BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tūkstančiai kilometrų dviračiu

Aštuonių pipirų močiutė Nijolė Marcinkėnienė sėdėti ant dviračio išmoko vos prieš keliolika metų, tačiau jau spėjo numinti daugiau kaip 30 tūkst. kilometrų pasaulio keliais ir bekele. Tolimiausias taškas, kurį ji pasiekė dviračiu, - Pekinas Kinijoje. Bet šiemet vasarą, priešingai nei ankstesniais metais, kai per porą mėnesių numindavo ne vieną tūkstantį kilometrų, ji nuvažiavo tik vieną tūkstantį kilometrų, užtat aplink Baikalą.

Kiekvienas savaip svaiginasi

„Yra alkoholikų, yra narkomanų, darboholikų, ir yra dviratininkų, - kiekvienas savaip svaiginasi”, - juokauja šešiasdešimtmetė Nijolė Marcinkėnienė. Jos aistrą dviračiams iš tiesų galima palaikyti svaiginimusi, nes kitokio gyvenimo moteris neįsivaizduoja. Net į mudviejų susitikimą sostinės „Baltų dramblių” kavinės kieme ji atmina dviračiu. Lietuvių kalbos mokytojai kelionės dviračiu teikia ne tik malonumo, bet ir gyvenimo prasmės. Dažniausiai ji išmina paskutiniąją mokslo metų dieną ir parmina tik rugsėjo 1-ąją. Bet šiemet buvo kitaip - didžioji metų kelionė truko vos tris savaites. Grupė skrido iki Irkutsko Sibire. Tada keturias dienas stepėmis mynė, kol keltu persikėlė į Olchono salą.

Nors Baikale yra 30 salų, Olchonas - geografinis, istorinis ir sakralinis ežero centras, netgi forma primena ežero kontūrus. Be to, ši sala didžiausia ir vienintelė gyvenama. Dabar ten gyvena apie 1 500 žmonių. Didžiausią jos miestą - Chužirą pastatė lietuviai tremtiniai. Tik 2006 m. ten galų gale įvedė elektrą.

Kapinaitėse dar išlikę lietuviškų kryžių. Vietiniame muziejuje irgi yra kampelis, skirtas lietuvių tremtiniams, gidė kalbėjo apie jų taikingumą ir darbštumą. Sena rusė moteris, sutikusi keliautojus, irgi prisiminė čia gyvenusius lietuvius - kokie darbštūs buvo, dainingi ir kaip ilgėjosi tėvynės.

Olchono kelius sunku apsakyti. Paprastai dviratininkai per dieną nuvažiuoja apie 80-100 km, o ten įveikė vos keturiasdešimt. Iš Olchono grupė garlaiviu nuplaukė į Ust-Burguziną, iš ten mynė į Ulan Udė ir atgal į Irkutską. Keliautoja tikino, kad Rusijoje brangiau keliauti nei Japonijoje. Už dviračio surinkimą Nijolė sumokėjo apie 100 Lt, o Vilniuje tokią paslaugą gauna vos už 20 Lt. Alaus bokalas kavinėje - 30 Lt.

Žlugus sovietų valdžiai buriatams pagaliau leista melstis saviems dievams ir energetiškai stipriose vietose statyti „burchanus” - medžio skulptūras ir stulpus, ant kurių rišamos spalvotos juostelės meldžiant sėkmės. Olchone yra Burchano iškyšulys. Švenčiausia vieta jame - ola, kurioje aukojo šamanai. Ji laikoma Olchono šeimininko ežino buveine. Moteriai ten įeiti nevalia.

Šiauriausiame salos iškyšulyje yra įspūdinga uola, primenanti aštrią iltį, o iš jūros pusės - moters galvą. Ten įspūdingas saulėtekis: kai saulė pasirodo iš už kalnų, spinduliai ima drykti virš vandens rūkų atplaišose. Saloje yra stepių, smėlynų su kopomis, mišrių lapuočių miškų, raudonomis kerpėmis apaugusių vaizdingų marmuro uolų. „Daug pasaulio esu mačiusi, bet ten verkiau nuo grožio”, - sakė keliautoja. Grupė važiavo senuoju, 1894 m. pastatytu Circum-Baikal geležinkeliu , keltu kėlėsi per Angaros ištakas į nedidelį Listviankos miestelį kurortą.

Išmoko minti garbaus amžiaus

Dviračiu Nijolė išmoko važiuoti būdama 48-erių, kai iš namų išėjo paskutinis - trečiasis - vaikas. Sako, tada atsirado laisvo laiko ir naujai iškilo egzistencinis klausimas, kas aš esu ir ko noriu. Tiesa, ne iš karto suprato, kad reikia būtent dviračio. Iš pradžių norėjo tapti rokere - sėsti ant motociklo ir lėkti. Išsigandusi duktė gimtadienio proga jai nupirko motociklo modeliuką ir pasakė: „Mamyte, tau ir šito pakaks.” O sūnus padovanojo dviratį, nors važiuoti ji ir nemokėjo.

svarbiausia – mėgti tai, ką darai. Petro Malūko nuotr.

Nijolė Marcinkėnienė įsitikinusi: svarbiausia – mėgti tai, ką darai. Petro Malūko nuotr.

Kartu su dviračiu į pedagogės namus atkeliavo ir skelbimas, kad rengiamas ekologinis žygis per Lietuvą. „Supratau, kad privalau dalyvauti tame žygyje, nes kitaip niekuomet neišmoksiu važiuoti”, - pasakojo pašnekovė. Išsilaikė žygyje penkias dienas - baigėsi jis rankos lūžiu, mat įsidrąsinusi lėkdama nuo kalno nesuvaldė savo žirgelio.

Bet po kelerių metų Nijolė numynė jau iki Baltijos ir atgal. Vėliau internete rado skelbimą, kad rengiamas dviračių žygis nuo Baltijos iki Juodosios jūros Vytauto Didžiojo keliais, tai ir buvo pažinties su „BaltiCCycle” žygių entuziastais pradžia. Dar po metų numynė net 4 tūkst. km aplink Baltiją. Tačiau didžiausias iššūkis buvo, kai ji kartu su būreliu entuziastų pasiryžo numinti nuo Olimpijos Graikijoje iki Pekino. Ir numynė.

Dabar nė vienų atostogų jį neįsivaizduoja be dviračio. Užpernai viena iš Vilniaus per du mėnesius piligrimų keliu pasiekė Santjago de Kompostelą Ispanijoje, o pernai irgi viena numynė iš Vilniaus iki Londono.

Traukia nuotykiai

N.Marcinkėnienė sakė, jog kelionės - įdomu, bet labiausiai, ko gero, patinka žmonės, su kuriais keliauja. Tai - būrelis dviračių mėgėjų, kažkuo panašių, bet ir skirtingų, visi jie - savitai keisti. Yra ir jaunų, ir vyresnių. Nemažai užsieniečių. Štai 63-ejų lenkė Ala, buvusi Lenkijos plaukimo čempionė, nepraleido progos kasdien paplaukioti Baikale, kurio temperatūra tesiekia 6 laipsnius Celsijaus. Visuomet kartu važiuoja septintą dešimtį baigiantis škotas Bobas. Yra nuolatinių dalyvių net iš Naujosios Zelandijos. Ir kelyje galima sutikti įdomių žmonių. Irkutske pasitiko lietuvaitė Audronė Kudirkaitė - buriatiškų bruožų moteris, nekalbanti lietuviškai, tačiau atkakliai puoselėjanti lietuvybę.

Vis dėlto keliautoja tikino važiuojanti pirmiausia todėl, kad pabūtų gamtoje. Jai patinka gyventi gamtos ritmu: saulė nusileido - laikas gulti, pabundi, praskleidi palapinę, žiūri - saulė teka. Jauku, nes yra artimų žmonių. O namie atsibundi viena, tarp keturių sienų.

Jai patinka ir nuotykiai. Visko kelionėse atsitinka. Audra Ispanijos plynaukštėse nuvertė milžinišką šiaudų ritinį, už kurio besislėpdama nuo vėjo pasistatė palapinę. Ir tik per plauką neprislėgė keliautojos. Leonės kalnuose „pavedė” stabdžiai, Šveicarijos miškuose pasistačius palapinę medžioklės plotuose teko klausytis kulkų zvimbimo. „Guliu - išgąsdinti žvėrys šokinėja per palapinę, o aš bijau net pakrutėti”, - juokėsi dviratininkė.

Ligos - ne trukdis

Paprastai žmonės, turėdami sveikatos bėdų, guli lovoje, bet tik ne Nijolė. Olimpinės kelionės Olimpija-Pekinas metu, važiuojant per Turkiją, jai lūžo ranka. Nuskrido į Gruziją, paatostogavo tris savaites Batumyje. Kol atmynė bičiuliai, ranka sugijo. Toliau Nijolė traukė su visais. Po pusę metų trukusios kelionės iki Pekino ji grįžo šluba - teko operuoti klubo sąnarį, bet kitais metais aplink Krymą ji jau mynė su dirbtiniu sąnariu. Tą žiemą, sausį ir gegužę, ji patyrė dvi operacijas. Bet birželio pradžioje Nijolė jau sėdo ant dviračio. „Maniau, jei neišvažiuosiu, baigta”, - tikino ji. Tiesa, Nijolė prisipažino, kad nuo to laiko ėmė truputį simuliuoti: jei per sunku minti į kalną, stabdo mašiną.

Šiemet kompanija sumanė įkopti į 2090 m aukščio Čerskio kalnagūbrio viršukalnę. Nijolei nė mintis nekilo, jog gali likti papėdėje. Tik ji kopė lėčiau nei visi. Vis dėlto nusileisti buvo daug sunkiau nei užkopti, nes per naktį palijo, o teko eiti upelio vaga per slidžius kaip stiklas akmenis. Nusileidus iki turistinės bazės rado laukiančius draugus ir paprašė, kad jos nelauktų, eitų vieni.

„Ateinu į stotį, o ten iki perono - aukščiausi laiptai. Na, galvoju, dviračio su visa manta tikrai ten neužtempsiu. Ką daryti? Žiūriu - stovi ilgaplaukis vaikinas. Priėjau, ėmiau kalbinti… Ir dviratį užtempė, ir mantą, ir traukinyje kompaniją palaikė. „Iš kiekvienos padėties yra sava išeitis. Mokausi kompromisų meno, ne vien kvailo užsispyrimo”, - pasakojo keliautoja. Sudėtingiausia sritis kelionėse jai - yra technika: važinėja nuo jūros prie jūros neišmokusi padangų prisipūsti ir stabdžių sureguliuoti.

Jei nori, viskas įmanoma

Daugelis tikriausiai paklaus, kurgi ta mokytoja dirba, jei leidžia sau šitaip po pasaulį skrajoti. „Kiekvienas turime prioritetus, - atšovė Nijolė. - Pavyzdžiui, aš neturiu kailinių, striukės rankogaliai gal kiek apibrizgę. Prieš išvažiuodama į Pekiną išnuomojau du kambarius ir paėmiau pinigus už pusę metų, kol važiuosiu. Dar sudariau sutartis su laikraščiais, kad rašysiu apie kelionę. Papietauju ir už keletą litų.”

Ir dabar, kad įgyvendintų svajones, moteris nuomoja dalį buto. Be to, ji teigia, jog visuomet atsiranda padedančių žmonių. „Jei žengi pirmą žingsnį, kelias veda toliau. Kartais atrodo, kad tai beprotiška, bet kiekvieną dieną atkakliai ką nors nuveikiant ta kryptimi galai po truputį ima rištis, išryškėja kelio siluetas.” Dabar Nijolė svajoja įsigyti naują dviratį - per daugiau kaip dešimtį tarnybos metų senasis jau pavargo. Kitąmet svajoja pajudėti Albanijos link.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

pažintys2013-10-12 12:10

Labai pagirtina, mažai kas turėtų tiek ištvermės ne tik fiziškai bet ir psichologiškai. ;)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras