Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-09-30

Burnotis – nepelnytai pamirštas maistas ir vaistas

Publikuota: Augmenija, Maistas, Sveikata

Burnotis - viena iš nuostabiausių nepelnytai pamirštų augalų gentis. Graikiškai amaranthos - nevystanti gėlė. Iš tikrųjų šis augalas retai kada nuvysta, o ir sudžiūvę jo žiedai nepraranda estetinio grožio. Burnočių auginimo istorijoje gausu mįslių. Žinoma, kad šis augalas patraukė žmonių dėmesį jau prieš 8000 metų. Kažkada plačiai paplitęs po visą Žemės rutulį burnotis vėliau tapo užmirštas ir tik legendos bei padavimai priminė apie nemirtingą gėlę. Senovės graikams burnotis buvo nemirtingumo simbolis, majams ir inkams jis buvo maistas, actekams - dievas.

Šiek tiek istorijos

Kodėl toks populiarus senovėje buvęs augalas vėliau tapo pamirštas? Kai kas senovės indėnų civilizacijos sunykimą sieja su burnočių sunykimu. Burnočius aktyviai naikino ispaniški konkistadorai, vadindami juos „velnio augalu”, nes burnočiai tradicinėje indėnų religijoje buvo naudojami ir „piktoms dvasioms išvaryti.”
Dabartinis burnočių atgimimas prasidėjo praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio viduryje. Daugelyje pasaulio šalių pradėta jų selekcija. Ypač daug dirbama JAV, Kinijoje, Čekijoje, Rusijoje ir kai kuriose kitose šalyse.

Burnočiai garsėja ne tik kaip maistas, bet turi ir unikalių vaistingųjų savybių. Rusijoje pavyko sukurti burnočių aliejaus (geriausio pasaulyje imuninės sistemos aktyvatoriaus, slopinančio vėžinių ląstelių vystymąsi) gamybos technologiją. Burnočiai lėtina senėjimo procesą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gydo tuberkuliozę, bronchitą ir pneumoniją, psoriazę ir egzemą, lėtinę skrandžio opą, nudegimus, aterosklerozę, stenokardiją ir daugelį kitų negalavimų. Gydomąja galia burnočiai prilygsta ženšeniui arba auksiniam ūsui, o maistine verte lenkia visas dabar egzistuojančias pasaulio augalijos rūšis.

Lietuvoje burnočiai pradėti tyrinėti nuo 1978 m., kai Žemdirbystės institute gauti pirmieji burnočių sėklų pavyzdžiai (Dotnuva, A. Svirskis). Iki šiol šalyje ištirta keliasdešimt rūšių ir veislių, trys sukurtos ir registruotos. Plačiai augindami Lietuvoje burnočius išvengtume genetiškai modifikuotų augalų invazijos į šalies laukus.

Biologinės ir fiziologinės savybės

Burnotis priskiriamas dviskilčių (Dicotyledones) klasei, gvazdikažiedžių (Caryophyllidae) eilei, burnotinių (Amaranthaceae Juss.) šeimai, burnočių (Amaranthus) genčiai. Tai vienmečiai žoliniai, lapuoti, su išvystyta liemenine šaknimi, kuri turi didelę siurbiamąją galią, augalai. Dabar yra selekcionuotos 4 burnočių grupės: salotiniai (lapiniai), grūdiniai, daržiniai ir dekoratyviniai.

Burnočiai gali augti įvairiomis klimato sąlygomis ir įvairiuose dirvožemiuose. Geriausiai auga derlingose priemolio dirvose. Burnočiai vis plačiau pradedami naudoti žaliąjai trąšai ir kaip dekoratyviniai augalai.

Burnočių efektyvesnė fotosintezė, intensyvesnė azoto apykaita ir dėl fotosintezės struktūros funkcionavimo bei fiziologinių-biocheminių metabolitinių procesų ypatumų - didesnis produktyvumas. Todėl burnočiai kaupia labai vertingus subalansuotus augalinius baltymus. Jų lapai išsidėstę taip, kad neužstoja vieni kitų ir maksimaliai išnaudoja saulės energiją.

Burnočiai maistui

Seniau grūdiniai burnočiai buvo viena iš svarbiausių maistinių augalų rūšių. Burnočių sėklose vidutiniškai yra 15-17 proc. baltymų, 5-8 proc. riebalų ir 3,7-5,7 proc. ląstelienos, t. y. gerokai daugiau, nei kituose varpiniuose javuose. Labai svarbios žmonių mitybai aminorūgšties lizino burnočiuose yra dukart daugiau nei kviečiuose, tris kartus daugiau nei kukurūzuose ar soruose ir prilygsta sojoms bei karvės pienui. Pagal proteinų kokybę burnočiai yra arčiausiai teoriškai apskaičiuotų idealių baltymų, o pagal aminorūgščių balansą - prilygsta motinos pienui. Burnočiuose gausu kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio. Kitaip nei daugelyje javų rūšių, burnočiuose beveik nėra gliuteninų, kurie daugeliui vartotojų sukelia alergiją.

Bene vertingiausia burnočių sėklų dalis yra aliejus. Jo sėklose yra 6-10 procentų. 76 proc. šio aliejaus sudaro nesočiosios rūgštys, kurios būtinos žmonių mitybai. Vertingiausia šio aliejaus dalis skvalenas sudaro apie 7 proc., t. y. gerokai daugiau, nei kituose aliejuose. Skvalenas - brangus produktas, daugiausia gaunamas iš ryklių kepenų.

Burnočių sėklos primena riešutų skonį ir naudojamos duonos, pyrago, makaronų ir kitų produktų gamyboje.
Lapus ir jaunus burnočių stiebus galima troškinti, blanširuoti, virti, šaldyti, konservuoti ar džiovinti. Burnočių salotos - vitamino C, geležies, kalcio ir daugelio mikroelementų šaltinis. Burnočiai yra vertingas, nesunkiai išauginamas ir labai skanus mėsos pakaitalas. Juos galima naudoti kaip špinatus: kelias minutes pavirinti, troškinti su sviestu ir naudoti kaip garnyrą. Ypač vertingi burnočiai paruošti su sūriu, jų galima dėti į kiaušinienę, sriubas, salotas. Skanūs burnočių šaltibarščiai ir barščiai. Burnočiai - tikriausias vegetariškas delikatesas!

Burnočiai vaistams

Pastarųjų dešimtmečių moksliniais tyrimais buvo išaiškinta daugybė galimybių burnočius panaudoti gydymui ir ligų profilaktikai. Burnočių aliejus veikia visą organizmą, stiprina imunitetą ir normalizuoja medžiagų apykaitą, turi antisklerotinių ir saugančių širdį savybių, skatina ir gerina imuninės ir hormoninės sistemų veiklą, suriša ir šalina iš organizmo šlakus, radionuklidus ir sunkiųjų metalų druskas. Turi ir kitų gydomųjų savybių.

Informacija parengta pagal prof. Antano Svirskio knygą „Burnočiai - pašaras, maistas, vaistas”. Burnočių sėklų galima įsigyti Lietuvos žemdirbystės institute.

Patiko (0)


Atgal į: Burnotis – nepelnytai pamirštas maistas ir vaistas