BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žaliavalgystė: mada ar revoliucija? (II)


Energingi, sveiki ir jauni „senukai”, nenuilstantys maratonų bėgikai ir žmonės, bandantys suprasti tai, ką diktuoja mūsų prigimtis - apie juos ir jų pasirinktą mitybos būdą, žaliavalgystę, kalbėjome praėjusiame žurnalo numeryje. Tęskime pradėtą pažintį su gyvojo maisto atstovais ir jų mintimis.

Žalias ar virtas?

Kodėl mes, žmonės, vieninteliai iš visų žemės sutvėrimų verdame, kepame ar kitaip apdorojame savo maistą? Ar motulė gamta mus taip nuskriaudė, jog be papildomų priemonių negalime valgyti mums skirto maisto? O gal atvirkščiai, rodos, tai mes įpratome valgyti visai ne tai, ką gamta mums yra paruošusi. Dažniausiai verdame tam, kad galėtume suvartoti tai, kas būdamas žalias mums būtų sunkiai įkandamas, ko nepajėgtume suvirškinti. Žaliavalgiai teigia, jog jei maistas yra nevalgomas, kai jis yra žalias, vadinasi, jis mums netinka ir būdamas virtas. Virdami ar kepdami mes ne tik pašaliname toksiškus elementus, bet ir sunaikiname mums ypač būtinas medžiagas. Esant 43 ºC temperatūrai dvi iš aštuonių būtinų aminorūgščių negrįžtamai suyra. 47 ºC temperatūroje baltymai kreši, natūrali baltymo molekulės sąranga denatūruojama, angliavandeniai karamelizuojasi, perkaitinti riebalai virsta vėžį skatinančiais kancerogenais, natūrali ląsteliena žūva, sunaikinama nuo 30 iki 50 % vitaminų ir mineralų, visiškai suyra fermentai, kurie būtini ne tik virškinimui, bet ir kūno audiniams bei organams atkurti.

Fermentai - tai gyvenimas

Žaliavalgiai ypač pabrėžia fermentų svarbą, nes jie - energija. Fermentai yra gyvybė, tad žalias, termiškai neapdorotas maistas dar vadinamas gyvuoju dėl jame esančių gyvybiškai svarbių elementų, kurie, kaip jau matėme, veikiami aukštos temperatūros kinta arba žūva. Daugelį susimąstyti apie savo mitybą įkvepia gyvojo maisto propaguotoja, kelių knygų apie žaliavalgystę autorė ir garsi lektorė Viktorija Butenko (Victoria Boutenko). Ji ir visa jos šeima žaliavalgystės keliu pasuko, kai susidūrė su rimtais negalavimais: vaikų diabetu, nutukimu, skydliaukės padidėjimu, aritmija, lėtiniu nuovargiu, artritu, astma ir alergijomis. Nusprendusi ieškoti būdų, kaip pakeisti savo ir šeimos gyvenimo įpročius, lėmusius susirgimus, didelį dėmesį sutelkė į mitybą. Pradėjo gilintis, domėtis ir eksperimentuoti. Šiandien visi jie lyg iš naujo gimę, o Viktorija stengiasi ir kitiems kuo daugiau papasakoti ir padėti tapti sveikesniais. Jos knygas skaito ir lietuvaičiai, susidomėję kiek kitokiu požiūriu į mitybą. Savo knygą „Dvylika pakopų į žaliavalgystę” ji pradeda įtaigiu pavyzdžiu, iliustruojančiu fermentų svarbą: „Mes negalime pamatyti fermentų plika akimi, bet matome jų veikimo rezultatą - gyvenimą ir energiją. Pavyzdžiui, jeigu paimsiu du migdolo riešutėlius, vieną žalią ir vieną kepintą, ir jeigu juos pasodinsiu į žemę, tai po trijų savaičių kepintas supus, o žalias liks ten, kur jį pasodinau. Pavasarį, kai kalnuose ištirps sniegas, o vanduo prisotins žemę, riešutėlyje pabus gyvosios jėgos ir potencialiai jis gali išaugti į nuostabų migdolų medį, kuris atneš tūkstantį nuostabių riešutėlių. Kaip matote, skirtumas tarp kepinto ir virto yra toks pat, kaip tarp mirties ir gyvenimo.”

Skonio mįslė

Virto maisto suvalgome daugiau nei žalio, nes jo maistingumas yra kur kas mažesnis. Tačiau ne tik.

Žinome, jog maisto virškinimo procesas prasideda jau burnoje. Burnos ertmė veikia kaip mažytė laboratorija, kurioje įvertinamos valgomo maisto savybės ir pagal jas kiti virškinimo organai paruošiami tolesniam darbui. Įdomu tai, kad kai valgome termiškai neapdorotą, natūralų maistą, nepagardintą jokiais prieskoniais (pvz., druska), mūsų burnoje įsijungia natūralus stop ženklas, pranešantis mums, jog jau pasisotinome, tačiau jis neveikia, jei valgome virtą maistą.

Ar kada esate persivalgę, pavyzdžiui, šviežių obuolių ar pomidorų? Įsivaizduokime, jog labai išalkome, čiumpame pomidorą, burnoje išsiskiria seilių. Pirmas pomidoras pats skaniausias, antras mažiau, o trečias, ketvirtas? Ar jis vis dar toks pat skanus kaip pirmasis? Ne, nes sumažėjo išsiskiriančių seilių kiekis. Tada mes griebiame druskos ir kas atsitinka? Stebuklingai tas pats pomidoras mums vėl atrodo skanus. „Mes paveikėme maistą taip, kad apgautume instinktyvų skonio blokatorių, kuris reguliuoja būtino maisto kiekį. Organizmas pasako mums, kad iš valgomo maisto pasiėmėme visas reikalingas medžiagas, kai burnoje nebeišsiskiria seilių”, - sako jau iš praėjusio karto mums pažįstamas italų natūropatas, gydytojas Džiuzepė Koka (Giuseppe Cocca). Į maistą dedama druska ir kiti prieskoniai padidina seilių išsiskyrimą, reikiamą šiems dirgikliams neutralizuoti, ir mums rodos, kad maistas tampa skanesnis.

„Automobiliui” derantys „degalai”

Įsivaizduokite, patiekiamos keliais skirtingais būdais paruoštos bulvės: virtos, keptos ir gruzdintos. Kurios iš jų atrodo gardesnės? Dauguma žmonių pasirenka gruzdintas ir jie yra savotiškais teisūs. Mat kuo labiau maistą apdorojame, tuo labiau jis nutolsta nuo savo pradinės struktūros ir tuo didesnį pavojų skelbia organizmas. Gausiai išsiskiria seilių, o mes mėgaujamės tol, kol… daugiau nebetelpa. Instinktyvus stop, anot gyd. Dž. Kokos, įsijungia tik tada, kai valgome natūralų, neapdorotą ir specialiai nepaskanintą maistą. O virto maisto organizmas neatpažįsta kaip galinčio mus pasotinti, todėl jo be saiko kemšame, kol darosi sunku net judėti. O kada turime daugiau energijos - prieš valgį ar po jo? Kad ir kokie būtume išvargę ar alkani, vos išvydę garuojantį valgį siekiame pirmojo kąsnio, o energijos iš kažkur atsiranda net su kaupu. Gyd. Dž. Koka sako, jog taip vyksta dėl išsiskiriančio adrenalino, t. y. organizmas pasiruošia gintis nuo „ateivių” iš išorės, sutelkdamas energiją darbui. O požiūris, jog turime daug prisivalgyti tam, kad gautume energijos, jam atrodo klaidinantis. Mat dar prieš tai, kai iš maistinių medžiagų jos pasigaminame, nemažai ir išleidžiame.

Jeigu valgome daugiau negu reikia, virškinimo sistema maistui apdoroti turi sunaudoti ir daug daugiau energijos. Jei į automobilį pilame gerų ir jam tinkamų degalų, jis važiuoja tyliai ir tvarkingai, o jei blogų - pūkši. Taip pat ir mūsų kūnas: jei girdime ir jaučiame, kaip stengiasi su netinkamu maistu susitvarkyti mūsų organizmas, vadinasi, turime galvoti, kaip tuos „degalus” pakeisti geresniais.

Gamta mus baudžia

Įprastą mitybą gerai pažįstame. Žinome, kaip jaučiamės pavalgę ir kokiais rezultatais mus apdovanoja toks pasirinkimas. Vienas garsiausių XX a. dietologų, gydytojas ir sveiko gyvenimo būdo šalininkas Herbertas Šeltonas (Herbert Shelton) įsitikinęs, jog kiekvienas žmogus turėtų žinoti, kaip veikia mūsų organizmas ir gamtos dėsniai. „Juk ligos - ne nelaimė, o bausmė už šių dėsnių pažeidimą”, - sako jis. O gal vis dar manome, kad užklupę negalavimai yra už nieką ir iš niekur likimo siųsta dovana? Viktorija Butenko savo paskaitų metu dažnai auditorijai užduoda klausima: „Ar esate kada nors persivalgę?” Klausytojai atsako vieningu ir tvirtu „Taaaip!” „Ar jums patiko savijauta persivalgius?” - tęsia ji. „Neee!” - sušunka salė. „O ar galite sau pasižadėti daugiau niekada nepersivalgyti?” - klausia lektorė. „Ne”, - juokdamiesi patys iš savęs atsako susirinkusieji. „Tad kas iš tikrųjų sprendžia ir vadovauja jūsų elgesiui? Patys ar kažkas kitas?” - retoriškai užbaigia Viktorija. Šį klausimų žaidimą galime pritaikyti įvairioms temoms, nebūtinai tik kalbėdami apie persivalgymą. Taip galime apžvelgti ir kitus savo įpročius, kurie dažnai sukelia mums nemalonių pojūčių ar negalavimų.

Įpročių galia

Žalias maistas - gyvas maistas, duotas mums pačios gamtos, toks tobulas, koks sutvertas ir gebantis patenkinti visus žmogaus poreikius bei garantuoti sveikatą ir ilgą, šviesų amžių. Taip mano gyvojo maisto propaguotojai. Kad ir kaip keistai skamba, žaliavalgiai teigia, jog virtas maistas - tai priklausomybė. Ir net itin stipri. Mūsų mitybos įpročius labai sąlygoja vadinamasis kultūrinis įspaudas, tėvų suformuojamas dar ankstyvojoje kūdikystėje. Gyd. Dž. Koka sako vieno nutikimo metu supratęs, kaip veikia kultūrinis įspaudas. Anuomet jis dar buvo studentas ir dažnai ateidavo vakarienės pas savo studijų draugą. Pastebėjo, jog kartais, artėjant valgymo metui, šeimininkai savo šunį uždarydavo sandėliuke. Kartą paklausė, kodėl jie taip daro. Šie paaiškino, jog kaskart, kai ant stalo atsirasdavo sūdytų ančiuvių, šuo imdavo virpėti it lapelis ir netrukus kaip pasiutęs šokdavo ant stalo jų ėsti. Taip jis reaguodavo tik į sūdytus ančiuvius. Gyd. Dž. Koka vėliau sužinojo, kad tą šunį šeimai padovanojo žvejai. Gyvūnas buvo nujunkytas šeriant jį sūdytais ančiuviais. Tai buvo pirmasis šuns maistas, nuo kurio jis tapo beveik priklausomas.

Nėra padėties be išeities

Taip ir mūsų skonio pojūčiai priklauso nuo to, koks buvo pirmasis maistas nujunkius ir ankstyvosios vaikystės metu. Gyd. Dž. Kokos paskaitų apie žaliavalgystę pabaigoje visuomet gaminami patiekalai iš termiškai neapdoroto maisto. Jie patiekiami taip, kad būtų patenkintas sunkiai išraunamas kultūrinis įspaudas. Kartą buvo ruošiami žalių cukinijų „makaronai” su pomidorų padažu. Viena dalyvė tąkart prasitarė: „Aš suvalgiau tris porcijas ir jaučiuosi puikiai, bet išties nebūčiau suvalgiusi nė pusės, jei cukinijos būtų ne spagečių formos. O dar tas padažas! Viskas tikrai priminė man įprastus makaronus su pomidorais.”

Praktikuodami žaliavalgystę vartojame tokį maistą, kokį mums sutvėrė motulė gamta ir šitaip patenkiname savo, kaip rūšies, poreikius, mano žaliavalgiai. O pasitelkę vaizduotę ir kūrybiškumą galime patenkinti ir savo psichologinius poreikius - numalšinti kultūrinį įspaudą.

Žaliavalgiai mano, kad žmogus galėtų gyventi net iki 150 metų, jei tik nemanytų esantis gudresnis už gamtą.

Viktorija Skafaru, Žurnalas “Miškai”

Nuotraukos be autorystės

Cukinijų makaronai

Ir sumuštiniai gali būti žali

Visi Butenko šeimos nariai - žaliavalgiai

Gyvas maistas

Šio numerio turinys:

Redakcijos skiltis

Ar rasim noro ir būdų? 7

Nemirtingo žingsnio taktu

J. Marcinkevičius. Sugalvojo mane tokį 8

Ta akimirka žavinga

Mingėlos ąžuolas 9

Miškas ir mes

Ką darysime su malkine mediena? 10

A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos 16

Pokyčių verpetuose

V. Skafaru. Žaliavalgystė: mada ar revoliucija (II) 20

Savas miškas

E.V. Navys. Prasmingo darbymečio šventė 24

V. Žemaitis. Nelygiavertė dvikova 30

Baldai ir interjeras

R. Bendorienė. Baldai 2011 32

Resta 2011

L. Juodvalkienė. Įmonės lopšį išsupo emigracija 38

D. Bartkienė. Namų jaukumas priklauso nuo langų 42

Birštono grynparkas 44

N. Petrošiūtė. Nėriniai iš ąžuolo 46

D. Bartkienė. Medienos verslas - amžinas 50

Medis ir verslas

E. Petrauskas. Lietuviškos taisyklės pripažįstamos 54

Medžioklė

V. Ribikauskas. Kaip medžiosime vilkus? 62

Knygų lentyna

Žolynai 65

Mūsų žosmė

Švarinkimės 65

Pirma buvo žodis

Atkurtos Laisvės vaivorykštė 66

Būkime sveiki

D. Červokienė. Vaistažolių vonios 68

Medis ir aplinka

Aplinkos indeksas 71

Miško pavilioti

I. Požėlienė. Lakūnas ne tik danguje 73

Jaunuolynas

Kupiškio “pelkinukai” vėl laimėjo 76

Iš raudonosios knygos

Penkialapis dobilas 77

Mano medis

L. Pociūnienė: “Užaugau tarp žydinčių obelų” 78

Juokai

Pradėsiu naują gyvenimą 79

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras