BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teismas paglostė Aplinkos ministeriją už deklaruotų vertybių ir tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą

2012 m. liepos mėn. Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas” pirmą kartą ėmėsi teisinių veiksmų dėl, jos nuomone, nepagrįstų Aplinkos ministerijos sprendimų gamtosaugos srityje. 2012-12-31 teismas paskelbė sprendimą - „Baltijos vilko” skundas yra atmestinas, o ministerija pagrįstai netaiko papildomų vilko populiacijos apsaugos priemonių. 2013-01-14 organizacija pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tad teisinis procesas tęsiasi.

Apie jausmus

Ar teko kada susidurti su nemalonia nuojauta, jog realybė prieštarauja deklaruojamoms vertybėms bei sveikai logikai? Kai susimaišo visos mintys ir lieka viena - kažkas čia ne taip. Tuomet stengiesi įjungti mąstymo aparatą ir surišti galus, o tai nelengva, nes dažniausiai biurokratiškai viskas teisinga, tačiau neteisybės jausmas neapleidžia. Būtent toks jausmas mane apėmė sužinojus teismo nuosprendį dėl ministro įsakymo, nustatančio vilkų sumedžiojimo limitą. Ir aš ėmiausi narplioti, kas atsitiko ir kodėl intuityviai jaučiu, jog teismų svetainėje rastas posakis „Teismo tyrimas negali pabloginti situacijos, jis gali ją tik pagerinti” čia netinka.

Šiek tiek istorijos

2012 metų vasario 17 aplinkos ministras patvirtino vilko populiacijos gausos reguliavimo planą, kuriame numatė, kaip vykdoma apskaita, apibrėžė, kad minimalus siektinas vilkų skaičius Lietuvoje yra 250, ir numatė taisykles, kokių priemonių imtis, jei vilkų sumažės iki šios ribos.

Vasario pabaigoje miškininkai atliko apskaitą valstybiniuose miškuose, laikydamiesi plane aprašytos metodikos, o susirinkusi komisija apibendrino duomenis ir paskelbė savo verdiktą - Lietuvoje valstybiniuose miškuose ir rezervatuose gyvena apie 250 vilkų.

Birželio 5 ministerija patvirtino maksimalų 50 vilkų sumedžiojimo limitą, nenumatydama papildomų priemonių, t. y. rajonavimo, nors apskaityta tik 250 vilkų, o žalos duomenys tokiu metų laiku negali būti žinomi.

Tik prieš pusmetį priimto reguliavimo plano ir pasirašyto įsakymo neatitiktis bado akis, tad natūralu, jog po dviejų savaičių atsitiktinai (ministerija pamiršo, kad būtų gražu informuoti) įsakymą aptikusi „Baltijos vilko” komanda liko nemaloniai nustebinta. Po ilgų diskusijų, kaip reaguoti, buvo nuspręsta kreiptis ir į teismą.

Paskutinę 2012 metų dieną teismas paskelbė, kad „Baltijos vilko” skundas yra atmestinas, nes 250 vilkų apskaityta tik valstybiniuose miškuose ir rezervatuose, kurie sudaro tik 50 % visų miškų, o medžiotojai visuose medžioklės plotuose suskaičiavo net 976 vilkus. Pagal tai, kas konstatuota teismo, reikėtų sutikti, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 250 vilkų, tad ministerija pagrįstai netaiko papildomų apsaugos priemonių, o teismas atstatė teisybę. Tačiau, kai sužinojau nuosprendį, mane apėmė jau minėtas jausmas, kad kažkas iš esmės čia ne taip.

Kas ne taip teismo nuosprendyje?

Po ilgų svarstymų pavyko surasti, kas mane labiausiai liūdina šiame teismo nuosprendyje, o priežastį trumpai būtų galima apibūdinti taip - tesimas aplinkos ministeriją paglostė už deklaruojamų vertybių bei tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą ir taip įteisino jos valdininkų aplaidumą. Pateikiu savo svarstymus, nuvedusius prie šios išvados.

1 teiginys: 250 vilkų apskaityta tik valstybiniuose miškuose, kurie sudaro tik 50% visų miškų. Bet juk privatūs išsidėstę pramaišiui su valstybiniais, o vilkų užimamos teritorijos gana didelės (~200-300 km2 ploto arba ~15 km skersmens) ir vilkai per dieną savo teritorijoje nukeliauja nemažus atstumus (vidutiniškai ~20 km), tad tikrai tą pačią apskaitos dieną turėtų kirsti ir privatų, ir valstybinį mišką. Pažvelgus į žemėlapį, kuris, beje, buvo pateiktas ir teismui, akivaizdu, kad apskaitos rezultatus taip paprastai padauginti iš dviejų nelogiška, o ir kokie nors kiti daugikliai abejotini be labai rimto mokslinio tyrimo. Teismo sprendimas ignoruoti šį faktą man atrodo keistai, bet jaučiu, kad pagrindinė neteisybės jausmo priežastis visai ne čia.

2 teiginys: visuose medžioklės plotuose suskaičiuota net 976 vilkai ir tai įrodo, kad jų tikrai daugiau nei 250. Kas žinoma apie medžiotojų vykdomą apskaitą? Tik tai, kad ji yra labai nepatikima. Tai pagrindžia visi mano skaityti moksliniai straipsniai; apie medžiotojų iš lubų kabinamus skaičius nuolat išlenda žiniasklaidoje; net Gamtos tyrimų centras savo ruoštame vilko populiacijos valdymo plane miškininkų apskaitą nurodo esant patikimesne. Tiesa, teismas galėjo to ir nežinoti, nes ministerija pateikdama duomenis pamiršo apibūdinti patikimumą.

3 teiginys: bet visgi, juk 250 yra tik minimalus skaičius, o tikrasis populiacijos dydis tikrai yra didesnis. O tai kodėl reguliavimo plane numatyta minimalaus skaičiaus metodika? Kas trukdė apsibrėžti patikimesnę apskaitos metodiką, ypač turint galvoje, kad „Baltijos vilkas” ne kartą siūlė tai padaryti? Nesąžininga ginčyti metodiką, kai gauti „nepalankūs” skaičiai. Taip pat teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad apskaičiuoti 250 vilkų nėra minimalus skaičius, nes komisija apibendrindama nesilaikė minimalaus skaičiaus nustatymo metodikos. Neatsitiktinai jos ataskaitoje parašyta, kad yra „apie 250″ vilkų, o ne „ne mažiau kaip 250″ - skirtingai negu lūšiai, kuriai skaičiuoti tik švieži pėdsakai, kaip ir priklauso pagal metodiką. Turėdama priėjimą prie pradinių duomenų, aš žinau, kad šis mažas žodžių žaismas leido skaičių padidinti maždaug 30 %, lyginant su tuo, kuris būtų gautas griežtai laikantis metodikos. Vėlgi teismas apie tai buvo perspėtas, tačiau, matyt, nesusigaudė, nes juk ne biologai, kad suprastų visus niuansus. Skaudu, kad patingėjo gilintis, bet jaučiu, kad mano nusivylimo esmė ir vėl ne čia.

4 teiginys: na ir vis dėlto, ministerijos argumentai, kad skaičiuota tik valstybiniuose miškuose, o medžiotojai suskaičiavo žymiai daugiau, galėtų įpareigoti atlikti tam tikrą skaičiaus korekciją į didesnę pusę. Gal, bet kas ir kada sutarė bei kur aprašė kaip tai turi būti daroma? Kur aš tai galėčiau rasti ir susipažinti? Ogi niekur. Palaukit, palaukit - niekur! Jaučiu - būtent tame „niekur” slypi esmė. Jeigu skaičius, gautas pagal aiškiai reglamentuotą metodiką, gali būti tikslinamas niekur neaprašytu būdu, tai reiškia, kad suinteresuota pusė visada gali jį pakoreguoti taip, kaip reikia. Praėjusių metų įsakymas dėl limito parodė, kad toks tikslinimas Lietuvoje laikomas normaliu, tad ar yra galimybė, kad medžiokle suinteresuoti ministerijos valdininkai pritaikytų medžioklę ribojančias apsaugos priemones? Tas pats įsakymas atsakė - ne. Taigi, Lietuva neturi skaidrios vilko populiacijos vertinimo sistemos, ir viskas, kas parašyta reguliavimo plane apie apsaugą, yra tik akių dūmimas bei gražūs beverčiai žodžiai. Manau, teismą turėjo bent jau sugluminti ministerijos pateikiami skaičių rebusai, kai metodika aiškiai aprašyta plane, o pataisos daromos remiantis nežinia kuo.

5 teiginys: gal ir tiesa, kad ministerija nesugebėjo sukurti skaidrios vilko populiacijos vertinimo sistemos, bet tada „Baltijos vilkas”, kad tokie gudrūs, galėjo pateikti tikslesnius skaičius. Labai daug lietuvių tenkina dabartinė sistema arba jiems vis vien, tad kodėl reikėtų kažką keisti, kai tuo suinteresuota tik maža rėksnių grupelė. Tegu patys už savo pinigus ir skaičiuoja. Bet ta grupelė gal ir ne tokia maža - juk peticiją pasirašė net 7 tūkstančiai… Ir kažkur giliai savyje jaučiu, kad tai nėra žmonių skaičiaus ar išleistų litų klausimas - tai visų pirma susiję su vertybėmis. Ar kada bandėte skaityti kokią konvenciją ar direktyvą? Tai dokumentai apie vertybes, o Lietuva ratifikuodama juos deklaruoja, kad visa, kas parašyta, yra ir Lietuvos vertybės. Taigi, atsiverčiu Buveinių direktyvą ir skaitau - širdis džiaugiasi, kaip jos tekstas atitinka mano poziciją ir siekius. Direktyva teigia, kad biologinė įvairovė yra vertybė ir kad mes - europiečiai - norime ją išsaugoti. To siekdamos valstybės narės turi vykdyti rūšių apsaugos būklės stebėjimą, atkreipdamos ypatingą dėmesį į prioritetines rūšis, kokia vilkas ir yra. Taip gaunasi, kad ne maža grupelė susigalvojo, jog reikia kažką saugoti, o visa Lietuva deklaravo tai kaip savo vertybes ir dabar ministerija yra įpareigota vadovautis jomis. Ir tik ministerija, būdama vykdančioji valdžia bei turėdama galimybę skirstyti lėšas, gali ir privalo užtikrinti skaidrų svarbių rūšių būklės stebėjimą bei apsaugą. Atsakomybę perkelti nevyriausybinėms organizacijoms yra mažų mažiausiai neteisinga.

O tai kuo čia galėjo padėti teismas? Į šį klausimą negaliu atsakyti, tik žinau, kad šis teismo tyrimas situaciją pablogino, nes ministeriją paglostė už vertybių ir tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą. O vietoj to galėjo duoti suprasti, kad už šią skaičių makalynę pirmiausia atsakinga pati ministerija ir privalo kuo greičiau susitvarkyti. Nuo šiol valdininkai žinos, jog gali atsakomybę perkelti nevyriausybinėms organizacijoms ir toliau nieko nedaryti, o gal net kenkti. Taigi, šunys loja, o karavanas eina, bet ar deklaruotų europietiškų vertybių kryptimi?

Lina Balė

GAA “Baltijos vilkas”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras