Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-12-31

Linas Didvalis: „Į gyvūnus mes žvelgiame daugiau kaip į daiktus, nei kaip į savarankiškas būtybes“

Publikuota: Ekologija, Gyvūnai


Publikuojame interneto dienraščio „Bernardinai.lt” interviu su gyvūnų teisių gynėju Linu Didvaliu.

Mielas Linai, norėčiau pradėti pokalbį prisimindamas nesenus įvykius, būtent Lietuvoje plačiai nuskambėjusią šunelio Pipiro nužudymo istoriją. Kai tai įvyko, rodos, kad žmogus būtų užmuštas, ar ne? Iš kur toks jausmas? Pažįstu žmonių, kurie į blogo darymą gyvūnams reaguoja skaudžiau, nei į blogo darymą žmonėms. Ką pats tada galvojai…

Žinoma, pagalvojau, kad tai siaubinga. Bet tuo pat metu nebuvau itin šokiruotas ar nustebintas, nes jau ne pirmi metai dalyvauju su gyvūnų teisėmis susijusioje veikloje, ir su blogo elgesio su gyvūnais atvejais tenka susidurti vos ne kasdien. Šiuo atveju gyvūno skriaudėjai įdėjo vaizdinę medžiagą į internetą, ir istorija pasiekė daugiau žmonių.

Ar daug panašių įvykių?

Tokių kaip šis - ne, tikrai nedaug. Tačiau į iniciatyvinę gyvūnų teisių grupę ateina nemažai kreipimųsi padėti, kai skriaudžiami šunys, katės ir kiti gyvūnai. Be to, žvelgiant iš gyvūnų teisių pozicijos, žiaurus elgesys su gyvūnais suprantamas kiek plačiau, nes į jį patenka ir gyvūnų kankinimas ar žudymas dėl maisto, mados (kailių, odos), pramogų (cirkai, zoologijos sodai) ir kita.

Ar sutiktumei su teiginiu, kad mūsų požiūris, elgesys su gyvūnais atskleidžia ir humaniškumo būklę? Tai tarsi lakmuso popierėlis…

Taip, tai parodo bendrą žmogaus požiūrį į kitos gyvos būtybės skausmą ar mirtį. Manau, jog humaniškas žmogus turėtų ieškoti būdų, kaip gyventi nesukeliant skausmo ar mirties tiek žmonėms, tiek kitų rūšių gyvūnams.

Nesukelti skausmo, nes mes - žmonės ir gyvūnai - turime šį tą bendro? Žmogaus teisių deklaracijos pagrindas, teiginiai, jog žmogaus teisės - teisė į gyvybę ir laisvę - yra prigimtinės. Ar galima kalbėti apie gyvūnų prigimtines teises? Pirmiausia turbūt turėtume apsibrėžti, kas yra pati „teisė”? Kaip suprasti šią sąvoką?

Teisė yra būdas apsaugoti poreikius nesvarstant, kokių pasekmių tai atneš kitiems. Pavyzdžiui, mes turime poreikį likti gyvi ir turime teisę, kad niekas neatimtų iš mūsų gyvybės, net jeigu tai kam nors atneš didelės naudos. Panašiai ir su kitais gyvūnais - jie turi savų poreikių: išgyventi, nesikankinti, būti laisvi ir kita. Pagal gyvūnų teisių idėją, mes turėtume į tai atsižvelgti.

Gyvūnų teisės dažniausiai kyla žvelgiant į žmogaus teises; idėja iš principo yra ta pati. Nes tiek žmonės, tiek gyvūnai yra jautrios būtybės ir turi jiems patiems svarbių poreikių.

Tačiau mums, žmonėms, paprasčiausiai savi poreikiai atrodo aukštesni…

Taip, tai akivaizdu, nes žmonės, tenkindami savo antrinius poreikius, labai dažnai pamina pirminius gyvūnų poreikius. Geras pavyzdys yra gyvūnų naudojimas dėl pramogos ir gero laiko praleidimo cirkuose, medžioklėje, žvejyboje, kailių pramonėje ir kitur.

Kaip atsakytum žmogui - čia subtilus aspektas, žinoma, - kuris sakytų, kad naminiai gyvūnai yra žmogaus kūriniai, taigi jų tam tikras panaudojimas mėsai, kailiui, pienui ir pan. yra etiškai leistinas?

Atsakyčiau, kad gyvūnas visų pirma yra jaučianti būtybė, ir į tai reikėtų labiausiai atsižvelgti. Žinoma, gyvūno buvimas žmogaus nuosavybe iškreipia tarpusavio santykius, nes žmogus kaip šeimininkas visada jaučiasi viršesnis už gyvūnus. Todėl pirmas žingsnis yra nustoti gyvūnus matyti kaip daiktus, ekonominius vienetus ar kaip tam tikrus produktus, gaminančias mašinas, ir pradėti į juos žvelgti kaip į savus poreikius ir gyvenimus turinčias būtybes. Mūsų kultūra itin mėgsta gyvūnus skirstyti pagal tam tikrą jiems žmonių priskirtą paskirtį - mėsinis, kailinis, pieninis, dedantis kiaušinius, naminis, laukinis ir pan. Tai tik parodo, jog į gyvūnus mes žvelgiame daugiau kaip į daiktus, nuosavybės formą, nei kaip į savarankiškas būtybes.

Štai ko norėčiau Tavęs paklausti. Kai kalbi apie gyvūnų teises, kokiu filosofiniu pagrindu remiesi? Apskritai, kokie yra pagrindiniai teoriniai gyvūnų teisių filosofiniai pagrindai? Tai labai platus klausimas, tačiau pabandykim apibendrinti…

Gyvūnų teisių idėja yra palyginti nauja ir šiuo metu sparčiai plėtojama tiek teoretikų, tiek praktikų įvairiose šalyse. Ligi šiol populiariausi du požiūriai - utilitaristinis, jis kyla iš Jeremy’io Benthamo idėjų ir yra atstovaujamas Peterio Singerio, bei deontologinis, kylantis iš Kanto ir atstovaujamas Tomo Regano. Taip pat verta paminėti abolicionistinį požiūrį, kurį plėtoja Gary’is Francione‘as, teigiantį, jog mes turime ne reguliuoti gyvūnų naudojimą ir daryti jį švelnesnį, bet iš esmės nepritarti gyvūnų naudojimui žmonių reikmėms. Visos šios atšakos tarpusavyje turi tiek panašumų, tiek esminių skirtumų. Radau gan daug pasakančią Tomo Regano citatą: „Čia [gyvūnų teisėse] reikalaujama ne didesnių ar švaresnių narvų laboratorijose, bet kad tokių narvų išvis nebūtų; ne „tradicinio” ūkininkavimo, bet visiško gyvulininkystės nutraukimo; ne „humaniškos” medžioklės, bet visiško tokios barbariškos veiklos išnykimo. Neteisingumas turi būti tiesiog sunaikintas - taip buvo padaryta su vergija, vaikų darbu ar moterų nelygybe. Visais šiais atvejais nebuvo dalinės reformos, nes tai tebūtų kita to paties neteisingumo forma. Gyvūnų teisių filosofija reaguodama į gyvūnų išnaudojimą reikalauja to paties - uždraudimo. Tai ne kažkokių detalių pakeitimas ar sąlygų sugriežtinimas, bet paties išnaudojimo užbaigimas.”

Ar įmanoma įsivaizduoti ir pasiekti, kad gyvūnai nustotų buvę žmonių objektu, jei traktumei žmogų kaip atskirą gyvūnų rūšį?

Žmonės ir gyvūnai visada bendraus ir turės vienokių ar kitokių tarpusavio santykius. Gyvūnų teisės nesiekia jų vieno nuo kito atskirti, tiesiog bando pasiūlyti kitokią bendravimo formą. Ar gyvūnų teisės bus įgyvendintos kažkada iki galo - nemanau, nes neįmanoma pasiekti, kad kiekvienas asmeniškai absoliučiai laikytųsi tam tikrų bendrų moralės normų. Kaip pavyzdį galima paminėti žmogaus teises - jos visuotinai pripažintos, tačiau jų įgyvendinimas praktikoje yra sudėtingas. Todėl optimistiniu atveju galima tikėtis nebent augančio gyvūnų teisių pripažinimo, o iki visiško jų laikymosi - ilgas arba nesibaigiantis kelias.

Galima pasakyti ir taip, mes tiesiog turime kuo labiau įtraukti gyvūniją į savo moralinio atsakingumo erdvę…

Taip, sutinku.

Mes juk esame atsakingi, ar ne? Tačiau iš kur kyla šis atsakingumas? Iš tam tikro mūsų ir gyvūnų tapatumo supratimo? Beje, šis supratimas turbūt ir yra mūsų pranašumas? Pavadinčiau jį įpareigojančiu pranašumu.

Taip, atrodo, jog tai vienas iš pagrindinių dalykų - mes suprantame, jog gyvūnai jaučia, ir tai įpareigoja nesielgti su jais kaip tik užsigeidžiame. Tarkime, tikrai niekas nebūtų pasipiktinęs, jeigu nuo tilto būtų numestas ne šuo, bet akmuo.

Kalbant apie atsakingumą, prisiminiau ką šia tema yra pasakęs Arthuras Schopenhaueris: „Visų gyvūnų kūnai yra tai, kuo jie supranta supantį pasaulį. Žinojimas yra esminis gyvūnijos bruožas, kaip kad judėjimas pagal stimulą yra augalijos bruožas. Visų gyvūnų ir žmonių supratimas yra vienodas”[...] „Tai, kas mus pastūmėja geriems darbams, visada yra žinojimas apie kitų kančią, kylantis iš mūsų pačių kančios.”

Kokią vietą, Tavo nuomone, formuojant gyvūnų teises, užima krikščionybė?

Krikščionybė bendro požiūrio į elgesį su gyvūnais neturi. Senajame Testamente rašoma, jog žmonijai pavesta būti visos gamtos šeimininke, o po tvano Dievas leido Nojui naudoti gyvūnus maistui ar kitokioms reikmėms (įdomu, jog iki tvano žmonija maitinosi augalais). Čia ir kyla priešprieša, nes yra teigiančių, jog žmonija su gyvūnais turi elgtis kiek galima rūpestingiau ir yra sakančių, jog gyvūnai yra sukurti žmogui, kad jis juos naudotų savo naudai. Pavyzdžiui, tiek Tomas Akvinietis, tiek šv. Augustinas teigė, jog gyvūnai yra skirti žmonių naudojimui visoms reikmėms patenkinti.

Mano galva, gyvūnų teisių klausimas fundamentaliai susijęs su sielos klausimu. Ar gyvūnai turi sielą? Tikiu, kad toks klausimas daugelį galėtų gluminti. Nes sielos turėjimas reiškia, kad ją turintysis yra asmuo…

Jonas Paulius II yra oficialiai pripažinęs, jog gyvūnai turi sielą. Tačiau nesu tikras, kaip tai paveikė krikščionišką bendruomenę.

Šiaip ar taip, šuo nėra akmuo, jis juda pats, jo niekas nejudina.

Tas tiesa.

Kada atsirado gyvūnų teisių poreikis Vakaruose? Buvo laikas, kai jų nereikėjo. Daugeliui nereikia ir dabar. Žinoma, tai nereiškia, kad jų nežinantieji elgiasi su gyvūnais blogai. Pavyzdžiui, koks nors kerdžius Lapinas…

Pačios gyvūnų teisės atsirado visai neseniai, maždaug prieš 50 metų. Prieš tai ilgą laiką egzistavo ir šiuo metu vyrauja gyvūnų gerovės filosofija, teigianti, jog žmonės gali naudoti gyvūnus įvairiose srityse, tačiau turi tai daryti racionaliai, nesukeldamas vadinamojo „nereikalingo skausmo”. Kada atsirado gyvūnų gerovė, nėra aišku. Žinoma tik tiek, jog pirmieji ją įforminantys įstatymai pasirodė 19 a. viduryje pirmiausia Didžiojoje Britanijoje.

Ar sutiktum, kad „kerdžius Lapinas” ir kiti, panašūs į jį ūkininkai tikrovėje pakankamai gerai užtikrindavo šią gerovę. Kažkaip natūraliai. Ar aš idealizuoju? Žinai, ta išties išskirtinė meilė arkliams - kaip moralinis standartas. Jei žmogus muša arklį, jis ne žmogus, o niekšas…

Sunku pasakyti. Aišku, dauguma žmonių smerkia, kai su gyvūnais elgiamasi neracionaliai - kai jie mušami ar žudomi „be reikalo”. Tačiau tuo gyvūnų gerovė ir skiriasi nuo gyvūnų teisių, nes pastaroji kelia tokių klausimų: „Ar teisinga gyvūnui suvaržyti laisvę”, „racionaliai” kankinti, o galiausiai atimti gyvybę?”

Noriu klausti, ar įžvelgtum skirtumą tarp pramoninio gyvūnų skerdimo ir, sakykime, tradicinio. Turiu galvoje gyvulių skerdimą asmeniniame ūkyje, savo reikmėms. Kaip buvo tūkstančius metų. Ar skirtumas tarp šių būdų kiekybinis ar kokybinis?

Skirtumų rasti sunku, nes abiem atvejais gyvūnas yra nužudomas. Žinoma, pramoninė aplinka atrodo labiau nužmoginta ir tikimasi, jog tradiciniame ūkyje gyvūnams yra geriau, tačiau rezultatai ir gyvūnų vertinimas kaip produktą duodančių mašinų yra panašūs.

Taigi sakytum, kad tai kiekybinis, o ne kokybinis skirtumas?

Taip.

Aš stengčiausi matyti čia skirtumą. Ką mes iš tiesų galime padaryti, tai nedalyvauti gyvulių skerdimo (galima sakyti, „žudymo”) pramonėje, nepirkti maisto produktų iš kombinatų. Tačiau nedidelis ūkis, tiesioginis santykis su ūkio savininku, kuris turi tiesioginį santykį su savo gyvuliais…

Gyvūnų teisių klausimai gali būti lengviau suprantami į juos žiūrint per žmogaus teisių prizmę. Pavyzdžiui, ar mes pateisintume didelį karą, jeigu jis būtų išdalytas į daug mažų karų? Arba ar pritartume, kad egzistuotų ne dideli konclageriai, bet daug mažų kalėjimų. Iš žmogaus teisių pozicijų visais atvejais yra pažeidžiamos teisės. Panašiai ir su gyvūnų teisėmis - pats gyvūno skerdimas, kankinimas, laisvės ar kitų poreikių suvaržymas yra matomi kaip amoralūs, todėl svarstymai, kokiomis sąlygomis tai daroma, tampa antraeiliu dalyku.

Tačiau gyvūnų gerovės šalininkai pritartų, jog maži ūkiai su glaudesniu žmogaus ir gyvūnų santykiu yra geriau nei didelės fermos. Iš tikro dėl to nesiginčytų ir gyvūnų teisių atstovai, tačiau siekis, kad gyvūnai augtų mažuose ūkiuose, nėra pastarųjų tikslas.

Ar Lietuvoje atliekami eksperimentai su gyvūnais?

Taip, atliekami. ES draudžia juos daryti bandant kosmetiką ar buitinę chemiją, tačiau medicinos srityje prieš patekdami į rinką visi vaistai privalo būti išbandyti su gyvūnais.

Ar manai, kad tai išvengiama? Jeigu taip, tada kaip būtų galima išvengti?

Nesu medikas ir manau, jog šie klausimai turi būti paliekami tos srities specialistams. Jeigu tarp vaistų kūrėjų ir laboratorijų darbuotojų atsiras žmonių, kurie ieškos alternatyvų, - viskas keisis. Užsienyje egzistuoja ne viena medikų organizacija, populiarinanti testavimų metodus neįtraukiant gyvūnų: kompiuterinius modeliavimus, ląstelių kultūras, dirbtinius audinius, mikrodozavimus, skiriamus žmonėms, ir pan. Po truputį tai populiarėja, nes bent jau ES yra užsibrėžusi mažinti bandymus su gyvūnais ir remti alternatyvų paiešką. Ką dabar gali padaryti paprasti žmonės, tai stengtis užsiimti ligų prevencija, praktikuoti sveiką gyvenimo būdą ir pan. T. y. daryti, kad vaistų apskritai nereikėtų naudoti.

Ar matytum ryšį tarp eksperimentavo su gyvūnais ir eksperimentavimo su žmonėmis. Prisiminkim liūdnus pavyzdžius nacių ar japonų koncentracijos stovyklų. Kad viena kažkaip išaugo iš kito? Ar ši sąsaja nekorektiška? Jeigu galima, įmanoma daryti eksperimentus su gyvūnų, tam tikromis sąlygomis galima imti ir atlikti eksperimentus su žmonėmis prilyginus juos gyvūnams, besieliams vienetams ir pan.

Istorijoje yra buvę atvejų, kai šios ribos būdavo ištrinamos ir bandymams per prievartą naudodavo žmones. Įdomu tai, jog egzistuoja ne vienas tai nagrinėjantis sociologinis darbas, teigiantis, kad tokių bandymų darymą paskatino būtent kitų žmonių nužmoginimas, jų matymas kaip gyvūnų. Tai parodo, jog sąsajos egzistuoja. Nužmoginimas vyksta daugelyje sričių. Yra tūkstančiai kareivių pasakojimų, kai jie priešus matė ne kaip žmones, bet kaip kiaules, žiurkes ir pan., kas suveikdavo kaip psichologinis savęs nuraminimas. Tai tik parodo mus supančios kultūros suformuotą požiūrį į gyvūnus.

Šiuo metu Seime siūloma didinti bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais. Atrodo, netgi iki ketverių metų. Kaip su įstatymų baze Lietuvoje? Ar esi ja patenkintas?

Įstatymų yra nemažai, tačiau jie vertinami prieštaringai, nes daugeliu atvejų tiesiog įteisina jau minėtą „racionalų” gyvūnų naudojimą. Taip, už tiesiog pykčio išliejimą ant gyvūno jį primušant gali būti nubaustas, tačiau jeigu gyvūną kankinsi pateikdamas racionalų pateisinimą, galėsi tai daryti. Todėl tikrai ne visais atvejais gyvūnus saugantys įstatymai juos gina, nes neretai jie priimami galvojant pirmiausia apie žmogų. Todėl aš įstatymų baze nesu patenkintas. Tačiau suprantu, jog ji tik atspindi visuomenėje vyraujantį požiūrį. Nemanau, jog keičiant įstatymus „iš viršaus” bus galima pagerinti padėtį, pirmiausia turi keistis visuomenė. Gyvūnų gerovės įstatymai daugiau ar mažiau vienodi ES šalyse, nes egzistuoja tam tikras minimumas, kurio turi laikytis visos šalys narės. Tiesa, kai kurios valstybės yra uždraudusios kailinių žvėrelių auginimą, gyvūnų naudojimą cirkuose ar kitokius veiksmus. Baudimas už žiaurų elgesį su gyvūnais taip pat skirtingas, nes to ES nereguliuoja.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad rūpinimasis gyvūnų teisėmis, dalyvavimas įvairiuose tokio pobūdžio judėjimuose yra tapęs „brendu”. Ar sutiktum? Jei ne Lietuvoje, tai bent Vakaruose… Ekologija, gyvūnų teisės, energiją taupančios lemputės, „viskas, kas žalia”.

Taip, populiarėja, kuriasi gyvūnų teisių organizacijos, daugėja žmonių, kurie tam pritaria. Visgi neretai nepasidomima, ką tos „gyvūnų teisės” reiškia ir šia sąvoka vadinama viskas, kas susiję su gyvūnais: pradedant siekiais, kad žmonės valgytų ekologišką mėsą ir baigiant pasisakymais prieš gyvūnų naudojimą apskritai. Neigiamo gyvulininkystės poveikio aplinkai siejimas su gyvūnų teisėmis taip pat probleminis. Žinoma, tai gali būti papildomas argumentas, tačiau, kaip yra pasakęs sociologas Bobas Torresas: „Ar mes pasisakytume prieš koncentracijos stovyklas visų pirma dėl to, jog į jas žmonės vežami su aplinką teršiančiais traukiniais?” Tad gyvūnų teisės visų pirma yra iš etikos kylanti idėja. Todėl sunku įvertinti, ar tai tampa „brendu”.

Teko girdėti vieno Lietuvos gamtininko pasisakymą, kuriuo jis skeptiškai įvertino tikrai ar tariamai alternatyvaus jaunimo (juk jie sudaro daugumą gyvūnų teisių gynėjų?) pastangas. Girdi, kai kuriomis akcijomis jie tik kompromituoja rūpinimąsi gyvūnų teisėmis savo radikalumu. Pavyzdžiui, nuogalių pasirodymai. Neįsivaizduoju, ką tai galėtų paveikti… Gali būti, kad ši praktinė gyvūnų teisių raiška ir atstumia daugelį žmonių?

Sutikčiau, kad tai nėra pats geriausias būdas perduoti žmonėms gyvūnų teisių idėjas. Apie tai daug kalba profesorius Gary’is Francione, teigdamas, jog neretai tai būna tik būdas pasireklamuoti organizacijai, norinčiai pritraukti daugiau lėšų, o poveikis žmonėms lieka antroje vietoje. Be to, sunku įsivaizduoti, jog tokiais būdais būtų protestavusios moterys, reikalaujančios balsavimo teisės, juodaodžiai Amerikoje XX a. viduryje ar kitos grupės. Manau, jog iš to galima pasimokyti.

Taip organizacijos prasimano pinigų, pasireklamuoja ir legitimuoja savo veiklą. Koks gali būti tokios „nuogalių” akcijos adresatas?

Adresatas dažnai yra žiniasklaida, kuri atkreipia dėmesį į tokias akcijas ir padaro organizacijoms nemokamą reklamą. Aišku, negalima paneigti, jog kai kurie žmonės tokiais būdais sužino ir apie gyvūnų teises, pradeda tuo domėtis, tačiau didžioji dauguma tai įvertina kaip šou, dar vieną išsišokimą. Nemanau, jog tai padeda žmonėms rimtai apsvarstyti gyvūnų teisių idėją. Panaši situacija ir su tomis organizacijomis, kurios naudoja smurtą. Vakaruose tai neretai susiejama su gyvūnų teisių šalininkais, o pati idėja atmetama. Man pačiam atrodo, jog gyvūnų teisių judėjimas turi būti taikus.

Ar pritartum filosofui Peteriui Singeriui, kuris žmogaus viršenybę gyvūnų atžvilgiu įrikiuoja greta rasizmo, seksizmo ir homofobijos?

Taip, pritarčiau, nes visos šios diskriminacijos formos vykdomos labai panašiu principu.

Ką atsakytum žmogui, teigiančiam: „Na, žinote, žmonių teisės nėra saugomos, ką jau kalbėti apie gyvūnų?”

Su tuo tenka neretai susidurti… Nemanau, jog reikia taip išskirti, nes galima rūpintis tiek žmonių, tiek gyvūnų teisėmis. T. y. nebūtina naudoti gyvūnų, kas yra pirmas žingsnis palaikant gyvūnų teises, tam, kad padėtum žmonėms. Be to, reikia nagrinėti konkrečius atvejus ir padėti silpniausiems, tiems, kam skubiausiai reikia pagalbos. Lygiai kaip nesakome, jog pirmiausia reikia padėti baltaodžiams, o paskui juodaodžiams, taip nereikėtų atskirti ir pagalbos žmonėms ir gyvūnams.

Esu linkęs sutikti, kad žmogus neturi teisės žudyti, kankinti ir išnaudoti kitų gyvų būtybių. Sutinku ir netgi galbūt galėčiau dėl to kovoti. Tačiau tada turėčiau tapti džainistu? Kad būčiau nuoseklus… Ar džainistas galėtų būti idealaus elgesio su aplinka prototipas?

Gyvūnų teisių atveju pirmas žingsnis yra pačiam aktyviai neprisidėti prie tiesioginio gyvūnų naudojimo - nepirkti gyvūninės kilmės gaminių, pereiti prie augalinės mitybos, nepalaikyti gyvūnų naudojimo pramogoms ir pan. Tai yra tapti veganu. Žinoma, galima galvoti apie daug sudėtingesnius dalykus, netiesiogines mūsų veiksmų įtakas žmonėms ir gyvūnams, tačiau nemanau, jog tai yra realu ir įgyvendinama. Kalbant apie džainistus, idealaus elgesio nepasieksime, tačiau galime iš jų daug ko pasimokyti.

Įsivaizduoju, kad daugeliui turėtų būti nesuprantama, kaip būtų galima atsisakyti naudoti naminius gyvulius, kuriuos jis pats ir išvedė, sukūrė savo reikmėms. O gal gyvūnų teisių gynėjai tiesiog iškelia neįmanomų tikslų, kad bent jau kas nors būtų pasiekta? Kai daugiau reikalauji, padidėja tikimybė ir gauti daugiau…

Niekas nesako, jog reikia per naktį pasikeisti ir sukelti revoliuciją. Tai būtų nerealu. Pradžiai užtenka žinojimo, vėliau mąstymo, o tada ir praktinių pokyčių, kurie gali vykti iš lėto, palaipsniui. Tad nežinau, kaip geriau orientuotis į skaitytoją, gal tiesiog neperteikiant viso to kaip revoliucijos, apeliuojant į kiekvieno asmeninį apsisprendimą ir indelį.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Zigmas Vitkus

Linas Didvalis yra VDU Politikos mokslų fakulteto magistrantas (Rytų Azijos regiono studijos), gyvūnų teisių aktyvistas.

Patiko (0)


Atgal į: Linas Didvalis: „Į gyvūnus mes žvelgiame daugiau kaip į daiktus, nei kaip į savarankiškas būtybes“