BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žuvų gyvenimas po ledu


Išspausdinę D. Mikelionio rašinį “Miega žuvys po ledu… Kol kas ramiai” ir žinutes, kad praėjus dar mėnesiui žuvims jau ima trūkti deguonies, kad pradėtas valyti sniegas nuo Širvėnos ledo, sulaukėme Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto docento mokslų daktaro Egidijaus Bukelskio laiško. Mokslininkas mano kitaip.

Žiema - sunkus metas

Neįprastai snieguota ir šalta 2009 gruodžio mėnesį prasidėjusi žiema sukaustė mūsų šalies ežerus, tvenkinius. Užšalo ir daugelis upių. Tik mažesni sraunūs upeliai lieka vieninteliai atviro vandens telkiniai. Žiema tęsiasi jau du mėnesius. Todėl pagrįstai daugelis susirūpinę klausia - kaip sekasi žiemoti po tokiu storu ledo sluoksniu žuvims?

Gerai, kad visuomenė rūpinasi, kad stengiasi padėti žiemojantiems žvėreliams, globoja mažuosius sparnuočius. Tačiau ne visada pagalba yra veiksminga. Negalime pamiršti svarbiausio - gamtoje egzistuoja ciklai: trumpalaikiai, kelių dešimčių metų, šimtmečių ar net tūkstančių metų. Ir principas lieka vienodas - žūtis ir atgimimas. Gamtoje tai reiškia vienos būties formos virsmą kita. Taip ir ežeruose - tam tikrais ciklo metais gyvybė žūva, kad galėtų duoti pradžią naujam etapui, naujai gyvybės bangai. Ypač šie procesai paspartėjo per pastaruosius 40-50 metų.

Dabar ežerai per metus pasensta tiek, kiek anksčiau pasendavo per 100 metų. To priežastis - suintensyvėjęs žemės ūkis, suklestėjusi pramonė. Rezultatas - užželiantys ežerai ir upės, besikaupiantis dugne dumblas, sumažėjusi tėkmė visose sraunumose. Ypač sparčiai keitėsi tvenkiniai, nes juose kaupiasi atnešamas dumblas. Vasarą tokiuose vandens telkiniuose ypač gera gyventi žuvims - jos randa pakankamai maisto, greitai auga. Tačiau viskas pasikeičia žiemą - dumble susikaupusios organinės medžiagos irdamos sunaudoja paskutinius deguonies likučius, o kur dar pūvantys augalai? Ateina sunkmetis visiems gyvūnams. Vienos žuvys, kurios per žiemą būna aktyvios, ieško menkiausios šviežio vandens prietakos, kitos stengiasi mažiau judėti, neeikvoja veltui jėgų, sulėtėja jų kvėpavimas ir taip išgyvena net giliausiomis žiemomis. Trečios slepiasi nuo deguonies stygiaus lįsdamos gilyn dumblan, taip paspartindamos savo pražūtį. Taip pirmiausia žūva, atrodytų, atsparūs negandoms, karpiai, unguriai.

Ar tikrai pavojus?

Per daugiau nei tris dešimtmečius man dirbant žuvininkystės srityje teko girdėti visokiausių nuomonių, ką reikia daryti, kaip pagelbėti žuvims sunkiomis žiemomis. Dar sovietmečiu vienas populiariausių siūlymų buvo masinis ekečių kirtimas, tam įpareigojant net mokinukus. Dar buvo siūloma eketes užkimšti šiaudais ar nendrėmis. Ar kas patikrino, ar kas matavo, koks viso to efektas? Ogi ir matuoti deguonies tuo metu nebuvo kuo, bepigu dabar. Juk svarbu buvo ne rezultatas, o masiškumas, ir mokiniai užsiėmimo turėjo.

Šiais laikais paskutinis gamtos rūstybės išbandymas buvo 1995-1996 metų žiemą. Tada ežerai užšalo lapkritį, o ledo danga išsilaikė iki balandžio. Rytinėje Lietuvos dalyje nebuvo nei vieno atlydžio. Pavasarį, nutirpus ledams padėtis išties buvo tragiška - ežeruose žuvys ir kiti vandens gyvūnai žuvo šimtuose vandens telkinių. Todėl šiemet, kada žiema vėl rodo savo rūstybę, ne juokais susirūpinta žuvų išsaugojimu. Tik ar tikrai padėtis tokia grėsminga?

Pirmiausia, žiema prasidėjo gerokai vėliau nei tą lemtingąją žiemą. Antra, ežerai ir tvenkiniai užšalo esant aukštesniam vandens lygmeniui. Todėl net dabar, kai ežerus kausto iki 50 cm storio ledas, juos maitinantys upeliai vis dar čiurlena, atnešdami taip reikalingą deguonį. O juk ir dideli šalčiai išsilaikė vos kelias dienas. Trečia, vasario pabaigoje pagaliau sulaukėme atodrėkio. Vadinasi, per menkiausius plyšius, intakus ir upelius į ežerus plūstelės deguonimi prisotinto vandens.

Kokia padėtis šiuo metu Lietuvos ežeruose? Žiniasklaidoje pirmieji pranešimai apie dūstančias žuvis pasirodė jau prieš mėnesį. Keliuose mažuose nepratakiuose ežeruose pastebėtos ekečių link besitelkiančios žuvys, kai kas jas bandė gaudyti kabliais ir buvo už tai nubausti.

Eketės - neefektyvios

Tai vienam, tai kitam Lietuvos rajone pasigirdo pavojaus kupinų balsų apie neva iki kritinės ribos sumažėjusį deguonies kiekį vandenyje. Tačiau realiai iki šios dienos niekur nebuvo masinio žuvų ir kitų hidrobiontų žūties. Vadinasi, susirūpinimas beprasmis? Ne, tai nereiškia, kad nereikia nieko daryti, jeigu situacija kritinė. Po 1996 m. pavasario sužinojome ir išmokome, kaip realiai galime pagelbėti žuvims žiemą. Ir tikrai ne gręždami eketes ir į jas kišdami nendres. Kitas klausimas, kokiuose vandens telkiniuose tai galima daryti?

Efektyviai gelbėti žuvis reikia, kai deguonies kiekis sumažėja iki 1-2 mg litre, ne mažiau. Vėliau bus vėlu. Taip pat rezultatai bus teigiami tik nedideliuose, kelių arų ar hektarų ploto telkiniuose. Ežeruose, kurių plotas šimtai ha, efektyvu gali būti tik pratakumo padidinimas. Jeigu to padaryti negalima, pražūties neišvengsime. Taip 1996 m. pavasarį žuvys išduso Molėtų rajono Pravalo ežere, kurio plotas beveik 300 ha. Priežastis - rudenį neleistinai pažemintas vandens lygis ir dėl to sumažėjęs pratakumas. Visur kitur žuvys duso nuo seno žinomuose „probleminiuose” ežeruose, kurių sąrašas yra patvirtintas Aplinkos ministerijoje.

Sniego valymas - beprasmis darbas?

Dabar yra įrengta labai daug mažų priesodybinių tvenkinių. Juose priveisus žuvų, sunkiomis žiemomis galima po ledu pūsti deguonį, po to užkemšant eketę, galima vandenį aeruoti pučiant orą kompresoriais, pilant ant ledo vandenį siurbliais. Visos šios priemonės pasiteisino, pavasariais išvengta nuostolių. Kaip gelbėti žuvis natūraliuose vandens telkiniuose, iki šiol kyla daug ginčių. Vieni juose siūlo taip pat taikyti aeravimą, kiti - nuo seno girdėtą būdą - nukasti nuo ledo sniegą. Nežinia, ar šis metodas kada buvo patikrintas praktiškai ežeruose, tačiau tvenkiniuose jis gali būti naudojamas, tik reikia tai daryti nuo rudens, nuolatos, kitaip sakant, ledas turi būti kaip čiuožykloje.

Vientisas ledas, užšalęs ant švaraus vandens telkinio, yra skaidrus. Per jį patenkanti šviesa pasiekia vandens augalus ir jie gamina deguonį. O jei vanduo drumstas, jeigu dugne - tik apmirę plūdurlapiai augalai? Kas tada atliks tą deguonies gaminimo vaidmenį? Juk žiemą vienaląsčių dumblių labai mažai. Kitas dalykas, kurį turėtume visi žinoti, yra ledo skaidrumas. Šią žiemą ledas ne kartą buvo apsnigtas, pagaliau sniego dabar tiek daug, kad jis nuspaudė ledą ir ant jo plūstelėjo vanduo. Kai kur ledas kelių sluoksnių. Koks tokio ledo pralaidumas šviesai? Toks, kokio nepakanka fotosintezei priedugnyje.

Vadinasi, sniego valymas šiuo metu - visiškai beprasmis darbas, kuris, beje, kainuotų nemažus pinigus. Ne tik nepasiektume laukiamo efekto, tačiau situacija dar pablogėtų - ant ledo susikaupęs vanduo, spustelėjus vos kelių laipsnių šaltukui, užšaltų ir ledas dar labiau pastorėtų. Neliktų net tų menkų properšų, per kurias pašvietus saulei skverbiasi vanduo.

Eketė užšąla per minutę

Tol, kol sniego valymas propaguojamas net gamtosaugos specialistų, neturint jokio mokslinio pagrindo teigti, kad tai efektyvu, man primena laikus, kai pionierių būreliai lenktyniaudavo, kuris iškirs daugiau ekečių žuvytėms gelbėti. Primenu, kad esant vos 3 laipsnių šaltukui eketė užšąla per 1 minutę ir deguonies patekimas į vandenį nutrūksta. Deguonis nepatenka į vandenį ir per įkištas nendres, nes stiebe yra pertvarėlės, vadinamos tarpubambliais…

Džiugu, kad Lietuvos Aplinkos ministerijos vadovai šiais metais į deguonies sumažėjimo problemą pažiūrėjo naujoviškai, nedarydami iš to tragedijos, nesivaikydami sensacijų ir nesistengdami nubausti visų žmonelių, kurie eketėn iškilusią žiopčiojančią žuvelę rankomis pasigavę nešasi namo.

Jei dūsta - gaudyti

Vasario 19 dieną Aplinkos viceministras pasirašė raštą, kuriame nurodyta, jog: cituoju: „Dėl storo ledo ir sniego sluoksnio daugelyje vandens telkinių pradėjo dusti žuvys. Privažiavimas prie vandens telkinių yra labai sudėtingas, sniego valymas nuo ežerų ir tvenkinių ledo, ekečių kirtimas, vandens aeravimas reikalauja daug lėšų ir dažnai būna neefektyvus, todėl manytume, kad susidarius tokiai situacijai racionaliausia būtų maksimaliai išgaudyti dūstančias žuvis” Sveikindamas tokį supratimą, galiu pažymėti, kad mažųjų vandens telkinių gelbėjimas tikrai yra labai efektyvus. Vis tik daugelyje didesniųjų ežerų prasidedant dusimui visos priemonės bus arba jau pavėluotos, arba neduos teigiamo efekto. Priešingai, kartais galima pridaryti dar daugiau bėdos - smarki vandens srovė pučiant orą gali sukelti didelius dumblo sluoksnius ir vandenyje iš viso neliktų taip reikalingo deguonies. Taip pat iš dumblo gali atsilaisvinti metanas, kitos dujos kurios tiesio gali apnuodyti žuvis.

Sinoptikai pranašauja, kad po kelių dienų sulauksime pavasario ženklų. Vadinasi, į ežerus plūstels šviežio vandens ir tikėkimės, kad išvengsime masinio žuvų dusimo. Neverta visai nusiraminti, ypač padėtis greitai gali pasikeisti mažuose nepratakiuose priesodybiniuose tvenkiniuose. O kad žuvys ramiai žiemotų Širvėnos ežere, ateityje būtina sutvarkyti įtekančias Apaščios ir Agluonos upes, išvalyti per daug metų jų dugne susikaupusį dumblą. Deja, tam reikalingos didžiulės lėšos.

Dr. Egidijus Bukelskis, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto docentas

“Biržiečių žodis”

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Ekonaujienos.lt jau rašė apie Aplinkos apsaugos agentūros ketinimus gelbėti žuvytes.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras