BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Almanis. Senovės miškai ir žmonės pagal Matą

Apie Matą ir istoriją

Gyveno du Matai. Vienas jų buvo Matas evangelistas, gimė Judėjoje maždaug prieš du tūkstančius metų ir parašė evangeliją, kuri taip ir vadinasi - Mato evangelija. Antrasis Matas dirbo eiguliu, miško žvalgu, žodžiu, miškininku Kruopiuose tik prieš kelis dešimtmečius, buvo vardu Alfonsas ir parašė metraštį apie Kruopių girininkijos miškus.

Kas dėjosi prieš du tūkstančius metų - tai jau yra istorija. Kaip vadinti tą laiko tarpą prieš kokius trisdešimt ar keturiasdešimt metų? Kadangi mūsų vaikai kartais laiko mus gyventojais iš gilios senovės, o jau anūkai tvirtai tiki, kad jų seneliai yra iš akmens amžiaus, tai ir 30-40-ties metų senumo įvykius galima laikyti tikrų tikriausia istorija.

Matas (iš Kruopių) rašo: „Pats metraštį rašyti galvojau, bet maniau, kad neparašysiu, padės perrašyti, sutvarkyti girininkijos girininkas. Praleidau net du girininkus, o apie girininkijos metraščio rašymą numojau ranka. Apie mano rašymą pastebėjo žmona, kuri irgi patarė, kad nerašyčiau, girdi (kam) gaišti laiką savo rašiniais, o naudos iš to tavo triūso nieko nebus”.

Mato metraščio žodis yra taupus, be jokio putojančio literatūriškumo, kur autorius tiktai užrašo piliečio Tokio ir Tokio pasakojimą iš senų laikų apie miškus, juose buvusias sodybas ir jų gyventojus.

Nugrimzdę į praeitį

Kaip staiga nugrimzdęs į ežero vandenis Čičinsko dvaras, taip nyko sunyko miškų aikštelėse, pamiškėse buvusios didelės sodybos. Štai kaip atrodė medininko, taip seniau vadindavo eigulį, Vilimiškės (Girkančių miškas) sodyba.

Medinis gyvenamas namas, tvartas, daržinė, klėtis, šaknininkas (bulvėms, burokams žiemą laikyti), jauja su klojimu, pirtis, didelis rūsys. Dar reiktų išvardinti kaminą - rūkyklą, kiaulininką.

Kita Girkančių miško eiguva turėjo dar daugiau pastatų ir ant tvarto per tam tikrą supiltą pylimą užvažiuodavo arkliniais vežimais ir ten iškraudavo šieną. Namas iš plūkto molio turėjo labai storas sienas ir buvo 17 metrų pločio bei 30 metrų ilgio, tad panešėjo labiau į tvirtovę, negu į gyvenamą būstą. Prie lauko durų dar būdavo mažytis rombo pavidalo langelis, pro kurį sodybos šeimininkas, prieš atidarydamas duris, galėjo pamatyti lauktą ar nelauktą svečią.

Dar praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje viduryje miško netoli Rudeliškių kaimo gyveno Damskių šeima. Kaip sakė patys sodybos šeimininkai, jie čia gyveną nuo neatmenamų laikų. Gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai buvo sumeistravoti be pjūklo, vien kirviu. Tokių statinių dabar jau nebeužtiksime niekur. Tad po kiek laiko archeologai panašias sodybvietes galės tyrinėti kaip kokią Kernavę ar kitas istorijos ūkuose pasimetusias vietoves.

Gal prieš penketą metų lankėmės Andrejaus Kalendros sodybvietėje buvusiame Senlaukio kaime. Tada dar matėme medinio namo sutrešusių rąstų apatinį vainiką. Šiemet tos vietos ir žymės nelikę. Praėjo keletas metų, mažytis laiko tarpas, ir daug kas pasikeitė, dingo, išnyko, užsimiršo.

Tik kam dabar rūpi, kur, kieno ir kada gyventa. Štai, ne kur nors miške ar pelkės viduryje, o matomam iš tolo Viešučių kaime tūlas ūkininkas aria dirvą ir paklaustas, kokio kaimo žemėje jis dirba, atsako - Jautmalkių. Paskui pats ima spėlioti - gal Šapnagių, o gal Minkių? „Ar biesas žino, - pykteli ūkininkas, - svarbu, kad dabar ši žemė mano!”

Šalia kelio karčiama

Didžiai ištvermingas turėjo būti devynioliktojo šimtmečio kaimietis. Pardavęs linus ar kitą savo gerą, Rygos turguje jis pinigėlį giliai paslėpdavo po rudinės pamušalu ar stipriai sugniauždavo savo įdiržusiame delne ir taip, sėkmingai išvengęs pakelės plėšikų bei karčiamų gundymo, parvažiuodavo namo. Beveik parvažiuodavo, kur už paskutinio miško ar pelkutės buvo jo troba su laukiančiais šeimynykščiais. Tiesa, dar neprivažiavus namų pakelėje stovėjo karčiama. Tarp Kruopių ir Šakynos yra gal devyni kilometrai ir tame kelio tarpe reikėjo pravažiuoti tris karčiamas. Pačiame Karniškių miškų apgaubtame kaime buvo alaus darykla ir karčiama. Dabar ten likęs tik mūsų laikais statytas dviaukštis mūrinis namas, kitaip dar žmonių vadinamas beprotnamiu. Kodėl šiems namams prigijo toks vardas, niekas negali paaiškinti. Toliau, gal už pusės kilometro vėl tarp pelkių ir krūmynų stovėjo kita, vieniša karčiama, o ta vieta iki šiol vadinama Karčiamviete. Dar kiek pavažiavus, buvusiame Brazdynės kaime, galėjai sustoti trečioje karčiamoje, taip pat pelkių ir miško pakraštyje. Karčiamas nuomodavo iš dvarininkų žydai, kurie pakeleiviams suteikdavo visus patarnavimus (servisą). Ten galėjai pašerti arklius, gauti degtinės, alaus ir maisto. Taip nejučiom atsigniauždavo taupaus kaimiečio delnas, pinigėlis nukrisdavo tiesiai į karčiamininko kišenę, o arkliai patys patraukdavo namo, nesulaukę savo užsibuvusių šeimininkų.

Žydas būdavo geras ir sukalbamas. Jei neturėjai pinigų, tai jis neišleisdavo pakeleivio alkano ir nepagirdyto. Galėjai už gėrimą ir valgį palikti kokį nors drabužį, kailius, kiaušinius, sviestą, verpalus iš lino ar vilnos, lašinius ar grūdus.

Tokie dalykai dėjosi devynioliktame šimtmetyje. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje mažai kas pasikeitė. Tokiame visai nedideliame kaimelyje į vakarų pusę nuo Naujosios Akmenės miesto buvo trys degtinės („pilstuko” ) pardavimo „taškai” . Jei anuomet, balanos gadynėje, degtinę varė iš rugių, tai dabar, atomo ir interneto amžiuje ją daro iš langų ploviklio.

Atsiskyrėliai arba „pustelninkai”

Atsiskyrėliai nuo seno mėgo slėptis dykumose, kalnuose, gūdžioje taigoje - toliau nuo žmonių, vienumoje. Mūsuose seniau taip pat atsirasdavo vienas kitas atsiskyrėlis, pasirinkęs gyventi nuošalius Kruopių apylinkių miškus.

Seniau gyvenęs kažkur apie Karniškes toks atsiskyrėlis, arba kaip tada sakydavo „pustelninkas”, Mažeika. Buvęs didžiai dievobaimingas, atsiskyrė nuo savo šeimos, pasistatė girių gūdumoje mažą trobelę ir gyvenęs ten kaip tikras atsiskyrėlis, paskyręs savo gyvenimą maldai.

Dar gyvas būdams pasidarė sau karstą, kuriame ir gulėdavo. Lietuviai - praktiški žmonės, tad seniau nieko nestebindavo, kad dar iš pažiūros sveikas žmogus įsigydavo karstą, surasdavo jam vietą ant trobos aukšto, kur karštom vasaros dienom numigdavo pokaičio, o rudenį laikydavo ten obuolius.

Mažeika maitinosi grybais, uogomis, riešutais. Brolis kartais duodavo maisto, bet atsiskyrėlis priimdavęs tik duoną ir miltus. Taip pragyvenęs miško trobelėje keletą metų, pagaliau apsirgo ir kartą išėjęs iki vieškelio sulaukė tuo metu kalėdojančio Šakynos klebono, paprašė palaiminimo mirčiai. Kunigas liepė bažnyčios tarnams įkelti atsiskyrėlį į vežimą, parvežė pas brolį, kur ne už ilgo ir mirė.

Kitas, taip pat savotiškas atsiskyrėlis buvo latvis Ozols. Gavęs iš grafo žemės, buvo nepaprastai stiprus, kuriam tarp vyrų nebuvo lygių, kirto mišką, rovė kelmus, sėjo javus, augino daržoves, statėsi trobesius. Užtat žmonės jį praminė Ąžuoliniu ir ta vieta iki šiol (1970 metai) vadinasi Ąžuoliškės. Ozolas nesimeldęs ir mėgo būti vienas.

Vėliau Ozolo žemę apsodino eglėmis, o apie 1967 metus, kai miškui suėjo apie 80 metų, jį iškirto. Šiandien vargu ar kas berastų tą vietą, kur jo gyventa. Nors gali būti, kad to žmogaus buvo netikra pavardė. Tuomet, kai reikėjo eiti į caro kariuomenę ilgiems metams, nemažai jaunų vyrų pasikeisdavo pavardę, išeidavo į miškus ir ten ilgam įsikurdavo. Kruopiuose mokiausi kartu su Jonu Žemkumi. Kai kas iš mokinių nuo Pailių ar Gražaičių pusės jį pravardžiuodavo Breiniu, tad šis užpykdavo ir puldavo muštis. Pasirodo, kaip savo metraštyje rašo Matas, kadaise gyveno miškuose toks Breinys, kuris vėliau, jau po 1918 metų, vėl pasivadino savo tikrąja, Žemkaus pavarde.

Paliesių miške yra vieta vadinama Bragiuku. Bragiukas - tai keturi stulpai įkasti į žemę ir virš jų stogas. Tokiame „name” taip pat gyveno atsiskyrėlis - „pustelninkas”. Gyveno iš to, ką surinkdavo miške: uogas, grybus, riešutus, taip pat šį bei tą jam atnešdavo ir žmonės už maldas. Kartą radę jį nebegyvą. Iš kur jis buvo - niekas nežino. Vietoj pavardės žmonės jį vadindavo „pustelninku” arba Bragiuko gyventoju.

Mūsų dienomis taip pat apsireiškia vienas kitas atsiskyrėlis. Tai jauni, stiprūs ir išvaizdūs vyrai, kuriuos būriu supa merginos ir moterys, apie juos rašo laikraščiai, žurnalai, rodo televizija. Tik kodėl jie save vadina atsiskyrėliais ar robinzonais, o ne kaip nors kitaip, sunku paaiškinti.

Miško žmonės ir jų darbai

Pagal senesnių laikų žmonių nuveiktus darbus susidaro įspūdis, jog jie turėjo atrodyti kaip tikri milžinai. Iš tikrųjų dabartinis papenėtas paauglys niekaip neįtilptų į kokio nors kadaise gyvenusio miškakirčio ar kelmarovio drabužį.

Dabartinis etatinis bedarbis ir dienos neištvertų, jeigu kas pasiūlytų jam padirbėti dročiumi. Dročius - tai žmogus, kuris pjaudavo tam tikru pjūklu lentas. Ant aukštų, gerokai virš pjovėjo galvos taip vadinamų ožių užkeldavo rąstą, nuodėguliu užpaišyta virvute atžymėdavo pjovimo taką ir vienas viršuje, o antras dročius apačioje išilgai jį pjaudavo. Ant tokių dročių išpjautų grindinių lentų galėjo laigyti ir eržilai, tokios jos buvo stiprios.

Miško žmonės dar degdavo anglis, iš beržo tošies virdavo smalą vežimų ašims ir pakinktams sutepti, lupdavo eglės žievę kailiams išdirbti. Mokėjo dirbti viską ir beveik nieko jie nepirko, viską užsiaugindavo ir pasidarydavo patys - maistą, drabužius, būstą, inventorių, visokiausius instrumentus. Man dar teko paauglystės metais sutikti meistrą, kuris grynai iš kaimietiškos išminties savaip išvedė Pitagoro teoremą ir ją naudojo savo meistrystės darbuose, statant namus bei kitokius pastatus, nors, kas buvo tas Pitagoras ir kas per daiktas yra teorema, jis apie tokius dalykus neturėjo nė mažiausio supratimo.

Nors tie miško gyventojai buvo labai darbštūs ir netinginiai (tinginiai neišgyvendavo), bet ir jie stebėjosi vieno tokio miško laukymės gyventojo darbštumu.

Į pietus nuo Kruopių būta Dauginčių kaimo. Ten dvaro žemę valdė caro armijos generolas pavarde Šukys. Vėliau bankas už skolas dvaro žemę paėmė ir išpardavė aplinkiniams žmonėms. Žmogus, pavarde Butkus, nusipirko gabalą žemės, ten kirto mišką, rovė, degino kelmus, rinko akmenis, kurių ten buvo begalė, visą laiką vaikščiojo nesiprausęs, susivėlęs, paišinas. Tam Butkui prilipo Kipšo pravardė, o jo ūkį imta vadinti Kipšadvariu.

Kai vaikystėje ryte rijome knygas apie tolimų kraštų robinzonus, mes ir neįtarėme, jog šalia gyvena patys tikrieji robinzonai - mūsų tėvai ir seneliai, kurie neblogai įsikūrė kokioje nors visai nederlingoje pelkių aukštumėlėje, giriose ar akmenynėje, o jau šiltuose kraštuose, kur gamta atseikėjo visko, jie būtų gyvenę tarsi tikrame rojuje.

Pradžia

Keliautojai, atradėjai saloms, upėms ar kalnams duodavo greitosiomis sugalvotus pavadinimus, kurie dažniausiai atrodydavo panašūs nė į tvorą, nė į mietą, nieko nesakantys, nieko neapibūdinantys. Mūsuose kaimo, sodybvietės, lauko vardas apie tą vietovę pasako viską. Vienas žodis - Kipšadvaris ir še tau, čia išeina lyg ir visas romanas apie vietą, žmones, gyvenimo būdą, nuveiktus darbus.

Girkančių miškuose yra (buvo) Kemeriai. Tai būta grafo Paleno žemės. Grafas turėjo dvarą Latvijos pajūryje ir Kemeriuose.

Šventupio miške yra Lūšies vietovė, prieš šimtą ar daugiau metų ten buvo nušauta lūšis. Beje, dabar lūšys vėl bus apgyvendintos Lietuvos miškuose. Tam reikalui (ne lūšims) yra skiriami keli milijonai litų. Sako, kad lūšių mėgstamiausias maistas yra pelės, tad jų veisimui irgi duota nemaža pinigų suma.

Netoli Karniškių būta Smalkų, kur dabar auga jau kadaise pasodintas eglynas. Ten, Gerikiškių palivarkui priklausiančioje žemėje, gyvenęs žmogus, kuris dvarui iš beržo tošies viręs smalą, ruošdavęs iš eglės žievės rauginamą medžiagą odoms ir pats naminių bei miško žvėrių kailius išdirbdavęs. Daug anais laikais reikėjo odos - pakinktams, balnams, avalynei, drabužių papuošimui, diržams. Plonas ir kietas odos diržas ne tik prilaikė kelnes, kad jos nenusmuktų, bet buvo pati geriausia ir veiksmingiausia didaktinė (auklėjamoji) priemonė vaikams. Pasakojama, kad seniau mokyklos klasėje būdavo taip tylu per pamokas, jog girdėjai kaip musė skrenda…

Prie Paliesių miško būta Semeniškių kaimo. Pagal padavimus ten gyvenęs žmogus pavarde Samanis. To žmogaus pavardė tęsėsi iš kartos į kartą ir niekas neatsiminė savo giminės pradžios. Tad iš Samanių pavardės ir kilo šio kaimo pavadinimas, nors ir pakeistas viena raide.

Senesnės kartos miškininkai dar atsimena išnykusių kaimų, sodybviečių pavadinimus, jaunesni jau mažiau, o ką gali (ir kam?) atsiminti koks nors kretingiškis ar pakruojiškis, palikęs savo dirbamą žemę ir ją apkeitęs į mišką mūsų krašte? Ką ten kokie vietovių, miškų ar sodybviečių vardai, žmogelis, gavęs miško, tankiai jo ir pats neberanda, kur jį per privatizacijos skubą nukišo. Ne vieną kartą teko tokiam „savininkui” pagelbėti, surandant jam paskirtą mišką. „Vajetau, - stebisi naujasis miško šeimininkas, - o aš maniau, kad mano eglynas yra visai kitoje pusėje…”

Karalių kaimas be karalių

Šventupio miško viduryje kadaise būta Karalių kaimo. Ten senose, tvirtai suręstose sodybose nuo neatmenamų laikų gyveno keturios šeimos. Čionykščiai miškai priklausė karaliui, tad ir kaimą pavadino Karalių vardu.

Einant miško keliuku buvusio Karalių kaimo link, jaunuolyne augo labai senas ir storas su kiauryme liemenyje ąžuolas, primenantis garsiuosius Baublius. Dar anksčiau apie ąžuolą būta gražios aikštelės ir tarp medžio šakų įkelta koplytėle su šventųjų statulėlėmis. Prie tos koplytėlės žmonės eidavo melstis. Merginos atnešdavo gėlių ir papuošdavo ąžuolo kamieną, dar jį apjuosdamos rūtų vainiku. Seni ir jauni aplinkinių Žardelių, Karalių, Zabikų kaimų gyventojai Šeštinių rytą rinkdavosi prie ąžuolo ir giedodavo giesmes. Po to giedorių būrys giedojimą pratęsdavo eidami pro kryžius prie sodybų. Vėliau išleisdavo namiškius į bažnyčią. Šių vietų gyventoja Ona Baziliauskienė (1975 m.) pasakoja: „Teko kartą prie ąžuolo būti ir man. Kaip prisimenu, gražiai atrodydavo, sutartinai papunkčiui giedant, vyrų ir moterų balsai gražiai atrodydavo miške. Balsų giedamas aidas nuaidėdavo mišku”. Netrūksta ir dabar visokių išmonių - dainavimo, giedojimo, šokimo ir įvairiausių gerai sumanytų linksmybių, tik nebėra tikro, einančio iš savęs bendravimo. Atsirado organizatorius, parašė projektą, gavo lėšų iš savivaldybės ar kokio nors verslininko, tada jau galima šokti bei dainuoti. Ir dar kažkodėl reikia samdyti iš pašalės dainininką, kuris už savo dainavimą ima didelius pinigus, nors ir patys žmonės moka gražiai, gal dar geriau, „sutartinai papunkčiui” padainuoti. Dar veltui.

Nusikaltimas ir bausmė

Nukirsti savavališkai medį, sumedžioti be leidimo žvėrį ar paspęsti kilpas buvo mėgėjų ir seniau. Dar drausdavo kopinėti iš drevių medų ir ganyti miške gyvulius. Tik bausmės prasižengėliams būdavo kitokios negu dabar. Pavyzdžiui, nukirto miške žmogus medį, tai eigulys - medininkas apmatuoja coliais sužymėta lazdele kelmo skersmenį ir praneša savo vyresnybei. Bausmė - pagal nukirsto medžio storumą ir rūšį. Tam reikalui būdavo sudaryta taksa, kur prasižengėlis privalėjo tam tikrą dienų skaičių atidirbti dvare: mėžti iš tvartų mėšlą, šienauti, padėti nuimti derlių. Jeigu žmogus nenori dirbti arba nusikalsta antrą kartą, tada guldomas į patogų lovį ir plakamas rykštėmis irgi pagal nusižengimo laipsnį, pavyzdžiui, nukirtai dešimties colių storumo eglę - dešimt rykščių ir t.t. Svarbiausia, kad būdavo baudžiamas tik pats kaltininkas. Dabar bausmės žymiai žiauresnės. Baudos tūkstantinės ir skaudžiau kerta, negu gerai išmirkytos rykštės. Baudžiamas yra pats kaltininkas, jo žmona, vaikai - visi moka baudą. Pinigai tai visos šeimos.

Ak, būtų mūsų dienomis toks pasirinkimas - rykštės ar piniginė bauda, ir ką jūs manote, ką žmonės pasirinktų?

Anksčiau ir dabar

Karaliaus miškas būtų panašus į dabartinį valstybinį. Nemaži girių plotai priklausė dvarininkams. Daugelis dvarininkų įsigudrino praplėsti savo valdas į karaliaus miškų pusę. Tada karališkųjų miškų prižiūrėtojai apjuosdavo juos giliais grioviais. Tie grioviai išliko iki nesenų laikų, tik jų reikšmę mažai kas bežinojo.

Jeigu seniau karališkieji miškai būdavo apkarpomi po nedaug ir paslapčia, tai dabar, naujaisiais amžiais valstybiniai miškai sumažėjo perpus. Užmojai kitokie ir apetitas didesnis, negu kokių ten buvusių dvarininkų. Ir jokie grioviai ar kitokios užtvaros negelbės, o yra kuriami planai, kaip pasiimti ir tą likusią pusę.

Seniau skraidydavo akmenys (Puntukas) ir ežerai iš vietos į vietą. Pasakos, sakysite jūs. Ir būsite neteisūs. Dabar skraido ir žemė. Negali būti, vėl sakysite jūs. Ir dvigubai būsite neteisūs. Prieš keletą metų pas mus lankėsi jaunas žurnalistas iš Vilniaus. Vyrukas pasakojo, kad jo tėtis kažkada, kur dabar yra Karpėnų karjero duobė, turėjęs 70 hektarų žemės ir ją visą persikėlė prie Vilniaus. Įsivaizduokite, kiek vietinių gyventojų, kitaip vadinamų lenkais ar tuteišais, yra nepatenkinti.

Senesnieji amžiai buvo įdomūs ir pamokantys. Dabar, naujutėliausiais amžiais taip pat yra įdomių ir pamokančių dalykų, ir kas nors, kas apie pastaruosius ateityje skaitys, galės vėl sakyti - negali būti!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

kettest2012-11-16 12:55

Pirks peles lūšims??? Galėčiau parduot laukuose prigaudęs :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras