BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vitalijus Balkus: Negaminkime šiukšlių

Civilizacija - tai ne tik automobiliai, internetas ir mobilieji telefonai, bet ir šiukšlių krūvos. Blogiausia, kad jos vis auga ir auga. Jau prieš šimtmetį su siaubu rašyta apie tuometinį Londoną, kuris skęsta dvokiančiose atliekose, o Temzė pavadinta didžiausiu Europos nutekamuoju vamzdžiu. Tiesa, tokių pat epitetų buvo sulaukusios ir kitos didžiosios Europos ir Amerikos upės.

Susirūpinimas gyvenamosios aplinkos švara didėja. Mes jau nesusiduriame su atliekų krūvomis, stūksančiomis miestų gatvėse, nematome pulkų žiurkių ar pelių, o ir skystosios atliekos nubėga per požeminių komunikacijų labirintus. Tik štai ar iš tiesų pradėjome gyventi švariau? Juk visa, ką mes išmetame, kažkur turi būti surinkta, išrūšiuota, išvalyta, o gal ir saugiai palaidota. Todėl persikelkime iš XIX a. Londono į šiuolaikinį Vilnių ir pasvarstykime, ar mes tikrai esame pranašesni aplinkos tausojimo klausimu.

Šių dienų didžiausiu paradoksu aplinkosaugoje, o tiksliau atliekų tvarkymo srityje, laikyčiau vienu metu vykstančą informacinę kampaniją, skatinančią neteršti aplinkos, ir vis didėjančias šiukšlių gamybos apimtis, kurių niekas neribojo, neriboja ir neketina riboti. Vat ir gyvename pasaulyje, kur vieni turi elgtis su aplinka atsakingai, o kitų gerovė priklauso nuo to, kiek pavyks pagaminti perteklinės pakuotės ar vienkartinių nepatvarių gaminių. Na, o visą tai vainikuoja didysis atliekų tvarkymo verslas. Verslas, dėl kurio tarpusavyje kovėsi ir garsūs 30-jų Čikagos nusikaltėliai, ir šiandieninio Neapolio mafijozai, ir visiškai legalios ir net kartais „socialiai atsakingos” verslo grupės. Tai verslas, į kurį neįkels kojos bet kas to panorėjęs, o įkėlęs neišsilaikys be savivaldybių ar net nacionalinių vyriausybių paramos.

Mes mokame, kai perkame pakuote, mes mokame tiems, kas išveža pakuotes ir kitas šiukšles, nes mokame tiems, kas tas šiukšles tvarko. Menkavertis kiniškas žaislas supakuotas į brangesnę nei pats gaminys pakuotę - anokia naujiena. Plastikinis vandens butelis jau kainuoja keliskart brangiau nei jo turinys, o vienkartinis medicinos įrankis ne tik supakuotas į brangesnę nei jis pats pakuotę, bet ir jo utilizacija kainuoja brangiau nei jis. Mes net mokame už pakuotę, kurioje išnešame iš parduotuvės kitas pakuotes. Esame kiekvieną dieną apmokestinami „šiukšlių mokesčiu”, kuris vis auga auga ir auga. Lygiai taip pat auga ir šiukšlių krūvos.

Bet koks pasikėsinimas į šiukšlių pramonės gerovę atrodo kaip didelis iššūkis. Italai pirmieji Europoje suprato - pirkinių maišeliai tai blogis. Ir po ilgų svarstymų atsisakė juos naudoti. Atrodytų, kas čia tokio? Tačiau ši naujiena buvo pastebėta visų pasaulio naujienų agentūrų ir turėjo atgarsį kitose ES šalyse. Panašiai pasielgę amerikiečiai (Los Andželo mieste) irgi sulaukė didelio dėmesio. Sulaukė, tačiau pakartoti šių žingsnių neskubama. Geriau vaidinti kovą už aplinkos švarinimą išleidžiant apyvarton pažaliavusius maišelius, kurie kažkodėl priešingai nei teigiama ne visuomet nori suirti net ir gausiai laistomi. Kartais taip ir norisi pažodžiui išversti užrašą „I degrade faster” esantįi ant tokio maišelio ir dedikuoti jį tiems, kas šventai tiki, kad tokių pakuočių vartojimas nėra kenksmingas aplinkai. Džiugu nors, kad apskritai matosi kažkokie teigiami poslinkiai šioje srityje. Visai ką kita galiu pasakyti apie gražiąsias prekių pakuotes.

Pakuotės gražėja ir didėja, traukdamos akį ir jaudindamos vartotojo sielą. Čia karaliauja Jo Didenybė Marketingas. Sąmoningas vartotojas - blogas vartotojas. Dėl jo kenčia pramonė ir prekyba, dėl jo „neatsigauna” ekonomika. Todėl pilasi iš televizijos ekranų, skverbiasi per spaudą ar net per asmeninio elektroninio pašto dėžutę - „pirk, pirk  pirk”. Pirk, nes privalai turėti madingiausią, naujausią daiktą. Jau parduotuvėje tave pasitinka vis didėjančios pakuotės, kurios siekia parodyti, koks vertingas yra jų turinys. Ir jei neesi ekologas-radikalas vis tiek ankščiau ar vėliau tavo ranka pati pagriebs pačią didžiausią pakuotę. O jei parduotuvėje atsidursi per žiemos vartojimo šventes, tuomet po pirmos pakuotės seks antra, trečia, ketvirta.

Juokiuosi, kai girdžiu - pakuotės kiekis reguliuojamas per mokesčius. Taip esą numato ES direktyvos. Na, tiek to, mes jau pripratę, kad visa, kas bloga, nelogiška ir neefektyvu tariamai kyla iš mistinių dokumentų, kurių pradėjus domėtis dažnai nepavyksta aptikti. Kalba ne apie tai. Kokia bebūtų tvarka, mūsų niekas neverčia veikti jos ribose. Maža to, mes galime naudoti esamą tvarką sau patogia forma. Nelabai suprantu, kodėl aplinkos taršą reguliuoja ir taršos leidimus išduoda monopolinę padėtį turinčios privačios įmonės. Visiškai logiška, kad jos yra gyvybiškai suinteresuotos, kad būsimų atliekų būtų įvežta kuo daugiau, nes tai tiesiogiai lemia jų pelną. Susitarkime dėl užkardymo mokesčių, priversiančių reguliuoti pakuotės ir prekės santykį įvežame gaminyje, ir rinka sureguliuos viską taip, kad pakuočių atliekų pradės mažėti. Ir jau ne utilizuotų atliekų santykinis dydis ar išduotų leidimų teršti skaičius lems sėkmę aplinkosaugos srityje, o realus šiukšlių kiekis. Tiesa, tuomet nereikės daugelio tarpininkų, kurių verslas tėra „mažmeninių” taršos leidimų išdavimas ir greičiausia žlugs didieji „aplinkosauginiai” projektai, tokie kaip šiukšlių deginimo gamyklos, žadantys jų vykdytojams šimtamilijoninį pelną. Projektai, kurie stumiami nepaisant nei bendruomenių protestų, nei žalos aplinkai, nei realios ekonominės naudos. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nerūšiuotų šiukšlių deginimas yra mažiau kenksmingas aplinkai nei jų laidojimas sąvartynuose. Yra visas sąrašas kancerogeninių (sukeliančių vėžį) junginių, nuo kurių neapsaugo jokie filtrai. Juolab, kad niekas negali garantuoti, kad brangūs filtrai apskritai bus tinkamai naudojami. Prieš akis medicinos atliekų deginimo istorija, kuomet manipuliuojant paskelbta „ekstremalia padėtimi” vyko atliekų deginimas, sukėlęs daug nemalonių klausimų. Kas galėtų paneigti, kad komunalinių atliekų deginime nesusidarys „ekstremali padėtis”, kurios metu bus stengiamasi įtikti degintojo verslui? O juk komunalinės atliekos tai ne vien mažai toksiška organika, tai visas šiukšlių konteinerių turinys, kuris degimo metų sudaro kur kas kenksmingesnius junginius nei deganti mėsa ar chemiškai neutralūs plastikai. Beje, jei kalbame apie rūšiuotų atliekų deginimą, tai tinkamai panaudojant antrines žaliavas apskritai nereikės jokių regioninių deginimo gamyklų, nes jose tiesiog nebebus ką deginti. Skaičiuota, kad tinkamai tvarkant atliekas visos Lietuvos mastu (o tai viso labo 3 mln. gyventojų, kas prilygsta didesniam miestui) gali veikti viena specializuota įmonė. Bet ar kas norės prarasti savo pelno dalį už globą tokių įmonių statybai kiekviename stambesniame mieste?

Knypava.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras