BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žiemai artėjant

Minčių tiek daug ir jos niekaip nesutelpa į rašomo teksto pradžią. Viena po kitos lyg rudens lapai pabyra ant popieriaus. Tikrai nežinau kaip būtų galima perteikti potyrius, kurie užplūsta ramų, ūkais padabintą rudens rytą, nes tokį rytą man teko ragauti šį savaitgalį. Bet vis dėl to bandau…

Rudens spalvos.

Tylų vėjo plazdenimą išduodą tik bebro pagraužta ir lapų nesugebėjusi nusimesti drebulė. Ore besikondensuodama drėgmė kaupiasi ant pumpurus brandinančių medžių šakų, nuo kurių vėliau krisdami lašai aplinką papildė nuolatiniu čeksėjimu, kurio gali klausytis ištisą dieną. Kadangi būtent tame čeksėjime sutelpa visa gaivališka gyvybės jėga, kuri prikelia naujam gyvenimui ir pasmerkia myriop. Atsirėmęs į medį tiesiog klausausi šios gamtos gyvenimo pasakos. Su kiekvienu įkvėpto oro gurkšniu skanauju aplinkui tvyrantį orą, kuris tiesiog siurbte prisisiurbęs pavasarį skambėjusių garsų ir vasaros metu nunokusių gėrybių. Regis, tam nebus galo, nes aš kaip išbadėjęs sotinuosi ir sotinuosi visu tuo. Tačiau pabudo vidinė jėga, kuri privertė neužsibūti ir judėti tolyn. Žingsnis po žingsnio judu nukritusių lapų kilimu. Ir kaip tampa sunku, kai per penkis šimtus metrų, regis vos girdimą mano judėjimą išgirdęs stirninas skausmo ir siaubo veriamu balsu surinka, kad artėja miško siaubas, žmogus. Jis kiek įkabindamas sprunka tolyn, nes, matyt, karti patirtis parodė, kad dar akimirka ir gali būti per vėlu.

Valanda kita ir išnyru į skeletu pavirtusį miško kvartalą. Čia buvę medkirčiai dar labiau norėdami sumenkinti šį gyvasties plota į jį primėto tuščių butelių, polietileninių maišelių, grandininio pjūklo dalių. Neištveriu, vieną po kitos renku tas šiukšles ir nešu tolyn… Tačiau tuo diena dar nesibaigė. Vėl seku briedžių apgraužtų drebulių pėdsakais, o galvoje tik mintys, mintys apie šiuos miško galiūnus. Ir štai, už keliasdešimt žingsnių sukniubęs guli jis. Iš žemės kapstymo matosi, kaip briedis iš visų jėgų stengėsi atsikratyti nelemto metalo gabalo, kurį jam „padovanojo” žmogus. Krankliai jausdami jo skausmą pirmieji padarė savo darbą, jie išplėšė jo akis, kuriomis jis stebėjo paskutines sunkias savo gyvenimo valandas.

Jau temsta, išlendu iš miško prieglobsčio tiesiai ant žvyrkelio, kuris mane lydės iki pat namų. Tolumoje girdisi, kaip po sėkmingos medžioklės plojimais paskelbiamas šios dienos medžioklės „karalius”. Tik kažin ar įteikiant medžiotojo bilietą tuos žmones mokė, kad ne šūvyje esmė, bet apgalvojime pasekmių, kurias gali jis sukelti… Taip jau nutiko, kad šiuo metu žmogus į medžioklę eina ne žvėrį nugalėti, bet pats save, savo egoizmą, menkavertiškumą, išdidumą, pavydą. Bet dažniausiai grįžtama tą kovą visiškai pralaimėjus…

Tomas Selickas
GAA „Baltijos vilkas” tarybos narys

www.vilkai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras