalbam apie jo protines savybes - įsivaizduojamą laisvės meilę ir kalinio kančias.

Gerai prisimenu, kaip nusivyliau savo pirmuoju ir vieninteliu ereliu maitėda, kurį iš gailesčio buvau nusipirkęs iš keliaujančio žvėryno. Tai buvo puiki patelė, sprendžiant, iš tamsių plunksnų, nugyvenusi jau keletą metų. Ji buvo visiškai paklusni ir sveikindavo savo šeimininką, o vėliau ir mane, keistu judesiu reikšdama savo prieraišumą; ji taip išnešdavo kaklą ir atlošdavo galvą, kad jos baisiausiai lenktas snapas būdavo nukreiptas tiesiog į viršų. Tuo pat metu paukštis kažką burkuodavo taip tyliai ir nuolankiai, kad jam būtų galėjęs pavydėti net balandis burkuolis; be to, palyginti su pastaruoju, ji buvo tikras ėriukas. Aš nusipirkau ją, ketindamas medžioti, nes žinojau, kad dauguma Azijos tautų naudoja erelius šiems tikslams. Negaliu pasigirti ypatingais rezultatais toje kilnioje sporto šakoje, bet tikėjausi, paleidęs naminį triušį kaip jauką, pastebėti, kaip medžioklėje elgiasi vienas didžiųjų paukščių grobuonių. Tačiau šis sumanymas žlugo, nes mano erelis, net būdamas alkanas, atsisakė prisiliesti prie triušio. Jis taip pat visai nenorėjo skraidyti, nors buvo sveikas, stiprus ir turėjo puikius sparnus.

Varnai, kakadu ir suopiai skraido savo malonumui ir su džiaugsmu išnaudoja teikiamas jiems galimy­bes. O mano erelis - ne. Paukštis skrisdavo tiktai tada, kai pavykdavo pakliūti į kylančio oro srovę virš mūsų sodo ir jis galėdavo kilti į viršų beveik neeikvodamas raumenų jėgos, tačiau net ir tuomet jis nepakildavo tikrai aukštai. Norėdamas grįžti namo, beveik visada pasiklysdavo. Jis sukdavo ratus be jokios krypties nuovokos ir pagaliau nusileisdavo kur nors netoliese. Čia jis nelaimingas tupėdavo visą naktį ir laukdavo, kol jį pasiimsiu. Paukštis galbūt ir pats būtų grįžęs namo, bet kas nors jį visada pastebėdavo, paskambindavo man ir pranešdavo, kad erelis tupi ant stogo, o gauja berniūkščių mėto į jį akmenis. Aš turėdavau pėdinti ten pėsčias, nes kvailas padaras baisiausiai bijojo dviračio. Nuolat man tekdavo nuvargusiam kėblinti namo su ereliu ant rankos. Pagaliau aš atidaviau paukštį į Šenbruno zoologijos sodą, nes nenorėjau amžinai laikyti jo sukaustyto grandinėmis.

Geruose šiuolaikiniuose zoologijos soduose paukščių skyriai pakankamai dideli, todėl erelių poreikis skraidyti patenkinamas, ir jeigu paklaustumėme vieno iš šių paukščių, ko jis norėtų ir kas jam labiausiai nepatinka, jis turbūt atsakytų taip: „Labiausiai kenčiame nuo gyventojų pertekliaus mūsų aptvare. Kai tiktai aš arba mano žmona įkišame šapelį į renčiamą lizdą, vienas iš tų bjaurių baltagalvių jūrų erelių atskrenda ir nusineša jį. Amerikos grifų draugija taip pat gerokai erzina; jie stipresni už mus ir nori visus valdyti. Tačiau dar bjauresni Andų kondorai, tie visai nesugyvenami padarai. Maistas neblogas, tačiau gauname per daug arklienos, man labiau patinka mažesni gyvuliukai, pavyzdžiui, triušiai su visu kailiu ir kaulais.” Erelis visai neužsimintų apie laisvės ilgesį.

Taigi kurių įkalintų gyvūnų iš tikrųjų reikėtų gailėtis? Aš jau iš dalies atsakiau į šį klausimą: visų pirma tų protingų ir išsivysčiusių gyvūnų, kurių gyvas protavimo būdas ir aktyvios veiklos poreikis negali būti patenkintas už narvo grotų. Dar tų, kurie nelaisvėje negali išlieti savo energijos. Net ir pašalinis stebėtojas puikiausiai mato, kad gyvūnai, kurie laisvėje įpratę klajoti, narve jaučia ypatingą poreikį judėti. Dėl to nepatenkinto troškimo lapės ir vilkai, kurie senamadžiuose zoologijos soduose sukišami į mažus narvus, yra vieni iš labiausiai pasigailėjimo vertų gyvūnų. Paprasti zoologijos sodų lankytojai nepastebi, kaip apgailėtinai atrodo ir kai kurių rūšių gulbės migracijos laikotarpiu. Iš šių būtybių, kaip ir iš daugumos kitų vandens paukščių, zoologijos soduose atimama galimybė skraidyti - pakerpami sparnai, t. y. plaštakos sąnaryje amputuojamas sparno kauliukas. Paukščiai nesuvokia, kad jau niekada negalės skraidyti, ir vis bando pakilti. Aš negaliu žiūrėti į vandens paukščius pakirptais sparnais; nukirptu galu sparnas ar dar liūdnesnis vaizdas, kai paukštis stengiasi išskėsti sparnus, neteikia jokio malonumo, nors patys paukščiai ir nesuvokia savo luošumo.

Nors gulbės pakirptais sparnais atrodo visai laimingos ir gerai prižiūrimos, be jokio vargo peri ir augina jauniklius, migracijos laikotarpiu jos visiškai pasikeičia. Gulbės vis plaukia į tvenkinio galą, kad turėtų pakankamai vietos įsibėgėti, bandydamos pakilti prieš vėją. Visą laiką, kol jos bando pakilti, girdėti skrendančių gulbių klyksmas, tačiau kaskart didieji pasiruošimai baigiasi liūdnai - jos tik plaka sparnais, vienu sveiku ir kitu suluošintu. Tikrai graudus reginys!

Bet iš visų gyvūnų, kurie kenčia dėl nekvalifikuotos priežiūros zoologijos soduose, nelaimingiausios yra protaujančios būtybės, apie kurias mes jau kalbėjome anksčiau. Tačiau šie gyvūnai labai retai sukelia lankytojų gailestį, o ypač tuomet, kai aukštai išsivystęs gyvūnas išsigimsta savo ankštame kalėjime ir tampa pasigailėtinu idiotu, savo paties karikatūra. Man niekada neteko girdėti, kad papūgas stebintys lankytojai reikštų gailestį šiems paukščiams. Sentimentalios senos damos, fanatiškai remiančios įvairias gyvūnų globos organizacijas, nejaučia jokio sąžinės graužimo, laikydamos pilkąją papūgą arba kakadu per daug ankštame narvelyje ar net prirakintą grandine prie laktos. Didžiosios papūgos ne tik protingos, bet ir visais atžvilgiais labai guvios, jos, kaip ir didžiųjų varnų giminės atstovai, turbūt vieninteliai paukščiai, kurie panašiai kaip įkalintas žmogus liguistai pakelia nuobodulį. Tačiau niekas nesigaili šių liūdnų kankinių, tupinčių varpo pavidalo narve. Nesuprasdamas šito, patenkintas savininkas įsivaizduoja, kad paukštis lankstosi prieš jį, kai tas be perstojo linkčioja galvą - tais judesiais papūga stereotipiškai išreiškia beviltišką bandymą išsiveržti iš narvo. Gali praeiti keletas savaičių ar net mėnesių, kol išlaisvintas toks nelaimingas kalinys išdrįs skristi.

Dar nelaimingesnės nelaisvėje laikomos beždžionės, o labiausiai žmogbeždžionės. Tai vieninteliai gyvūnai, kuriems psichiniai išgyvenimai gali sukelti rimtų ligų. Žmogbeždžionės gali tikrąja to žodžio prasme mirti iš nuobodulio, ypač, jeigu jos vienišos laikomos per mažuose narvuose. Tik ši, o ne kokia kita priežastis paaiškina, kodėl beždžionių jaunikliai puikiausiai auga pas ką nors namuose, kur jie „gyvena šeimoje”, bet tuojau pat ima nykti, kai dėl pernelyg didelių gabaritų ir pavojingo būdo uždaromi artimiausio zoologijos sodo narve. Šitokio likimo susilaukė mano kapucinas Glorija. Nemanau, kad perdėsiu, sakydamas, kad žmogbeždžiones bus galima sėkmingai laikyti tiktai tada, kai bus išrastas būdas, kaip sumažinti nelaisvės sukeliamas psichines kančias. Aš turiu Roberto Jerkso knygą apie šimpanzes, vieną autoritetingiausių šaltinių apie šią beždžionių rūšį. Perskaičius šią knygą, galima prieiti išvadą, kad šių labiausiai žmogiškų gyvūnų sveikatai psichinė higiena ne mažiau svarbi už fizinę. Antra vertus, laikyti žmogbeždžiones uždarytas tokiuose mažuose narvuose, kokių dar esama daugelyje zoologijos sodų, yra žiaurumo aktas, už kurį turėtų bausti teismas.

Žmogbeždžionių tyrimo stotyje Orandžparke, Floridoje, Jerksas daugelį metų laikė šimpanzių koloniją. Čia beždžionės laisvai dauginosi ir gyveno tokios pat laimingos kaip mano mažosios devynbalsės savo voljere ir kur kas laimingesnės negu jūs ar aš.

Parengė Zigmas Vitkus

Iš Konrado Z. Lorenzo knygos „Karaliaus Saliamono žiedas” (vok. 1949, liet. 1981)

Šaltinis: Bernardinai.lt

Patiko (0)


Atgal į: Konradas Lorencas. Ar reikia gailėtis gyvūnų?