BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tyla – tai didžiausia prabanga

Dar Antano Baranausko laikais lietuvis džiaugėsi tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip „jaunas lapas ar žiedelis ant šakelių kraunas”. Šiandien dėl transporto, statybų ir pramonės įmonių keliamo triukšmo nesusikalba net paukščiai. LRT žurnalistės Audros Čepkauskaitės pasakojimas apie tylą.

Praėjusio amžiaus pradžioje pasaulis buvo pilnas nervingų šūkavimų ir bandymų naujų technologijų - radijo, telefono - pagalba perduoti žmogaus balsą į kitą kambarį, į kitą miestą, į kitą šalį ir žemyną. Visame Vakarų pasaulyje vyko bandomosios radijo transliacijos. Šiandien radijas nori ir gali pasakyti mums daugiau nei anų laikų riksmai, tačiau gali būti, kad informacija mūsų taip ir nepasieks. Kad išgirstų ir suvoktų naują informaciją, žmogus turi girdėti ją gana tylioje aplinkoje, o triukšmo lygis šiandien nepalyginamai aukštesnis už tą, kuris supo žmones prieš šimtą metų. Radijas - tai viena, tačiau ką daryti, kai mokykla prie gatvės? Matavimai rodo, kad kai kuriose mokyklose triukšmo lygis toks, kad neįmanoma mokytis.

Vilniaus Gedimino tecknikos universiteto Pastatų konstrukcijos katedros docentas Marius Mickaitis aiškina, kodėl jo kabinete taip tylu:

„Stengiuosi gyventi kuo tylesnėje aplinkoje, nes tada darbas nepalyginamai produktyvesnis. Jeigu ilsėsimės ir dirbsime triukšmingoje patalpoje, mums reikės žymiai daugiau energijos, daugiau laiko išeikvotoms jėgoms atgauti.”

Tyla - dažna religinių praktikų dalis, tačiau kai kurie žmonės sako, kad tyla juos trikdo, o intensyvus garsas padeda susikaupti. Marius Mickaitis sako:

„Galime pasiekti tokį pripratimo prie triukšmo lygį, kad netgi imsime nejaukiai jaustis tylioje aplinkoje. Dažnai žmonės prašo įjungti radiją ar televizorių, kad, anot jų, būtų nors šiek tiek triukšmo. Pripratus prie tylesnės aplinkos, to triukšmo ilgainiui ima nebereikėti.”

XX amžiuje garsų vis daugėjo ir jie keitėsi. Jei dabar būtų 1983-ieji, tekstus rašytume spausdinimo mašinėlėmis. Šiandien, kompiuterio klaviatūros skleidžiamas garsas - kur kas tylesnis. Gaudesys tapo tylesnis ir ten, kur anksčiau buvo pragariškas triukšmas. Pavyzdžiui, gamyklose. Vienoje Lietuvos gamyklų dirbanti ponia Teresė sako, kad triukšmo gamykloje kur kas mažiau nei prieš keletą metų:

„Viskas labai pasikeitė. Kaip diena ir naktis. Seniau, sovietmečiu, nebuvo tokių aukštų reikalavimų ir niekas į triukšmo lygį beveik nekreipdavo dėmesio. Dėl didelio triukšmo žmonės netgi yra susirgę.”

Vieni garsai išnyko, kiti pritilo, tačiau skundai dėl triukšmo netyla. Sprendžiant pagal juos, Lietuva - viena triukšmingiausių Europos valstybių. Marius Mickaitis sako pastebintis, kad žmonės vis labiau suvokia triukšmo žalą ir sąmoningai siekia tylos:

„Apklausos rodo, kad netgi gyvenant naujuose pastatuose, kuriuose yra įgyvendinti tinkami akustiniai reikalavimai, apie 30 procentų žmonių skundžiasi dėl triukšmo. Jeigu sąžiningai laikytumėmės nustatytų normų, daugelį žmonių jos tikrai turėtų tenkinti. Tačiau yra tam tikrų dirgiklių, kurie apriboja pasitenkinimą dabartinių normų teikiamais privalumais. Pavyzdžiui, pramonės įmonės, gatvės triukšmas ir pan. ”

Dėl transporto, statybų ir pramonės įmonių keliamo triukšmo nesusikalba ir paukščiai. Mokslininkai sako, kad paukščių giesmė miestuose yra kiek kitokia nei kitose vietovėse. Garso operatorius ir režisierius Vidmantas Blažys, dešimt metų įrašinėjantis paukščių garsus, sako, kad tai daryti kaskart vis sunkiau, nes žmogaus keliamo triukšmo neužterštos vietos traukiasi:

„Triukšmas lydi mus visur. Ir žemėje, ir vandenynuose. Laivai plaukia, burzgia, delfinai nesusikalba tarp savęs, lygiai taip pat ir paukščiai. Nėra tylių vietų ir dienų. Gali būti Amazonės džiunglėse ir virš tavęs praskris lėktuvas. ”

Tyrimai rodo, kad Europoje triukšme, kuris gali sukelti susierzinimą, miego sutrikimus ir pakenkti sveikatai, gyvena kas penktas žmogus. Eismo triukšmas per garsus beveik kas antram. Žmogaus ausis yra prisitaikiusi prie garso, kuris yra iki 55 decibelų. Maždaug taip mes kalbamės. Tačiau triukšmo matavimai rodo, kad gyvename ausies galimybes toli lenkiančioje aplinkoje ir kurstame taip iš lėto, kad nepastebime. Pirmiausia nustojame girdėti aukštus garsus.

Triukšmas kenkia ne tik ausims, bet ir nervų, imuninei sistemai, širdies darbui, kraujotakai, virškinimo sistemai ir regėjimui, sukelia stresą ir didina agresyvumą. Apklausos rodo, kad triukšmą europiečiai laiko viena didžiausių aplinkosaugos problemų. Didžiausią poveikį čia turi kelių, geležinkelio ir oro eismo triukšmas. Nepageidaujami, klausą žalojantys garsai ir vibracija sklinda ne tik iš gatvės. Jų yra ir darbo vietoje ar viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, kaimynui garsiai klausantis muziką per ausinuką.

Apskritai, ar tai muzika, - klausia vyresni žmonės, išgirdę, ką klauso jaunimas. Ir toks klausimas nėra senamadiškumo ženklas. Praeitame amžiuje pasikeitė muzikos struktūra ir prie aiškios melodijos pripratę žmonės dabar gyvena triukšmo pasaulyje. Muzikologė ir pianistė Siuzana Brown, dėstanti XX amžiaus pradžios muziką, tvirtina:

„Tai rodo, kaip žmonės pasikeitė. Šeštajame dešimtmetyje atsiradus rokenrolui ir ritmenbliuzui, muzikoje ima dominuoti ritmas. Jeigu ritmas pradeda valdyti, nukenčia melodija. Mūsų tėvai yra jautresni. Štai manieji, žiūrėdami kokį nors realybės šou, sako, kad akompanimentas per garsus. Jiems svarbus dainuojantis žmogus, melodija, prasmė. ”

„Mielai norėčiau, kad virš manęs būtų tylos kupolas. Aš ieškau tylos. Manau, kad mūsų laikmetyje visiškai negalvojame apie garsų ekologiją, - LRT radijui sakė vienas iš įžymiausių Lietuvos kompozitorių Rytis Mažulis. - Labai sunku kur nors pasislėpti, nepaprastai garsiai leidžiama muzika. Miesto triukšmas. Aplinka pilna agresyvių garsų. ”

Dabar gaminamos technologijos tikrai kelia vis mažiau triukšmo, bet aplinkos triukšmas didėja, - pastebi Marius Mickaitis. - Tai susiję su tuo, kad didėja tą triukšmą skleidžiančių šaltinių kiekis. Manau, kad triukšmo pikas dabar yra jau pasiektas, žinodami priemones, suvokdami tylos naudą, galėsime sėkmingiau su juo kovoti. Taigi šiame procese pastebiu pozityvių pasikeitimų.”

Kompozitoriaus Ryčio Mažulio nuomone, problema kyla ne iš triukšmingų technologijų, bet pagarbos trūkumo: „Individas gyvena savo pasaulyje ir jį saugo. Niekam į galvą neateina mintis manęs liesti. Tokia yra konvencija. Žmogus turi savo intymią erdvę. Tačiau yra ir akustinė erdvė, kuri taip pat turėtų būti gerbiama.”

„Įrašinėti paukščių balsus yra mano hobis, - sako Vidmantas Blažys, įrašęs jau 200 Lietuvos paukščių balsų ir išleidęs keletą kompaktinių plokštelių su gamtos garsais. - Giesmės, paukščių balsų sąskambiai - tai tikrai labai graži muzika. Etalonu paprastai laikomas lakštingalos balsas. Tačiau yra ir kitų . Pavyzdžiui, ant „Kretuono balsų” pavaizduoto griciuko. Labai gražus jo balsas - toks dainingai verksmingas, gailus. Labai įdomi intonacija. Žmonėms ji kažką primena, ramina. Šiandien esame pertekę muzikos, triukšmų, dėl to, matyt, atsiranda poreikis girdėti gamtos garsus. Ištaikęs laiką, bėgi į Čepkelių raistą. Ten yra rojus! Tarp kitko, tai pati tyliausia Lietuvos vieta. Tylesnės nežinau. Ten gali pasiklausyti labai gražių dalykų. Pasiklausyti tylos. Šiandien tai didžiulis turtas.

Zigmas Vitkus

Parengta pagal LRT laidą „Kasdienybės kultūra”

Nuotrauka iš efoto.lt

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras