BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taikusis atomas siautėja

Balandžio 26 d. šūsnis aktyvistų ir organizacijų kviečia minėti Černobylio dieną. Siūloma prisidėti prie iniciatyvos surengti antiatomines eitynes Gedimino prospektu su šūkiu „NE naujiems Černobyliams ir Fukušimoms!”

Cunamio sušukuotai Japonijai priartėjus prie branduolinės katastrofos slenksčio ir jį peržengus, pasaulyje prasidėjo nauja antiatominių protestų banga. Daugelis vyriausybių ėmė persvarstyti savo planus, visuomenėje padidėjo priešiškumas tiek seniems, tiek naujiems atominiams projektams, Vokietijos žemių rinkimuose dar labiau išpopuliarėjo žalieji, sėkmingai komunikavę valdančiųjų sluoksnių nesugebėjimo ir ryžto stoką dorojantis su įsisenėjusiais branduoliniais iššūkiais. Tuo tarpu Lietuvoje Visagino atominės elektrinės administracija ramiai platina savo viešųjų ryšių pranešimus, Energetikos ministerijai ir kitiems entuziastams nesibodint net tokių formuluočių kaip „dabar pats geriausias metas statyti atominę elektrinę”. Lobistams ir atominės energetikos entuziastams jau teikėme žodį. Dabar paklauskime užkietėjusių antiatomininkų, žaliųjų ir alternatyvas siūlančių aktyvistų: ar tikrai tik Černobylio baimė ir Fukušimos įaudrintos emocijos juodina rožinės ateities atomo energetiką, kuri tokia pigi, tokia saugi ir efektyvi, kad jokie privatūs investuotojai nesiima jos projektų? Ar galėtume iš naujo pakartoti visuomenei, tiek audringai reaguojančiai į Fukušimos tragedijų padarinius, tiek atsargiai žiūrinčiai į „keliamą masinę isteriją”, kokius ilgalaikius neigiamus padarinius ir įvairialypę taršą įvairių šalių žmonėms ir aplinkai siūlo eilinį renesansą patirianti atominė energetika? Daugelis vis dar kalba, kad užtektų „padidinti saugumo reikalavimus”.

Svajonė Pocienė: Kai kalbame apie atominę energiją, turėtume lyg ir nekalbėti apie žmogiškąjį veiksnį, nes dirbant su AE klaidos neatleistinos ir turi ilgalaikius ir pačius sunkiausius padarinius. Bet visi suvokiame, kad visuomet išlieka klaidų tikimybė. Akivaizdu, kad avarijos įvairiose pasaulio AE kartosis ir toliau, negana to, kokios jos modernios bebūtų. Ne žmogaus protui suvaldyti atominę energiją. Yra gausu nepavojingų ir alternatyvių energijos šaltinių, tad kam rizikuoti mūsų gamtos ir mūsų vaikų ateitimi?

Sakoma, kad tik kvailiai mokosi iš savo klaidų, tad nejaugi mums nepakanka dviejų didelių avarijų Černobilyje ir Fukušimoje? Jau nekalbant apie tai, kad nuolat vyksta nedidelės avarijos įvairiose pasaulio AE.

Donatas Velykis: Kaip minėjo Evaldas Balčiūnas, į atomines elektrines nereikia žiūrėti vien iš ekologinės perspektyvos. Atominė energetika yra neskaidrus verslas, kuriame sukasi milžiniški pinigai. Tarkim, iš Ignalinos AE uždarymo fondo dingo apie milijardą eurų, o realiai niekas nepadaryta. Žinodami, kaip šalyje vykdomi viešieji pirkimai, koks korupcijos lygis visose valdžios grandyse, galime spėti, kad Visagino atominė elektrinė taps milžiniška afera, į kurią bus kišami Lietuvos piliečių ir Europos Sąjungos pinigai. Daug pinigų. Tokių pavyzdžių ne vienas - Valdovų rūmai, Nacionalinis stadionas, VEKS, Ignalinos AE uždarymas. Prieš projekto pradžią skelbiamos vienos kainos, o pradėjus statyti kainos išauga kelis kartus. Visagino AE statyba - milijardinis projektas, kuris niekada neatsipirks. Būtų kur kas veiksmingiau pinigus skirti atsinaujinančiai energetikai, elektros energijos taupymui, elektros tinklų demonopolizavimui ir mažų elektros ūkių kūrimui.

Laura Gintalaitė: Be avarijų grėsmės atominė energetika turi ir daugybę kitų trūkumų. Jų tiek daug, kad, kai kalbu apie atominę energetiką, vis atrodo, jog kurį nors kalbamu momentu pamiršiu paminėti. Kaip ir pats sakai klausime, privatūs investuotojai neskuba dėl didžiulio atominių elektrinių nesaugumo, kuris susideda iš daugybės veiksnių. Būtent dėl to jie ir nori dalytis rizika su valstybėmis, t. y. su mumis. Kiekvienam siūlau paklausti savęs: ar norėtumėte savo pinigus investuoti į atominę energetiką?

Kiekvienai metų dienai yra po vieną avariją ar incidentą, įvykusį atominėse elektrinėse. Kai kurioms metų dienoms jau ir ne vienas tenka. Vienas svarbiausių neišspręstų klausimų, kam nerasta patikimo techninio sprendimo (tai pripažįsta ir pati atominė pramonė), yra tvarkymasis su radioaktyviomis atliekomis. Daugiausia pažengę sprendimo link yra švedai, bet „pažengę” toli gražu nereiškia, kad rastas patikimas sprendimas, kaip tas atliekas išlaikyti saugias dar šimtus tūkstančių metų. Juk kai kūdikis žengia pirmuosius žingsnius, neišleidžiame jo į kelionę aplink pasaulį. Bet šiuo atveju švedai siūlo tai daryti.

Taip pat teroro grėsmė visada išlieka.

Branduolinio kuro kasetės buvo pavogtos tiesiai iš Ignalinos atominės elektrinės. Tokius atominių elektrinių nesaugumo įrodymus linkstama per greit pamiršti. O žmogiškasis veiksnys atominėje energetikoje yra labai svarbus.

Manau, kalbant apie atominę pramonę, mokslu per aklai tikima. Taip, mokslas reikalingas, svarbus ir t. t., bet ir tarp mokslininkų yra nesutarimų, pavyzdžiui, kaip skaičiuoti radiacijos žalą. Yra mokslininkų, teigiančių, kad ir nedidelės radiacijos dozės taip pat labai kenksmingos. Jos ypač grasina vaikų leukemija.

Vėjo jėgainę išmontavai, ir tiek, o atominės elektrinės „nukenksminimas” vyksta dar ilgai ilgai po to, kai ji jau nebeveikia. Tarkim, Ignalinos atominė, kai yra uždarinėjama, kelia dar didesnę grėsmę nei veikianti. Viena iš priežasčių ta, kad ten dirbantys žmonės yra pripratę prie veikiančios elektrinės. Tada žmogiškųjų klaidų tikimybė padidėja. Tačiau Ignalinos atominė dabar veikia, nes ir vėl nesutvarkyti klausimai dėl radioaktyvaus kuro saugojimo ir jo nėra kur dėti. Ir ji pati ryja daugiausia elektros iš visų pramonės objektų šalyje. Niekas negali garantuoti, kad taip neatsitiktų ir su naująja atomine.

„Taikus atomas” - tai propagandinė formuluotė, sukurta atskirti atominės energetikos industriją nuo istoriškai su ja susijusios, branduolinių ginklų plėtros. Kita atominės lobistų taktika - pabrėžti, kad per Černobylio katastrofą žuvo labai jau mažai žmonių… Kol nenugriaudėjo Fukušima. Galima nuspėti, kad į tai reaguojama, jog „niekas neapsaugotas nuo žemės drebėjimų… Išskyrus visas kitas atomines elektrines, ypač tas, kurias statome mes ir mūsų partneriai”. Ką į tai atsakytumėt jūs?

Viktorija Neščadim: Dar galima būtų paminėti apskritai tokius abstraktesnius, ne naujus, gal ir pabodusius faktus: dažnai AE nebūna pastatomos numatytu laiku, o pirminės apskaičiuotos AE statybų kainos išauga net milijardais eurų (užsineriama ekonominė kilpa), neįskaičiuotos elektrinės išvedimo iš eksploatacijos išlaidos, panaudoto branduolinio kuro bei kitų atliekų tvarkymo išlaidos, atominė energetika reikalauja nuolatinių, didelių, (ne)tiesioginių valstybės subsidijų; (beje, kaip su tais kapinynais, kur laidojamos atliekos, irgi neįskaičiuota, o šiaipgi ir nėra kur dėti tų atliekų??); taip pat gal verta atkreipti dėmesį į tai, kad AE bus statomos beveik pasieniuose (!), tai kvepia geopolitika, Lietuva bus AE (kurios kaip atominis, politinis ginklas) apsuptyje, ar taip nepažeidžiamos jokios teisės; Baltarusijos AE prie Lietuvos būtų su eksperimentiniais (!) VVER-1200 reaktoriais, niekur pasaulyje nebandytais, tik Kinijoje yra prototipas - VVER-1000, be to, statoma toje zonoje, kur vyko stipriausias žemės drebėjimas tos šalies istorijoje, tad pati vieta nėra stabili ir saugi; kažin ar įvertintas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai Lietuvoje, ar atsižvelgta į Černobylio katastrofos paliktus ilgalaikius pėdsakus kaimyninėse zonose; reaktorių aušinimui bus naudojami upių vandenys, tai gali būti pražūtinga gamtai, ne vien Lietuvos mastu… Šiaip tai, kas įvyko Fukušimoje, yra skaudus pavyzdys ,,taikaus atomo”, tik ir vėl vadovaujamasi paprasta logika, kad taip nutiko kažkur, o ne pas mus, pas mus bus kitaip (o kai nutiks, prasidės: mes galvojom, mums sakė…). Ir buitiškai kalbant - esame visų pirma ekonomiškai žymiai silpnesni už tą pačią Japoniją, kuri nesusitvarko su šia nelaime, tad niekaip nesusitvarkytume, Lietuva tiesiog virstų negyvenama zona… O smarkiai besikeičiantys apklausų duomenys dėl AE reikalingumo po ir prieš nelaimę Fukušimoje tik įrodo, kad Lietuvos gyventojai realiai nesuvokia ir nesupranta pavojaus, nėra pakankamai įsigilinę į šią problemą. Tai tiesiog lobistų projektai, būtent dėl to jie tokie neskaidrūs… Esu prieš AE, ne vien Lietuvos.

Kaip tik šiuo metu paplito pranešimai, kad alternatyviosios energetikos galia pasauliniu mastu viršijo atominės energijos pagaminamus kiekius. Ar tai pakankamas argumentas, kad būtų peržiūrėtos valstybinės energetinės strategijos, ir kokia linkme jas reikėtų keisti? Alternatyvios energetikos masiniai projektai turi savų trūkumų: tiek vėjo, tiek saulės jėgainių „fermos” taip pat daro įtaką ekosistemos, dažnai savo gamybai naudoja retas, sunkiai ir taršiai išgaunamas gamtines iškasenas, eikvoja vandenį ir t. t.?

Laura: Bet kokia mūsų veikla daro poveikį aplinkai. Bet reikia matuoti, kas daro mažesnį, ir rinktis tuos energijos gavimo būdus, kurie daro mažesnį poveikį. Teko kalbėti su atominių elektrinių žala abejojančiu žmogum. Kai priminiau Černobylio aukas, jis man sako: „O jeigu po vėjo jėgaine vyktų vestuvės, ir tas bokštas nuvirstų, įsivaizduoji, kiek žmonių žūtų?” Anekdotas. Tiesiog per daug argumentų prieš atominę energetiką, kad būtų verta ją rinktis. Manau, kad labai svarbu kelti didelius reikalavimus ir alternatyviai energetikai. Ir kad piliečiai turi būti normaliai informuojami bei į juos atsižvelgta vykdant alternatyvios energijos projektus. Tai, kad esu atominės energetikos priešininkė, nereiškia, kad negaliu palaikyti prieš vėjo jėgaines kovojančių žmonių, jei jėgaines norima statyti per arti jų. Alternatyvios energetikos plėtroje labai svarbi decentralizacija - kad, tarkim, vėjo jėgainių savininkai būtų mažos bendruomenės, kad energija būtų gaminama kuo arčiau žmogaus (tik, žinoma, ne per arti). Taip sutaupoma, nes energija gaminama ten, kur ir vartojama. Čia tas pats kaip su savo darže išaugintais agurkais ir su tais, kurie auga Kinijoje ar kad ir kitame Lietuvos gale: kurių kelias iki stalo kainuos daugiau? Mažiausio Lietuvoje miesto statusą turinčio Smalininkų bendruomenė vėjo jėgainę pasistatė norėdami prasimanyti pinigų, kad galėtų apsišviesti gatves ir susitvarkyti šaligatvius. Alternatyvia energetika gali užsiimti ir kitos bendruomenės, tik joms verkiant reikia valstybės palaikymo, o ne atbaidymo.

Karina Klinkevičiūtė: Po nelaimės Fukušimoje mus pasiekia žinios, kad „padėtis kontroliuojama”, „neįvyko nieko baisaus”, „pasklidę radiacijos kiekiai - nepavojingi”, bet ar tikrai taip yra?

Pagal kai kuriuos vertinimus Fukušimos avarijos žala jau viršija Černobylio elektrinės sprogimo žalą. Be to, didelė dalis informacijos nepateikiama.

Šiuo metu į vandenyną pumpuojami dideli radioaktyvaus vandens kiekiai, kurie tikrai paveiks vandenyno ekosistemą. Sakoma, kad vandenynas didelis ir šie radioaktyvūs elementai nepakenks. Bet galima surasti daug pavyzdžių, kurie rodo, kad vandenynas - tikrai nedidelis. Vienas iš to įrodymų: sveikatos specialistai rekomenduoja riboti žuvies vartojimą, nes ji užteršta sunkiaisiais metalais ir kitais chemikalais. Kitas pavyzdys - didžiulis dreifuojantis šiukšlynas Ramiojo vandenyno viduryje. Jei ne per mėnesį, tai per ilgesnį laiką lygiai taip pat po vandenynus pasklis ir radiacija…

Dabar jie išleidžia „mažai radioaktyvų” (jų teigimu, bet jis juk daugybę kartų viršija normas) vandenį, kad atlaisvintų vietą kelis šimtus kartų radioaktyvesniam vandeniui. Bet kas bus, kai ir tam vandeniui vietos nebeliks?

Atominė energetinė „nepriklausomybė”?

Karina: Skelbiama, kad viena svarbiausių priežasčių, kodėl reikėtų turėti atominę elektrinę, - energetinė nepriklausomybė. Tačiau ar netaps Lietuva dar labiau priklausoma nuo Rusijos, pasistačiusi šią elektrinę?

Pirma, kur pirksime branduolinį kurą ir realizuosime panaudotą branduolinį kurą, kai sueis jo laikymo terminas? Tikriausiai toje pačioje Rusijoje. Mano žiniomis, branduolinio kuro strypus gamina tik dvi šalys - Rusija ir JAV.

Antra, mūsų atominė jėgainė kaip tik reikalinga Rusijai ir Baltarusijai, kad būtų įjungta į bendrą energetinę sistemą, valdomą iš Maskvos. Tai kaip tik tik padidins priklausomybę nuo Rusijos.

Laura: Na, nebūtinai Rusijoje. Juk yra svarstymų suvežti visų devynių Europos šalių branduolines atliekas į Lietuvą.

Atominės energetikos ekonomiškumas

Karina: Pagal apskaičiavimus net dalis atominės jėgainės statybą propaguojančių žmonių teigia, kad ekonomiškai ji mums nenaudinga ir yra tik politinis projektas.

Dažnai skaičiuojant elektrinės atsiperkamumą, skaičiuojamos tik jos pastatymo ir veiklos sąnaudos, betgi kol ji atsipirks, jau ją reikės uždaryti dėl „susidėvėjimo”, o tai vėl daug kainuos.

Kodėl gi vis dėlto bandoma „prastumti” atominę energetiką

Laura: Socialiniuose moksluose yra toks terminas „path dependence”, priklausymas nuo anksčiau pasirinkto kelio. Buvo atominė, ir vėl siūloma atominė. Bet kai seniai aišku, kad tas senas kelias yra baisiai duobėtas ir niekur neveda, po kojom painiojasi didžiuliai akmenys, gal reikėtų susimąstyti ir pasukti kitu keliu?

Evaldas Balčiūnas: Korupcinis atominės energetikos patrauklumas. Milžiniškos sumos vogtos netgi tarnyboje, saugojusioje Ignalinos AES, ar tai ne tikimybė, kad bus galima toliau grobstyti - nulemia atominės energetikos patrauklumą valdančiųjų akyse? Jokių kitų nepaneigiamų privalumų jie visuomenei nepateikia.

Karina: Atominė energetiką leidžia pinigus ir valdžią laikyti vienose rankose, nes atominė elektrinė šalyje būtų tik viena, kitaip nei alternatyvioji energetika, kuri būtų pasiskirsčiusi tarp daugelio.

Lietuvos atominės elektrinės statyba naudinga visų pirmiausiai Rusijai, nes Lietuva patenka į elektros energijos perdavimo žiedą, jungiantį Lietuvą su Rusija, Baltarusija, Kaliningrado sritimi.

Černobylio atominės elektrinės sprogimo ekonominiai ir žmogiškieji nuostoliai

Karina: Ml.lms.lt rašo:

<…> Po avarijos buvo užteršta daugiau kaip 145 tūkst. km2 Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijoje. Nuo Černobylio katastrofos nukentėjo apie 5 mln. žmonių, radioaktyviaisiais nuklidais buvo užteršta apie 5 tūkst. Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos gyvenviečių.

<…> 2006 m. sausio 1 d. Ukrainoje 2 594 071 žmogus turėjo nukentėjusiojo nuo Černobylio AE katastrofos statusą. 1997-2006 m. nukentėjusiųjų sumažėjo 19 proc., išryškėjo du būdingi ypatumai. Staiga beveik 1,8 kartų Černobylyje padaugėjo invalidų. Kiek mažiau, 3 proc., padaugėjo nukentėjusiųjų, dirbusių ne draudžiamojoje zonoje, labiausiai, 24 proc., sumažėjo avarijos padarinių likvidavimo dalyvių. Tai rodo, kad kaip tik pirmoji likviduotojų, jaunų vyrų, banga patyrė sunkiausią smūgį sveikatai ir pamažu miršta.

<…> Pagal Ukrainos specialistų skaičiavimus ekonominiai nuostoliai Ukrainoje iki 2015 m. sieks 179 mlrd. JAV dolerių.

Jei panaši nelaimė atsitiktų Lietuvoje, ar turėtume pajėgumų jai likviduoti?

Karina: Patys tikrai neturėtume. Galbūt politikai tikisi, kad kitos šalys padėtų, bet kaip matėme iš Černobylio ir Fukušimos pavyzdžių, daugumą darbų turi atlikti žmonės, o net jei kitos šalys šiek kiek padėtų pinigais ar technika, žmonės, kurie turėtų tvarkyti padarinius, būtume mes, Lietuvos gyventojai.

Černobylio dieną - balandžio 26-ąją, Vilniuje, Gedimino prospekte ir apylinkėse būtų bandoma protestuoti prieš visas aplink Lietuvą ir joje planuojamas atomines elektrines. Ką būtent tikimasi pasiekti šia akcija, kaip tai išmatuoti, kaip manote, ar šis viešumas tik patenkintų oponentus ir suerzintų proponentus, ar galima pateikti ir realių argumentų? O pasiekti realaus ir konkretaus palaikymo antiatominiam judėjimui? Kokiu formatu? Ar turime protestuoti tik prieš Baltarusijos ir Rusijos elektrines, ar ir prieš Lietuvos?

Vadimas Vileita: Protestuoti turime prieš visas atomines elektrines, nes, jeigu mes pasisakome prieš atominę energetiką, turime būti nuoseklūs - tokia energetika saugi nebūna, tai parodė įvykiai labai civilizuotoje ir išsivysčiusioje Japonijoje. Mūsų argumentai prieš atominę Baltarusijoje tik tada atrodys svarūs ir nuoširdūs, jeigu pati Lietuva liausis dariusi beveik tą patį - statytis AE prie pat Baltarusijos sienos.

Evaldas: Protestuoti turime pirmiausia prieš savo AE, nes mūsų šalies vadovų suinteresuotumas „sudalyvauti” daugiamilijardiniame projekte akivaizdžiai trukdo jiems ginti šalies nacionalinius interesus su Baltarusijos ir Kaliningrado AE susijusiuose klausimuose. O mūsų pozicija dėl Baltarusijos ir Kaliningrado AE - solidarumas su tų šalių protestuotojais.

Atominės energetikos saugumo mitas

Gediminas Gemskis: Reikia paminėti, kad saugių atominių elektrinių pasaulyje nėra ir negali būti.

Fukušimos patirtis parodė, kad, įvykus atominės elektrinės avarijai, vienos iš daugiausia išsivysčiusių pasaulio valstybės teritorijoje, visiškai neįmanoma greitai likviduoti avarijos. JAV siuntė greitą pagalbą aušinant reaktorių, tačiau ši priemonė nesuveikė. Tai ką jau kalbėti apie atsilikusių valstybių kaip Lietuva, Rusija ir Baltarusija galimybes? Lietuvos žvalgybos duomenimis, projektuojant tiek Rusijos, tiek Baltarusijos planuojamos atomines elektrines nėra pakankamai laikomasi saugumo reikalavimų. Visa tai kalba, kad praėję vienas sunkias nelaimes mes rizikuojame patirti naujas. Suinteresuoti Lietuvos valdžios žmonės neturi teisės taip sunkiai rizikuoti savo tauta, valstybe, jos gyventojais ir teritorija bei privalo ginti valstybės interesus dėl planuojamų kaimyninių atominių elektrinių, kurios prie pat Lietuvos sienos, todėl tiesiogiai susijusios su mumis.

Karina: Fukušimos, Černobylio elektrinės jų statymo laikais buvo laikomos patikimomis. Lygiai taip pat, kaip atominės energetikos šalininkai tikina, kad dabar statomos elektrinės - patikimos.

Teigiama, kad Japonijos Fukušimos elektrinėje įvykę įvykiai Lietuvoje pasikartoti negali. Japonijoje kaltė suverčiama gamtos drebėjimui ir cunamiui, kurių pas mus lyg nebūna. Tačiau: a) pas mus gali įvykti kokia nors kita gamtinė katastrofa, nebūtinai cunamis; b) į Japonijos elektrinės neatsilaikymą prieš cunamį taip pat galima žiūrėti kaip į žmogaus klaidą, nes statant ir eksploatuojant elektrinę į tai turėjo būti atsižvelgta.

Pagaliau panaudoto kuro klausimas?

Evaldas Balčiūnas: Be neišspręstų panaudoto kuro klausimų yra ir Ignalinos AE uždarymo problema. Darbai vėluoja, ir buvo viena rimta avarija (dumblo nuotėkis), kurią bandyta nuslėpti nuo visuomenės.

Karina: Šiuo metu su panaudotu kuru nieko nedaroma. Ne tik pas mus, bet ir kitur. Na, išskyrus, kai jis naudojamas atominiam ginklui. Kitais atvejais jis tiesiog saugomas prie elektrinių. Šiai problemai sprendimų ieškoma, bet kol kas patikimų dar nerasta. Yra planų kalnuose gręžti šachtas ir kurą laidoti jose, bet nežinia, ar iš jų radioaktyvios medžiagos nepateks į gruntą, taip pat ar jos ten tikrai saugiai išgulės visą joms skirtą laikotarpį - šimtus tūkstančių metų.

O tuo metu… VAE: Viskas tik į gera

„Informacija, esanti šioje žinutėje ir su ja siunčiamuose dokumentuose, yra konfidenciali ir skirta nuolatiniam elektroninio pašto adreso, kuriuo ši žinutė siunčiama, naudotojui. Jei Jūs nesate šios žinutės adresatas, bet koks šio dokumento ar jo dalies naudojimas ar kopijavimas yra griežtai draudžiamas. Jei šią žinutę gavote per klaidą, prašome apie tai informuoti siuntėją ir žinutę ištrinti iš savo kompiuterinės sistemos. Visa informacija, pateikta šioje žinutėje yra išimtinė UAB „Visagino atominė elektrinė” nuosavybė. Bet koks šios žinutės turinio kopijavimas, perteikimas ar kitoks naudojimas kitiems tikslams, nei yra suderinta su UAB „Visagino atominė elektrinė”, draudžiamas.”

Su tokiu prierašu UAB „Visagino atominė elektrinė” viešųjų ryšių tarnyba siuntė dr. Rimanto Vaitkaus straipsnį (vėliau išplatintą Delfi.lt ir kitur), kuris detaliai aprašė, kaip Fukušimos įvykiai didins atominės energetikos saugumą pasaulyje.

Linas Kranauskas

atgimimas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras