BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vasara baigiasi sausra

Iškeliaujančių paukščių sparnais moja nueinanti vasara. Traukiasi, užbaigdama sausringą pusmetį, kuomet gamtą, ypač paskutiniais mėnesiais, kamavo kritulių stygius, o giedrais orais ir saule galėjome džiaugtis kone ištisai. Lietaus nebesitikėti jau įpratome ir belieka viltis, jog gamta vis tiek atsigriebs rudenį. Pelkėti rezervato plotai tapo vos ne sausuma. Daugelį klampynių galima įveikti nesušlampant batų ir jei ko tenai yra daug, tai visokių žolinių augalų.

Žemapelkėje viksvos beveik siekia smakrą, susiverdami virš einančiojo galvos, šiugžda nendrių stiebai. Protakose, kuriomis šlapiuoju laikotarpiu pelkių vandens perteklius suplūsta Viešvilėn, dabar tik šiek tiek klampu. Pelkėje gyvenančiai briedei buvęs vandens kelias, vingiuojantis tarp iškilių viksvų kupstų, tapo patogiu susisiekimo su sausuma taku. Tai liudija pirmyn atgal keliavusio žvėries durpėse išmintos pėdos.

Link pelkės pakraščio sprūstanti Viešvilės vaga irgi tuščia. Kai kur dugną dengia pavieniui ir didesniais sąžalynais augančių lūgnių lapai. Pavasario vandens tėkmę negyvame dugne mena suneštų šakų užtvaros.

Tolstanti nuo pelkių vaga pamažu atgyja ir ją šaltiniai pripildo seklaus vandens. Trūkstant gelmės, bebrai iš senų šakų susirentė užtvanką ir bent mažoje upelio atkarpoje gali plaukioti be vargo. Tokių ankstyvų užtvankų statybų šie gyvūnai imasi tik tokiu atveju, kuomet vandens trūkumas tampa nepakenčiamai grėsmingu ir kelia pavojų saugumui.

Dėl kritulių stokos kenčia ir kiti vandens telkiniai. Viešvilės vidurupį nuo žemupio skiriančio Ežerėlio upelio siaurutės vagos dugne vandenį pamatome iki Viešvilės likus vos keliems šimtams metrų. Tačiau daugelyje vietų vos poros centimetrų ir sprindžio ar kiek didesnio pločio vandens ruoželyje su gilesnėmis vagos įdubomis, esama gyvybės. Čia, gana tvarkingai pasidaliję upelį, pavieniui gyvena iki septynių centimetrų ilgio siekiantys margašoniai upėtakiukai, kurie sekliausiais ruožais vos praplaukia. Vandens, o ypač maisto stoka riboja jų gausą ir vienoje vietoje niekur nerasime dviejų žuvyčių.

Girios pakraščiu tekantis Nemunas irgi kaip reta nusekęs. Nuo kranto tįsta smėlio pusiasaliai, veriasi naujos seklumos ir klampynės. Šiuo metu į žiemvietes keliaujantiems įvairiems tilvikams dabar čia tikras rojus, kurio ramybę trikdo tiktai gana gausūs žvejai. Paukščiams pasiekiamo maisto pakankamai, todėl prie didžiosios mūsų upės vienu metu apsistoja tiek mūsų krašte perintys perkūno oželiai, krantiniai tilvikai, upiniai kirlikai ir tik klajonių metu apsilankantys žaliakojai tulikai bei kitų rūšių smulkesni giminaičiai. Rugpjūčio dvidešimt trečiąją virš Nemuno slėnio melodingai švilpaudamos praskrido didžiosios kuolingos, viena kita susivėlinusi geltonoji kielė, gegutė. Ilsėdamiesi pakrantėje, rymojo pilkieji garniai ir penketas didžiųjų baltųjų garnių, užutėkiuose spietėsi didžiųjų dančiasnapių pulkeliai.

Karšuvos girios rimties nedrumsčia triukšmingų grybautojų balsai. Tai toli gražu ne kasmetis įspūdis, tačiau šiųmetė kritulių stoka lėmė itin menką grybų derlių ir keliaujant miškais dažniau sutiksime viena kitą mėlynių ar bruknių rinkėją, kurie savo elgesiu gamtos darnos netrikdo. Taigi gamtininkų džiaugsmui, girioje tvyro gaivi ramybė ir šiuo požiūriu buvo tikro atokvėpio metas.

Turbūt paskutines dienas šalia kranklio lizdo, kuriame ir perėjo, leidžia sketsakalių šeimyna. Artinantis link dabar tuščios gūžtos, tėvai ima įnirtingai šaukti, neatsilieka ir gretimose pušyse tupintys jaunikliai. Tiesa, pastarieji, kitaip nei tėvai ne skelbia pavojų, o tiesiog reikalauja maisto. Seniams pakilus skristi, juos triukšmaudami persekioja amžinai alkani ir jau vikrūs ore sakaliukai.

Polinkį į didesnį triukšmingumą, kas paprastai būdinga nesenai lizdus palikusiems jaunikliams, iki šiol išsaugojo didžiojo margojo genio palikuonys. Šie savarankiški tapo dar vasarai neįpusėjus, bet pratisai šaukiančius geniukus, tarsi prašančius maisto, sutinkame ir dabar.

Atėjo metas, kada vis daugiau gamtos reiškinių pavadiname paskutiniais. Galbūt jau paskutinį kartą šiemet, rugpjūčio dvidešimt trečiąją girios pakraštyje stebėjome paprastąją medšarkę. Perimvietėse šių paukščių senokai nematyti. Vėlyvą volungės giesmę, praktiškai jau pasibaigus didžiajai jų migracijos bangai, išgirdome saulėtą rugpjūčio aštuonioliktosios rytą. Po šešeto dienų vakarėjant tylus geltonplunksnis patinas maitinosi beržo šakose ir švysčiodamas besibaigiančios vasaros spalvomis nuplasnojo pelkės link.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras