BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tauragirės pėdsekystė arba kur dingo vilkai

Sekmadienis, vasario 3 d.

Mėgstu šaltą žiemą, tad dešimties ar daugiau laipsnių šaltukas man patinka labiau už pliusinę pliurzę. Deja, pėdsekystė tokiu oru yra nedėkinga, nes sniegas birus ir visų žvėrių pėdsakai virsta neatpažįstamomis beformėmis duobėmis. Todėl tik tik žiemai persivertus į antrąją pusę prasidėjęs atšilimas nudžiugino, nes pora laipsnių šilumos ir šviežias sniegas - idealios sąlygos pėdsakų skaitymui. Sekmadienį ryte komplektuojame ekipažą ir šauname Baltarusijos kryptimi į Tauragirę pėdsekystės radinių ieškoti.

Turime tylią viltį, kad aptiksime „mūsų” vilkų veiklos žymes - paskutinį kartą tai pavyko prieš gerą mėnesį.

Jau tapo gražia tradicija, kad tik įvažiavę girion sutinkame pirmuosius jos gyventojus. Praėjusį kartą pakelės laukymėje trypinėjo keturių elnių grupelė, o šįsyk toje pačioje vietoje dvi paneles vedžiojasi stirninas. Kaip paprastai automobilis didelio įspūdžio nedaro, žvėrys pasišalina oriai, be panikos. Kitoje kelio pusėje ant pernykštės žolės stagarų supasi trys juodgalvės sniegenos - dažni paukščiai mieste, bet miške šį rytą atrodo dar ryškesni ir džiugesni nei paprastai.

Girios sargai

Girios sargai

Visko matęs Peugeot priekiu stumdamas sniegą valo miško keliuką, nes to dėl neaiškų priežasčių dar nepadarė medžiotojai. Ot begėdžiai. Įstūmę mašiną į šalikelės pusnį, susikrauname mantą ir leidžiamės į žygį. Kadangi esame keturiese, tai pasidaliname į dvi grupes, kad apeitume kuo didesnį plotą. Aš einu su Lina, o Laurynas… irgi su Lina. Kaip paprastai sutariame, kad radę vilkų pėdsakus susiskambinsime ir nuo tos vietos seksime į abi puses.

Oras nuostabus, sniegas tobulas, pėdsakų beveik nėra. Paskutinį kartą snigo iš vakaro, o gal kažkiek ir naktį, todėl žvėrys dar nespėję pripėduoti.

Mokslinis sniego kokybės testas

Mokslinis sniego kokybės testas

Kaip jau įprasta, vieną pirmųjų užtinkame briedžio pasivaikščiojimo taką. Slampinėjo, matyt, apie kažką galvodamas, nes privingiavęs be tvarkos. Bepigu tokiam žvėriui - kas jį drįs užkabinti ir iš minčių tėkmės pažadinti? Peizažas aplink ūkinis - esame miško viduryje, o artimiausius medžius vos gali įžiūrėti, jei neskaitysi kirtime paliktų kelių pušelių. Nors tyliai turiu pripažinti, kad vaizdas savotiškai malonus akiai…

Briedžio pėdsakas

Briedžio pėdsakas

Žygiuojame toliau, kas kelis žingsnius vis kirsdami to paties briedžio pėdsakus. Gal pamestų ragų ieškojo? Tolėliau nuo keliuko akis užkliūva už juodosios meletos suniokoto kelmo. Lyg tyčia išgirstame ir šio medkirčio klyksmą. Juodosios meletos riksmai ir kranklio sodrus kranktelėjimas - garsai, be kurių miškas man nėra tikras miškas. Pasiklausę traukiame savo keliu toliau, beveik automatiškai skaičiuodami ta pačia kryptimi ėjusių stirnų brydes.

Ir kuo gi jis prasikalto?

Ir kuo gi jis prasikalto?

Akį patraukia naujas objektas - švendrų „mikrofonai”. Kaip ir visi nemokantys fotografuoti, nusprendžiu, kad iš labiausiai aplinkoje išsiskiriančio daikto garantuotai gausis tobula nuotrauka. Po kojomis traškantis ledas ir besisunkiantis dumblinas dvokiantis vanduo perspėja, kad sumanymas kvailas. Galų gale pilnas vandens batas vainikuoja fotografinį bandymą. Nuotraukos, aišku, gaunasi nevykusios, tačiau bent jau išmokstu pamoką, kad net ir pusdienio žygyje į mišką sausų kojinių atsarga - būtinybė. Paabejojęs nusprendžiu, kad pora valandų vaikščiojimo šlapia koja manęs nepribaigs, tad kulniuojame toliau.

Šlapia vieta. Dalis vandens liko mano bate

Šlapia vieta. Dalis vandens liko mano bate

Tradiciškai nesimato elnių ir šernų pėdsakų, nes jie laikosi kitoje keliuko pusėje. Užtat daugybė voverių ketveriukių, protarpiais užtinkame miškinės kiaunės dvejukes. Randame petys į petį nuliuoksėjusios kiškių porelės pėdsakus - įdomu apie ką plepėjo šuoliuodami. Vietoje, kur pavasarį radome lūšies pėdas, o šiltuoju metų laiku nuolat pratursena barsukas, sniegas švarus ir lygus, nekliudytas žvėrių kojų. O barsuko jau pasiilgau - buvau įpratęs nuolat rasti smėlyje tuos mažus meškiškus pėdsakus. Kažin kur jis dabar kirmyja. Turbūt jis nė nenumano, kad yra įžymybė, nes jo pėdos gipsinį atspaudą turi vos ne kas trečias Pėdsekystės kursų dalyvis.

Voverių ketveriukės

Voverių ketveriukės

Draugeliai

Draugeliai

Grožėdamiesi sniego nuklotu mišku ir siurbčiodami arbatą, stabtelėdami pasiklausyti nykštukų ar žvilgtelėti į laputės pėdas, po truputį sukame mašinos link. Po sniego pluta pasislėpusi bala atstato teisybę ir dabar šlapios jau abi kojos. Žinome, kad vilko tikrai neberasime, tačiau mūsų dar laukia šiokia tokia kompensacija. Didžiuliai pailgi „šuniški” pėdsakai - kas gi tai? Tipinė ketveriukės „T” forma, ne visai simetriškai išdėlioti pirštai, nagų trūkumas ir „kulnas” neleidžia suklysti - tai baltasis kiškis. Patūpčiojame, paspragsime fotoaparatais, pasidžiaugiame, o tada belieka tik šimtas kitas metrų iki automobilio.

Baltojo kiškio ketveriukė

Baltojo kiškio ketveriukė

Žygis baigtas, vilkų pėdsakų neradome nei mes, nei Laurynas su Lina, paliekame mišką ramybėje ir riedame miesto link.

Pirmadienis, vasario 4 d.

Naktį nesnigo, dieną nesninga, oro temperatūra apie nulį. Abejonių nekyla - reikia važiuoti į girią, nes praėjo dar viena žvėrių „pėdavimo” diena. O gal visgi vilkai kur nors prabėgo?

Mišką pasiekiame jau visiškai sutemus. Šįsyk esame tik dviese. Teisybę pasakius, pėdsekystė tamsoje dar nebandyta, todėl nelabai įsivaizduojame ko tikėtis. Pasirenkame vilkų mėgstamą maršrutą, kuriuo vakar nėjome, įsijungiame „ciklopą” ir leidžiamės vakarinio pasivaikščiojimo - sako, kad tai naudinga sveikatai. Stabtelėję įsiklausome. Miške kurtinančiai tylu, tik kažkur toli toli girdisi tykus žmonijos bruzdesys. Turbūt žvėrys nesupranta, ar mes - žmonės - išvis kada nors miegame.

Tamsoje eiti būtų jaukiau, bet nematytume pėdsakų, todėl tenka žibinti šviesą. Iškart matyti, kad žvėrys spėjo pripėduoti kur kas daugiau. Įprastose vietose vaikščiota briedžių, užtinkame šernų automagistralių, akivaizdžiai ir toliau siautėjo voverės. Trūksta tik pilkių. Greičiausiai jie dabar išsibarstę, užsiėmę meilės reikalais, pasitraukę į tas vietas, kur mes neapsilankome.

Pasivaikščiojimas neužtrunka, po dviejų valandų jau artėjame prie maršruto pabaigos, išjungiame šviesą, kad daugiau be reikalo netrikdytume žvėrių ramybės. Gaila, kad tuoj reikės grįžti į šlapiai purviną miestą, bet patys kalti, kad nesusipratome pasiimti miegmaišių.

Per dvi pėdsekystės dienas neaptikome vilkų pėdsakų, tačiau tikimės, kad jie kažkur miško tankynėje kantriai laukė, kol tie pašaliečiai iš miesto paliks jų valdas. Kad galėtų išlįsti ir pradėti ruoštis artėjančiai vilkų apskaitai.

Vaidas, GAA „Baltijos vilkas”

Nuotraukos Vaido, Linos ir Lauryno

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras