BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vartotojiška etika ar santykio etika?


Tradicinis požiūris, jog tik žmonių bendruomenė gali turėti etines teises, itin skeptiškai pasitinka siūlymą šias teises praplėsti ir pritaikyti gyvūnams. Pagrindinis tokio požiūrio šalininkų argumentas yra tas, kad gyvūnai neturi racionalumo ir moralės plotmių, tad jie negali nei kurti, nei taikyti, nei suprasti etinių normų. Jie negali etiškai pateisinti savo elgesio. Dar daugiau, mes negalime nei smerkti, nei teisinti jų elgesio, kadangi jis su mūsų, žmonių bendruomenės etika neturi nieko bendra.

Etinė bendruomenė susidaro tuomet, kai kiekvienas jos narys suvokia savo teises ir pareigą gerbti kitų teises. Gyvūnai tokiu atveju negali net potencialiai priklausyti etinei bendrijai. Kas gi yra potencialus priklausymas etinei bendruomenei? Tai yra vaikų, bepročių, svetimtaučių (ne vakariečių) specifinė padėtis etinėje bendrijoje. Jie arba dar neturi etikos „jausmo“, arba jau jo nebeturi, arba jis yra visiškai kitoks, tačiau vienaip ar kitaip, etika jiems egzistuoja kaip galimybė. Būtent todėl, kad gyvūnai nepatenka į etikos lauką, kad jie stokoja savimonės ir moralinio faktoriaus, suteikia etinės bendrijos nariams moralinę teisę vartoti juos siekiant savo tikslų. Tai, kas nėra tikslas (etikoje tikslas - žmogus), tas tampa priemone. Žinoma, tokia vartotojiška etika neatmeta pareigos su gyvūnais elgtis humaniškai, vengti bereikalingų jų kančių ir reikalauja kiek galima labiau sumažinti jų patiriamą skausmą laboratorijose, fermose ir pan. Tačiau tokia etika sako, jog iš esmės yra etiška vartoti gyvūnus laboratoriniams tyrimams, maistui, pramonei, kitaip tariant, žmogaus poreikiams.

Dalis mokslininkų, remdamiesi gyvūnų elgesio tyrimais, yra linkę manyti, jog kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šimpanzės, gorilos, delfinai, šunys ir kai kurios katės vadovaujasi kažkokio žemesnio laipsnio etika. Tuo remiantis galima būtų mąstyti galimybę priimti šias gyvūnų rūšis į etinę bendriją. Tačiau klausimas čia yra kitas, būtent, ar etines teises gali turėti tik būtybės, turinčios „moralės jausmą“, ar ne?

Kitaip nei humanistinė vartotojiška etika, santykio etika veda prie pripažinimo, jog gyvūnai turi prigimtines teises, kurias mes, kaip etinė žmonių bendrija, turime pareigą gerbti. Tokios minties ištakos yra ganėtinai naujos, pradėjusios kilti XIX – XX a., tačiau turinčios užuomazgų jau XIX a., kuomet Lewis Gompertz‘as, vienas iš RSPCA („Royal Society for the Prevention of Cruelty to Animals“) įkūrėjų viešai išsakė radikalų teiginį, jog „kiekviena būtybė, ar ji būtų žmogus, ar ne žmogus, turi didesnę teisę pasinaudoti savo kūnu nei kad kiti turi teisę panaudoti jos kūną, ir kad mūsų pareiga skatinti kitų laimę galioja mūsų elgesyje su visom būtybėm“. Kiti autoriai teigė, jog jei gyvūnas sugeba jausti kančią ir malonumą, tai jis, kaip ir žmogus, turi turėti teisę į gyvybę ir laisvę. Jų atėmimas sukelia kančią tiek žmogui, tiek gyvūnui, ir tai, kad gyvūnas nėra moralus ar racionalus, niekaip nesumažina jo kančios patyrimo. Mes suvokiame, jog kančia yra blogis ir kaip etiškos būtybės jaučiame pareigą nedaryti bloga, nepriklausomai nuo to, ar būtybė, kuriai aš nedarau blogo, tai supras ir atsakys tuo pačiu. Mano etinis veiksmas yra mano asmeninis judesys, nukreiptas į kitus, bet jokiu būdu nereikalaujantis atsako iš to, į ką jis yra nukreiptas.

Henry Salt‘as veikale „Animal‘s Right“ pirmasis įrodo, kad gyvūnų teisės yra racionaliai pagrindžiamos. Jis sako, kad gyvūnai turi teises, jei jas turi žmogus: pavyzdžiui, jei mes sakome, kad savojo „aš“ suvokimas suteikia žmogui teisę į gyvybę, tai būtų nelogiška teigti, jog kitų būtybių savojo „aš“ suvokimas nesuteikia jiems tos pačios teisės. Jei kančia yra blogis ir todėl turime vengti ją sukelti žmonėms, nes jie turi gebėjimą kentėti, tai būtų nenuoseklu teigti, jog kitoms, gebančioms kentėti būtybėms kančios sukėlimas yra etiškai pateisinamas. Salt‘as sako, kad jei mes esame etiškos ir racionalios būtybės, tai savo etiką turime taikyti nuosekliai arba priešingu atveju mes negalime vadintis racionaliomis būtybėmis.

Kodėl žmogaus ir gyvūno poreikiai turėtų būti vertinami kaip lygiaverčiai? Poreikiai yra tai, be ko būtybių gyvenimas tampa neįmanomas ar kokybiškai nepatenkinamas. Kitaip tariant, gyvenimas, nerealizuojant poreikių, tampa kančia. Kaip jau minėjome anksčiau, tiek gyvūno, tiek žmogaus kančia turi būti vertinama vienodai, kadangi žmogaus racionalumas ir etiškumas paties kentėjimo ir skausmo nei padidina, nei sumažina. Teigimas, kad gyvūno kančia yra mažesnė vien dėl to, kad jis stokoja racionalumo ir etikos, remiasi prielaida, jog gyvūnai gali jausti tik skausmo dirgiklius, bet ne kančią. Tačiau jei gyvūnas turi sąmonę, jis išgyvena ir kančią, nes kančia yra sąmonės būsena, tad prioriteto suteikimas išimtinai žmogaus kančiai tereiškia kitų būtybių poreikių ir kančių nepaisymą. Žmogaus rūšies išskyrimas iš visų kitų rūšių kaip aukštesnės rūšies, kaip kūrinijos viršūnės, kuri gali naudotis visomis kitomis rūšimis pagal savo poreikius, iš esmės reiškia tik tai, kad mes pastatome save į šią poziciją, nes esame stipresni, o teisės visuomet yra stipresniojo pusėje. Mes primetame gyvūnams savo valią tik todėl, kad galime tai daryti.

Autoriai, rašantys gyvūnų etikos tema, tokią situaciją tapatina su rūšine ir lytine diskriminacija, kadangi lygiai taip pat būtų primetama baltaodžių valdžia juodaodžiams, vyrų – moterims, stipresniojo – silpnesniam. Tai yra savo teisių, galių praplėtimas kito teisių sąskaita. Etika skelbia, jog toks elgesys nepateisinamas, kadangi mano teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito teisės. Šis etikos dėsnis yra universalus, laiko tėkmėje keitėsi tik supratimas, kas yra tas „kitas“. Kai buvo viešai pripažinta, kad moterys, juodaodžių rasė yra tie „kiti“, jų teisių pažeidimas tapo diskriminacija. Kai bus atsižvelgta į gyvūnų kančias ir poreikius, vartotojiškas santykis su gyvūnais bus imtas vadinti „rūšine diskriminacija“. Peter Singer sako, jog gyvūnų išlaisvinimas yra antras logiškas žingsnis moralinio jautrumo evoliucijoje.

Čia vertėtų stabtelėti ir pasakyti, kad gyvūnų teisių pripažinimas jokiu būdu nereiškia, jog su gyvūnais turime elgtis taip pat kaip ir su žmonėmis. Mes gyvename žmonių bendruomenėje ir dauguma mūsų teisių (tokių kaip žodžio laisvė, balsavimo teisė ir kt.) yra kilę iš to bendruomeniškumo ir gali galioti tik žmonių bendruomenėje. Akivaizdu, jog mūsų ir kiekvienos kitos gyvūnų rūšies poreikiai skiriasi. Atsižvelgti į gyvūnų teises reiškia atsižvelgti į jų poreikius, tai yra ne suteikti jiems žmonių teises, bet pripažinti, kad jų poreikiai nėra menkesni už žmogaus. Jon Lowry‘s pripažįsta egzistuojant natūralias teises, kurios yra skirtingos ir priklauso nuo individo prigimties. Kiekvienos rūšies prigimtis skiriasi, tad neišvengiamai skiriasi ir jų natūralios teisės. Tačiau teisė į gyvybę yra bendra visiems. Tai nereiškia, jog mes privalome saugoti kiekvieno gyvūno gyvybę, tačiau tai reiškia, kad kiekviena sąmoninga būtybė turi vienodas prigimtines teises į savo gyvybę. Kitam savoji gyvybė nėra menkesnė, nei man manoji. Net jei tas „kitas“ yra gyvūnas. Tuo būdu etiškai nepateisinami tampa net ir tie gyvūnų panaudojimo būdai, kurie atneša teigiamas pasekmes, pavyzdžiui, gyvūnų panaudojimas laboratorijose medicinos, farmacijos tikslams. Eksperimentai su gyvūnais paprastai tarnauja žmogaus tikslams ir teikia neabejotiną naudą, tačiau visa tai vyksta gyvūnų kančių ir gyvybės sąskaita. Etika mums skelbia, jog geras tikslas negali pateisinti blogų priemonių, net jei jos yra vienintelės prieinamos. Pripažinti prigimtines gyvūnų teises reikštų atsisakyti tokių eksperimentų ir jų teikiamos naudos.

Taigi vartotojiška etika remiasi prielaida, jog žmogus yra ypatinga rūšis, kurios ribos žymi ir etikos ribas. Tačiau keičiantis žmogaus gyvenamai aplinkai, imamos permąstyti ir nusistovėjusios senojo pasaulio normos, o viena jų yra vartotojiškas santykis su gyvūnais. Plečiantis etinės bendrijos riboms ir jas pritaikius tiems, kurie neturi nei racionalumo, nei moralės, nei kalbos galios, iškyla klausimas: kodėl didesnį sąmoningumo laipsnį turintys gyvūnai (pvz. šimpanzės, delfinai, drambliai ir pan.) neturi jokių etinių teisių, o turintiems nepalyginamai skurdesnę sąmonę žmonėms (pvz. žmonėms su įgimtomis genetinėmis, sunkiomis protinėmis ligomis) šios teisės yra pripažįstamos. Teiginys, jog žmogus turi etines teises, nes jis priklauso žmonių rūšiai, tampa kone ideologinio pobūdžio, kadangi dėl jau minėtų priežasčių praranda loginį pagrindą.

Tad šalia vartotojiškos etikos atsiranda kita – santykio etika. Ji praplečia etinės bendrijos ribas, įtraukdama į ją ir gyvūnus. Taip gyvūnas tampa etinis „kitas“. Santykyje su kitu svarbus yra įsiklausymas į kito poreikius, iš kurio kyla moralinė pareiga juos gerbti ir leisti kitam gyventi tokį gyvenimą, kokį diktuoja jo prigimtis.

Lina Kontvainytė, “Žalioji Lietuva”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

kamtasvardas2011-04-21 15:51

Parodžiau šį straipsnį vienam savo draugui, ir štai ką jis pasakė….
“Perskaičiau tą filosofės briedą :)

Vis labiau įsitikinu, kad filosofija - tai rafinuota beprotybės rūšis, kažkokia šizofrenijos atmaina. Šizofrenija šiuo atveju laikau žmogaus nusikėlimą į sufantazuotą pasaulį, ignoruojant ar netgi neigiant realų.

Žmogus susikūrė savo idėjų pasaulį - moralę, teisę, estetiką, ekonomiką, valdžią (įskaitant religiją), o po to savo suskurtas taisykles mėgina perkelti gamtai. Jam visai “natūraliai” ima vaidentis, kad ir gamtoje yra moralė, teisė, estetika, ekonomika, religija…

Tačiau gamta veikia ne pagal žmogaus sukurtas taisykles, ne pagal religines fantazijas (”Dievo įsakymus”), bet pagal gamtos dėsnius. Akmuo krenta žemyn visai ne todėl, kad taip gražu ir gera, bet todėl, kad jis jis krenta žemyn.

Liūtas pjauna gazelę ne todėl, kad jis turi teisę, bet todėl, kad yra alkanas, ir jam reikia paėsti.

Tačiau žmogus tusi susikūręs teises. Jis ir turėtų šnekėti apie SAVO teises, nes jas susikūrė sau. Bet jis gyvena ne tik pagal savo susikurtas taisykles, bet ir pagal gamtos dėsnius, nes yra gamtos dalis. Labai dažnai žmonių susikurtos taisyklės kertasi su gamtos dėsniais, atsiranda konfliktas. Šizofrenijos skelidėja religija ir iš jos einanti šizofreniška filosofija niekina gamtą ir prigimtį, savo susikurtas taisykles iškelia “aukščiau”. Gamtą ji ima vertinti pagal religinius paistalus, pagal savo moralę ir estetiką. Esu matęs, kaip kvaištelėjusi boba sakė gatvėje šikančiam šuniui: “Fi, begėdi, kaip nepadoru!”

Akivaizdu, kad ir ši filosofė giliai širdyje yra šizofrenikė - ji į vieną bendruomenę suplaka žvėris, silpnapročius ir kitataučius. Iš to seka visi kiti filosofiniai kliedesiai.”

bri2011-10-18 12:47

Ginti gyvūnų teises yra gražu ir gera - ypač dabar, kai jau būtent eksperimentų su gyvūnais jau turime savo sveikatos apsaugą - mediciną, kai jau esame sotūs ir apsirengę.
Būdami solidarūs su jau mokslo vardan paaukotais gyvūnais turėtumėme tuoj jau pat atsisakyti visų medicinos ir farmacijos pasiekimų. Nes naudodami ekspermentų pasekmes - vaistus, gydymo metodus bei žinias - mes būtume solidarūs su tais baisiaisiais neetiškais ekspermentatoriais - mokslininkais - pateisintumėme tai, kas jau buvo atlikta, bet tuo pačiu pasmerktumėme tokius veiksmus.
Ar autorė ir kiti žalieji pasirengę žengti tokį etiškumo žingsnį moralės evoliucijoje? Ar pajėgūs etiškai atsisakyti ir griežtai pasmerkti “rūšinę diskriminaciją” ir visas jos esamas ir buvusias apraiškas, įskaitant ir dabar egzistuojančią mediciną bei farmaciją?
Įdomu, koks tada būtų pasaulis..

lina2011-11-04 18:13

Didelė medicinos, o ypač chirurgijos dalis išsivystė ne dėka gyvūnų, o dėka žydų ir juodaodžių. Taip, tie eksperimentai yra pasmerkti visuotinai, tačiau jų vaisiais mes visi naudojamės - ar tai moralu? Tikriausiai ne, bet jei jūsų vaikui trūktų apendiksas, ar jūs nuoširdžiai kalbant, atsisakytumėt chirurginės pagalbos? Kas padaryta, padaryta, tiems, kas buvo nuskriausti, padėti negalime. Tik klausimas ar mes tęsime skriaudas sąmoningai suvokdami, kad tai skriaudos?

lina2011-11-04 18:22

Moralė ir protas - prigimtiniai žmogaus bruožai, duoti pačios gamtos.Gaila, kad kai kurie, net ir išmokę skaityti,nesuvokia žodžių prasmės, o išmokę kalbėti, tampa visiškai kurti savo moralei… man labai liūdna matyti lietuvaičių komentarus, kurie panašesni į piktų šunų lojimą, nei į protingą diskusiją, išlaikant deramą pagarbą sau ir pašnekovui… linkiu kada nors pakilti iki filosofinio lygio, ar bent jau iki logiško ir moralaus, mielas komentatoriau :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras