BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žadėtoji nanotechnologijų revoliucija dar toli


Išgirdusi klausimą apie tai, kur naudojamos nanotechnologijos, Baltijos Aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertė Zita Dudutytė atsiduso: „Visur”. Atsidusti tenka todėl, kad, nors žadančios daug gero, nanotechnologijos vis dar yra labai „tamsus miškas”. Anot Z. Dudutytės, bėda ta, kad informacijos šia tema katastrofiškai trūksta.

Nėra iš esmės jokio aprašo, sistemos, reglamentuojančios ir žyminčios nanotechnologijų ar nanomedžiagų naudojimą. Nėra jokių reikalavimų informuoti apie nanotechnologijų, nanomedžiagų naudojimą, ženklinti produktus, todėl jų gali būti bet kuriame produkte. Tiesą pasakius, susidaro įspūdis, kad taip ir yra. Galime pradėti vardyti nuo įvairių kosmetikos prekių, o baigti turėtume sporto prekėmis ar automobiliais. Taigi, ar tikrai žinome, kas mus supa kasdien?

Trūksta informacijos

Nesipurvinantys automobiliai, nesibraižantys paviršiai, antibakterinės pjaustymo lentelės, nesmirdančios kojinės - tai tik keli iš nanotechnologijų siūlomų šiuolaikinių stebuklų. Dar daugiau - šių technologijų šalininkai žada ateityje išspręsti pagrindines sveikatos, aplinkosaugos ir energetikos problemas. Regis, neabejojama begaline tokių technologijų nauda, todėl rinkoje jos įsitvirtino stebėtinai greitai ir, regis, nepastebimai. Pastaruoju metu susidomėjimas nanotechnologijų panaudojimu gamyboje ganėtinai išaugo, nanomedžiagų turinčių produktų rinkoje skaičius nenumaldomai didėja. Jų toksikologinis ir ekotoksikologinis poveikis mažai žinomas, todėl vis dažniau kalbama apie privalomą tokių produktų žymėjimą bei ženklinimą. Pirmieji žingsniai jau žengti. Pradėta nuo kosmetikos priemonių. Nuo 2012 metų pabaigos, prieš pateikdamas į rinką kosmetikos priemones su nanomedžiagomis, jau prieš 6 mėnesius gamintojas privalės informuoti apie tai Europos Komisiją, taip pat etiketėje bus išvardytos produkte naudojamos medžiagos. Planuojama, kad nuo 2013-ųjų bus informuojama apie nanotechnologijomis papildytą kosmetiką, aiškiai nurodant tai etiketėje. Ši sritis pirmąja tapo ne veltui - šią sistemą, visų pirma, norima įdiegti ten, kur šioks toks žymėjimas bei ženklinimas egzistavo ir anksčiau. Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti įdiegta, pavyzdžiui, apatinio trikotažo, teniso rakečių ar dviračių rėmų gamyboje.

Jei kalbėsime apie maisto produktus, reikia pažymėti, kad nanotechnologijos naudojamos daugiausia maisto pakuotėms gaminti, o ne patiems produktams gaminti ar apdirbti. Deja, šioje srityje ženklinimo dar teks palaukti, nes šių metų pradžioje Europos Taryba atmetė tokį Europos Parlamento siūlymą (nors 2009 m. tai atrodė jau gana realu). Pakuotės turėtų būti pradėtos žymėti netrukus, nes pačių maisto produktų žymėjimas taip pat jau nėra naujiena (praktikos pavyzdžių siūlo vis dažniau kylančios diskusijos GMO tema). Anot Zitos Dudutytės, apskritai suderinti ir nustatyti teisingus teisinius reikalavimus yra nepaprastai sudėtinga. Yra nemažai priežasčių, dėl kurių laiku pradėtas ir efektyvus nanotechnologijų reguliavimas yra sunkiai pasiekiamas:

• nanomedžiagų bei jų taikymo platus spektras, įvairovė ir skaičius, bei bendrų, tarptautiniu mastu sutartų apibrėžimų trūkumas;

• kol kas ribotos žinios apie nanomedžiagų toksinį ir ekotoksinį poveikį;

• informacijos privatumas ir dėl šios priežasties akivaizdus pasikeitimo duomenimis apie nanomedžiagų saugumą bei rizikos vertinimą tarp pramonės, reglamentuotojų bei visuomenės trūkumas;

• besitęsiantis standartizavimo trūkumas nomenklatūroje, matavimuose bei medžiagose; tam išspręsti dar gali prireikti 5 - 10 metų;

• pramonės šalininkai ir daugelis vyriausybinių reglamentuotojų palaiko taip vadinamą „įrodymu paremtą” požiūrį į reguliavimą. Jame teigiama, kad nanomedžiagos turėtų būti laikomos saugios, kol nėra priešingų įrodymų. Šis požiūris yra patogus nanotechnologijos pramonei ir Vyriausybei, nes atleidžia pramonę nuo įrodymų naštos. Deja, jis taip pat reikalauja tam tikro žinojimo apie nanomedžiagų keliamą riziką, kuri, ekspertų nuomone, galima po daugelio metų, ir priklauso nuo to, kiek tinkamai bus investuota į rizikos tyrimus.

Vyriausybės, atrodo, pakliuvo į spąstus: reguliuodamos siekia apsaugoti nuo nežinomų potencialių pavojų, tačiau juntamas įsipareigojimas skatinti technologijų inovacijas, kurios žada visiškai pakeisti produktus ir paslaugas bei paskatinti ekonominį aktyvumą. Ir spaudimas išlikti globaliai „konkurencinam”, pasirodo, yra svarbesnis, nei poreikis apsaugoti visuomenę nuo potencialiai pavojingų medžiagų.

Nenuspėjamos reakcijos

„Štai, pavyzdžiui, dabar daug diskutuojama apie įvairių cheminių medžiagų chemines savybes”, - pasakojo pašnekovė. „Saugumo standartuose yra nustatytos ištirtos daugelio standartinių medžiagų cheminės savybės ir įvairios reakcijos, jų poveikis, tačiau dabar tampa aišku, kad nano formoje tų pačių medžiagų savybės yra iš esmės kitokios. Tokio dydžio dalelės dažnai pasižymi neįprastomis cheminėmis, elektrinėmis, magnetinėmis, mechaninėmis ir optinėmis savybėmis, kurios yra nebūdingos didesnėms tokio pat elemento dalelėms. Pavyzdžiui, įprastas sidabras nėra toksiškas, tačiau, veikiamos šviesos, sidabro nanodalelės geba sunaikinti virusus. Šio metalo nanodalelės gali veikti kaip puslaidininkiai ar izoliatoriai. Kol kas į tai nebuvo atsižvelgta rengiant įvairius net ir naujausius teisės aktus, tad šiuo metu vyksta diskusija, kaip reikėtų integruoti nano formas į bendrą cheminių medžiagų ir preparatų valdymo ir kontrolės teisyną ir sistemą”.

Esama reguliavimo tvarka turi būti pritaikyta ir nanomedžiagoms, įskaitant ir reguliavimą, susijusį su cheminėmis medžiagomis, kosmetika, maistu, profesine sveikata ir darbuotojo saugumu, aplinkos saugumu, medicinos prietaisais bei vaistais. Pagrindiniai ginčai, diskutuojant apie kontrolę, kyla dėl reguliavimo svertų prigimties (pvz., gamybos apimtis), nanomedžiagų klasifikacijos bei identifikacijos, saugos duomenų tiekimo ir informacijos dalijimosi su galutiniu vartotoju (t.y. žymėjimas, nanomedžiagų bei jas turinčių produktų aprašų sukūrimas). Pavyzdžiui, reguliavimo svertai cheminėms medžiagoms ES yra taikomi nuo 1 tonos, tuo tarpu Kanada, nanomedžiagų atveju, siūlo gerokai mažesnę ribą - 1 kg. Taip pat svarbu, kad būtų nurodytas biocidų ir pesticidų naudojimo ribojimas, toks pat nurodymas ir ženklinimas būtinas elektros ir elektronikos industrijoje. Visgi, kol kas visa tai yra pradinėje - diskusijų - stadijoje.

Ženklinimo pradžia

Baugu, kad kalbos ir liks tik kalbomis, tad, galbūt, jau dabar galima atsigręžti į esamus pavyzdžius? Z. Dudutytė negali pateikti daug pavyzdžių, tačiau pateiktieji nei labai džiuginantys, nei daug žadantys. Pavyzdžiui, Kanada buvo pirmoji šalis, kuri įsteigė registrą visoms įmonėms, gaminančioms nanomedžiagas. „Ten privaloma registruojant teikti ataskaitas apie visas gaminamas nanomedžiagas, tačiau ši sistema kol kas nelabai pasiteisina”, - teigė aplinkosaugos ekspertė. Apskritai informavimo apie nanotechnologijas srityje žiojėja didelė skylė. Tą puikiai iliustruoja faktas, kad skirtinguose teisės aktuose ir tarptautiniuose standartuose nanomedžiagos, nanodalelės, nanoproduktai apibūdinami skirtingai, o bendro sutarimo nėra. Pavyzdžiui, kosmetikos direktyvoje pasirodė vienas iš pirmųjų teisinių nanomedžiagų dydžio apibrėžimų. Nanomedžiagos šiame dokumente apibūdinamos kaip „netirpios arba biologiškai atsparios, dirbtinai sukurtos medžiagos, kurių struktūros vieno ar daugiau matmens, ar visos struktūros dydis yra 1nm - 100nm.”. Tačiau realybėje kai kurios ir 500 nm dalelės gali turėti nanoformai būdingas specifines savybes ir iš esmės skiriasi nuo tradicinės medžiagos formos savybių. Kadangi nėra teisinės bazės, dar sunkiau juos kontroliuoti. Šiuo metu diskutuojama apie įvairias nanomedžiagų naudojimo apribojimo ir reglamentavimo programos galimybes, pvz., biocidų, pesticidų, elektros ir elektronikos pramonėje. Europos Parlamente jau keliami pirmieji klausimai šiomis temomis, balsuojama. Tačiau akivaizdu, kad dar kurį laiką bendro informavimo formato, ženklinimo ar ribojimų nebus, todėl apie nanotechnologijas dar ilgai klausysime būtų ir nebūtų istorijų. Bet tyrimai vykdomi, o jų rezultatai pernelyg nedžiugina.

Jonas ŠPOKAS

Straipsnio tęsinį skaitykite leidinyje “Ozonas” (Nr 5) 5psl.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras