BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užauginome paršelius ekologiškai

Grandiozinis eksperimentas prasidėjo ankstų balandžio 12-tosios rytą. Iš tiesų, iki tol buvo svarstomos kelios paršelių įsigyjimo ir auginimo galimybės: pirmiausia - pirkti paršelį iš fermos, ar netoli Vilniaus įsikūrusio ūkininko, pas kitus žmones gavus vietą tvartelyje auginti, šerti, važinėti pas jį ir t. t. Tačiau labai greitai ši idėja buvo atmesta, supratus, kiek vargo su tais paršeliais bus. Tad viskas buvo daroma kur kas paprasčiau, bent jau mums.

Švenčionių rajone, Januliškio kaime, gyvenanti Elena Grašienė sutiko mums pagelbėti, pasidalinti patirtimi ir tapti pagrindine šio eksperimento koordinatore. Elenai paršelių auginimas neatrodė neįveikiama užduotis: šeima dar prieš kokią dešimtį metų tuo užsiimdavo. Aišku, taip, kaip ir šįkart, ne pardavimui, o tik sau.

Tai, kad paršelį nusprendėme auginti tikrame ir paprastame kaime, nulėmė ir kitus dalykus. Kaip daro visi vietiniai, taip ir mes, paršelio pirkti nuvykome į Pabradės turgų. Balandžio vidurys dar tikrai nebuvo prekiavimo paršeliais pikas, tačiau turguje apie specialiai suręstus gardus sukiojosi keli ūkininkai, atvežę nuo kiaulių atskirtus, mažyčius, išsigandusius paršelius. Kelių savaičių paršelio pirkimas visuomet išlieka šiokia tokia loterija, niekada nežinai, kada jis susirgs, gal atsivežus neės, gal jausis labai vienišas ir t. t. Tad darome paprastai: renkamės kuo vyresnius, guvesnius, neapsnūdusius paršelius ir tikimės, kad viskas bus gerai.

Taigi, truputį pasiderėję, už 360 litų įsigyjame du: paršelį, ir kad šiam būtų smagiau augti - kiaulytę. Iš tiesų, Elena iškart pasakė, kad su vienu paršeliu gali būt daugiau vargo nei su dviem. Kodėl? Paprasta: dviese paršeliai tikrai bus ramesni, jiems nebus šoko persikeliant į nežinomą vietą, jie sekdami vienas kito pavyzdžiu greičiau suskubs prie lovio, antra: pašerti vieną paršelį darbo ne ką mažiau nei pašerti du, vadinasi taupant bent jau darbo sąnaudas geriau užsiauginti du paršelius.

Reikia tik džiaugtis, kad su paršeliais nuo pat eksperimento pradžios neturėjom jokio papildomo vargo, kurio nebūtume numatę iš karto. Vos atvežti į naujuosius namus, paršeliai gavo sočius pietus, pagamintus iš virtų miežinių kruopų, pagardintų šviežiu, kaimynystėje pirktu, pienu. Išalkę paršeliai ėdesį sušlamštė per kelias minutes ir, rodos, jau visai pamiršo, kad šalia nėra mamos kiaulės.

Toliau laikas bėgo dar greičiau, o paršeliai valgė dar daugiau. Pradžioje jie buvo šeriami tris kartus per dieną, vėliau vasarą paėsti gaudavo du kartus, tačiau jau po gerokai daugiau. Žinoma, per pertrauką tarp pusryčių ir vakarienės, jiems dar buvo patiekiama kątik pjauta žolė, viena kita iš daržo parnešta daržovė.

Tikriausiai daugeliui, sekusių mūsų eksperimentą televizijos ekrane, galėjo pasirodyti, kad mūsų Pelnas ir Krizė nuo pat mažumės augo kieme, niekieno nevaržomi, laisvi ir viskuo patenkinti. Iš tiesų taip nebūdavo. Taip, paršeliai gaudavo progų pasilakstyti lauke, pasivolioti purvyne prie upės, net paknisti samanas miške, ar išversti vandens kibirus prie šiltnamio, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo jie visgi praleido tvarte. Žinoma, ir ten jie jautėsi puikiai, mat tvartas didelis, o draugiją bent jau per naktį jiems palaikydavo iš pievos atgintos avys ir ant laktų temstant suskrendančios vištos.

Gana greitai Pelnas su Krize, patys to nežinodami, tapo tikromis žvaigždėmis: televizija juos rodė, žmonės apie juos šnekėdavo, o vietiniai kur kaime vos sutikę Eleną pirmiausia šneką pradėdavo būtent apie šiuos augintinius. Aišku, negalime sakyti, kad šis žinomumas mūsų paršeliams nepadėjo: vieni žmonės padovanojo kraiko, kiti - kelis maišus bulvių, treti dar šio bei to, smagu.

O toliau auginimas vyko be jokių didesnių kliūčių: paršeliai nė karto nesusirgo, o jei kada vasarą ir nepabaigdavo viso atnešto ėdesio, tai tikriausiai tik dėl labai karšto oro. Tiesa, išlaidas maistui kiek pakoregavo vasaros pabaigose trečdaliu pakilusi miežinių miltų kaina.

Na, ir atėjo žiema. Liūdna, gaila, bet pasirinkimo nėra: paršeliai kaime visuomet auginami nuo pavasario iki Kalėdų, nes būtent per tiek laiko užauga iki optimalaus svorio. Kaip bebūtų nemalonu, tačiau ir čia galioja taisyklė: „merginoms pirmenybė”. Vėlgi, kodėl? Ogi todėl, kad mūsų Krizė subrendo ir kartas nuo karto labiau nei visko gyvenime užsinori vaikino, tampa nerami, neėda… o vaikinui Pelnui tai, žinoma, nė motais. Jam dar vaikystėje atlikta operacija… taigi, tikras lašininis pelnas ūkyje dar palauks pavasario, brandindamas savo lašinius, o kiaulytė Krizė jau artimiausiu metu paliks apsnigtas Labanoro girios pamiškes.

Martynas Grašys

Šaltinis: pinigukarta.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras