BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vilius Litvinavičius. Lietuvos žemės vertė – aukso kaina

Lietuvoje jau ruošiamasi išparduoti žemę užsieniečiams. Ir žmonės jau sunerimo: ar neparduodame Lietuvos? Ar su žeme, kuri lietuviams visą laiką buvo šventa (juk esame žemės ūkio kraštas!), neparduosime apskritai visko, netgi savo nepriklausomybės? Ar nepridygs įvairių „daniškų kiaulidžių”, o mūsų valdžia apskritai negalės kontroliuoti padėties, net jei žemė bus barbariškai alinama? Ar mūsų žemdirbiai nepralaimės konkurencijos su naujaisiais savininkais „europiečiais”, gaudami kur kas mažesnes išmokas?

Ar neplūstelės nauja emigrantų banga į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją, tik jau dabar iš Lietuvos kaimo? Netaps Lietuva pustuščiu kraštu, kuriame lietuvį besutiksi kaip kokį retą padarą?

Žemė - tai ne vien dirvožemis, kuriame „auga augalai”. Žemė žmogui yra viskas - jo kelias prasideda ir baigiasi žemėje. Tai jo namai, jo veikla, jo mintys, išgyvenimai, su žeme siejasi visos jo pasaulio sampratos. Tėvynės sąvoka be žemės neįmanoma. Tautos sąvoka neįmanoma be Tėvynės. Pagaliau ar visi žino, kad 99,7 % maisto mums teikia žemė, ir tik 0,3 % gauname iš vandenyno? Apie žemę maitintoją toliau ir bus kalbama.

Kai mūsų palikuonys pamatys dykumą, kuria mes pavertėme Žemę, ar galės jie mus pateisinti?
Aizekas Azimovas, amerikiečių rašytojas

Kodėl žemė traukiasi?

Šiuo metu pasaulyje panaudojami tik 36 % dirbamosios žemės, ir tai yra apie 1,5 mlrd. ha, o likusių 2,7 mlrd. ha turėtų užtekti itin ilgam. Bet 2050 m. žmonių skaičius Žemėje pasieks 9 mlrd., ir tada apskritai bus neaišku, ar turėsime kuo maitintis. Yra ir dar niūresnių prognozių. Pavyzdžiui, prie dabartinio žmonių skaičiaus, 6,5 mlrd. Žemės gyventojų, kiekvieną dieną prisideda po 1,4 mln. žmonių. Per 45 metus pasaulio gyventojų padvigubėjo, ir jei išliks ta pati tendencija, tai po penkiasdešimties metų Žemėje bus 12 mlrd. gyventojų. Jungtinių Tautų specialistai šiek tiek optimistiškesni ir Žemės žmonių skaičiaus padvigubėjimą atideda dar dvidešimčiai metų. Bet jau dabar 3 mlrd. žmonių badauja ar serga įvairiomis ligomis nuo neprivalgymo. Gal tais laikais, kai Žemėje gyvens 12 mlrd. žmonių, tradicinis lietuviškų lašinių paltis jau bus didžiulės prabangos dalykas?

Štai keletas iškalbingų skaičių, ne apie šiurpią ir dar tolimą ateitį, o iš mūsų laikų. 1960 metais kiekvienam Žemės gyventojų tekdavo 0,5 ha dirbamosios žemės, o dabar tas vidurkis siekia tik 0,23 ha. Kasmet derlingų žemių plotai sumažėja po 20 mln. ha, dar tiek jų tampa „prastomis žemėmis”. Šitaip kasmet derlingų žemių sumažėja po 1,3 %, nors žemdirbystei panaudojami vis nauji plotai. Dirbamosios žemės plėtra įmanoma daugiausia miškų sąskaita, būtent žemdirbystės tikslais iškertama 60 % miškų, tokios tendencijos būdingiausios Brazilijoje. Jei dirvožemis išsekintas, dažniausiai dėl pramonės, tai jis visiškai atsikuria tik po 500 metų. Sausringuose regionuose, kur žemės ūkio kultūras būtina drėkinti, žemės ūkio išlaidos yra dešimtkart didesnės, laistymui sunaudojama 70 % vandens išteklių. Du trečdaliai laistymo vandens negrįžta į tą pačią ekosistemą, taigi gamta nespėja pildyti jo išteklių. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1950 m. dykumos išsiplėtė trečdaliu. Arizonoje vandens žemės ūkio poreikiams išnaudojama dešimt kartų daugiau, negu leidžia jo išteklių atsinaujinimas.

Taip dirbamosios žemės plotai, kuriems negresia nederliai dėl klimato atšilimo, su tuo susieti potvyniai ar baisios sausros ilgainiui tampa vis brangesni, vis vertingesni, ir kas savo valia nori prarasti dirbamąją žemę?

Taigi, kodėl žemė „traukiasi”, jau atsakyta, priežastys žinomos, tik kodėl taip dažnai jos nutylimos? Juk mūsų laikais šešiskart daugiau gamtos negandų užgriūva žemę negu prieš penkiasdešimt metų. Potvyniai Australijoje, sausra Argentinoje, karščiai Rusijoje… Jei kiti regionai šitaip dar neniokojami sukilusios prieš žmogų gamtos, tai visai nereiškia, kad ten žemės ūkis nepatiria didžiulės žalos.

Taip vis kyla maisto produktų kainos. Ir jei kai kuriose šalyse dirbtinai didelės kainos prekybos tinkluose ar dirbtinai mažos supirkimo kainos maskuoja šią problemą, tai visai nereiškia, kad jos nėra.

Smūgiais iš Žemės išgausi tik dulkes, bet ne derlių
Rabindranatas Tagorė, indų rašytojas

Juodasis šimtmetis

Amerikiečių žemės ūkio specialistas, žinomas mokslininkas Williamas Cline’as 2007 m. atliktoje studijoje bando prognozuoti visam šimtmečiui. Jo prognozės labai niūrios. Jei mums tai dar nerūpi, tai mūsų vaikaičiai turės su tuo tiesiogiai susidurti. Amerikiečių mokslininkas teigia, kad 2100 m. bus sunaudojama 29 mlrd. t anglies, kai pastaruoju metu sunaudojama 7 mlrd. t šio kuro. Anglies dvideginio atmosferoje bus tiek, kad vidutinė temperatūra pakils 4,4 laipsnio. Dėl šios priežasties dirbamųjų žemių derlingumas visame pasaulyje nukris net 20 %. Labiausiai nuo to nukentės Indija, kurioje derlingumas kris net 40 %. Ši neganda stipriai pasijus ir Viduržemio regione, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Jau 2020 m. visame pasaulyje 14 % sumažės javų derlius, 11 % - ryžių, 9 % - kukurūzų. Daugiau ar mažiau, bet dauguma pasaulio šalių neišvengs nederlių. Bus prarasta ir apie 20 % dirbamosios žemės. Taigi šviesos tunelio gale nesimato. Optimistiškesni mokslininkai tik ilgesniam laikotarpiui atidėlioja maisto krizę, prognozuoti šviesią ateitį galėtų nebent visiškas beprotis.

Tačiau ir juodžiausioje tamsoje atsiranda vienas kitas šviesos spindulėlis. Pavydžiui, W. Cline’as teigia, kad Skandinavijos šalyse derlingumas bus tik didesnis. Šiaurinėje Europoje jis padidės 3-4 %, kai Pietų Europoje nukris 10 %. Pačiais geriausiais žemdirbystės regionais, be Skandinavijos šalių, taps Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Lenkija, Vokietija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija. Tai ir bus pagrindinis ne tik Europos, bet ir pasaulio aruodas. Kokia tada bus žemės vertė? Atrodo, kad šis klausimas vien retorinis… Žemė taps neįkainojama. Gero dirvožemio grumstas bus vertesnis už aukso gabalą. Juk žemės ūkio šalys, eksportuojančios maisto produktus, tokiu metu turės ypač klestėti!

Ką įrodo Lenkijos ekonominis fenomenas?

Visą Europą stebino, kad Lenkijoje net krizės metu BVP nenusmuko, būta netgi tam tikro kilimo. Nuo 2003 m. Lenkijoje sparčiai auga eksportas, ir šios šalies Žemės ūkio ministerijos duomenimis, žemės ūkis sudaro 76,4 % viso eksporto. 2012 m. žemės ūkio gaminių į užsienį buvo parduota už 12 mlrd. eurų. Kasmet žemės ūkio eksportas išauga apie 15 %. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą Lenkijos žemės ūkio eksportas išaugo net tris kartus. Vien į Rusiją per tą laiką išaugo 32 %. Lenkija savo žemės ūkio gaminiams suranda vis daugiau rinkų Azijoje - tai Saudo Arabija, kurioje lenkiški sūriai sudaro net 88 % viso Lenkijos eksporto, Kinija, kur mėsa sudaro 50 % eksporto, taip pat Japonija ir Singapūras. Ką jau kalbėti apie daugybę kitų šalių, kur lenkiškos maisto prekės tampa vis žinomesnės. Juk Lenkijoje neauginama nieko egzotiško… Ir lenkiškos maisto prekės dažniausiai parduodamos masinėje prekyboje…

Sparčiausiai pasaulyje ekonomiškai kylanti šalis yra Mongolija. Taip, kinai naudoja Mongolijos iškasenų telkinius. Tačiau antroje eksporto vietoje vis dėlto žemės ūkis, tai yra gyvulininkystė, ir mongoliški maisto gaminiai keliauja daugiausia į Kiniją.

Jau šiandien žemės ūkis atlieka labai reikšmingą vaidmenį kai kurių šalių ekonomikoje, o ateityje šis vaidmuo taps ne tik reikšmingesnis, bet ir apskritai šalies klestėjimo pagrindu. Taip ir Lietuva turėtų laipsniškai tapti klestinčia šalimi, jei ji išliks racionaliai tvarkomu žemės ūkio kraštu.

Žemės pardavimas yra slaptas žmogaus pardavimas į vergovę
Levas Tolstojus, rusų rašytojas

Pabėgimas nuo bado, arba entomofagija

Tai yra vabzdžių valgymas. Tradiciniai entomofagai yra paukščiai. Ar dar yra ir kokie nors netradiciniai? Tai žmonės. Ne vien kai kuriose egzotiškose šalyse, bet ir Europoje. Ypač Prancūzijoje. 2011 m. šioje šalyje buvo įsteigta Vabzdžių augintojų, importuotojų ir tiekėjų federacija, kuri ne tik propaguoja vabzdžių valgymą, bet ir aktyviai prekiauja „vabzdienos” gaminiais. Vabzdienos išlaidos mažesnės negu jautienos, o Prancūzija ir Ispanija yra tos šalys, kurių žemės ūkis ateityje nukentės labiausiai iš visų Europos šalių. Taip valgomais paskelbti skorpionai, vorai, skėriai, žiogai, drugeliai, tarakonai, vandens blakės, skruzdėlės, musės ir net miltvabalio lervos. Baisieji skėriai, naikinę pasėlių laukus, dabar patys tampa grobiu. Galbūt dar egzotika nusipirkti karamelę, įdarytą keptu skorpionu, žiogu ar drugeliu, bet tokie saldainiai jau gaminami! Laboratorijoje tiriamos įvairiausios vabzdžių rūšys ir jų „mėsa” bandoma pritaikyti maistui. Iš džiovintų vabzdžių malami miltai… Siūloma iš jų kepti blynus. Vabzdienos propaguotojai vadina tai „žmonijos ateities maistu” ir siūlo pratintis jau dabar.

Išparduosime Lietuvos žemę ir patys valgysime muses? Kas gali garantuoti, kad Lietuvoje nebus pristatyta vabzdžių „fermų”? Suvalgyti skruzdėlyną reikš ne paskanauti tam tikro pyrago, bet miške valgyti skruzdėles pačia tikrąja šio žodžio prasme.

Ir šiandien…

…tie, kurie lengva ranka Lietuvoje rengia žemės pardavimo įstatymą užsieniečiams, pusdykiai parduoda savo šalies ateitį. Jei dabar hektarą dirbamosios žemės įmanoma nusipirkti už 8 tūkst. litų (priklausomai nuo derlingumo), tai kiek ji kainuos po kokių penkerių metų, dešimties, vėliau? Galbūt ne už kalnų tas laikas, kai dirbamosios žemės kaina išaugs dešimteriopai. Dirbamoji žemė Lietuvoje taps spekuliacinių sandorių objektu. Šalis, išparduodanti savo klestėjimą, eina savižudybės link.

Vilius Litvinavičius

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras