BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sutemų vaiduoklis šernas


Esu šernas. Tikras miško šeimininkas. Visur, kur tik plyti miškai, gyvename ir mes. Gal tik tolimoje šiaurėje, kur žiemos be galo žvarbios ir pašaro susirasti nebeįmanoma, – mūsų giminės nėra. Gyvename ir stepių, pusdykumių kaimynystėje: tankiuose krūmų ir nendrių sąžalynuose palei upes, ežerus.

Kam tos pašalinės akys – kur tankmė, tamsa, vėsa, ten gyventi galima. Juk mūsų ir kūnas toks: visur sugebame pralįsti, praeiti, prasibrauti, o jei labai reikia – ir prasiknisti.

Ir visus tuos daugybę amžių, kuriuos mus žemelė nešioja, turime tik du priešus – vilką ir žmogų. Kadaise vilkas buvo didžiausias mūsų priešas, gainiojosi mūsų kaimenes nuo ryto iki vakaro ir ramiai gyventi neleido, tačiau dabar jų dažnai nebesutiksi net ir visą savo gyvenimą nugyvenęs. Mažai pilkių belikę. O štai žmonės mūsų mėsytės gviešėsi, gviešiasi ir gviešis… Jiems tikriausiai jau atrodo, kad mes – nebe gamtos, miško kūriniai, bet jų nuosavos kiaulės, tik ne tvarte uždarytos…

Negaliu sakyt, kad mes nesinaudojame žmogaus geru. Vasarą pilni miškai žolelių, šaknelių, gumbelių, kuriais mes mintame. Dar prie to įvairūs vabzdžiai, dirvožemyje tūnančios jų lervos, pelės, varlės, paukščių kiaušiniai – ėdesio apstu. Bet negi susilaikysi nepaskanavęs pamiškėse auginamų kviečių, kukurūzų, runkelių, bulvių… Nuodėmė būtų atsisakyti tokių skanumynų, kad ir kaip kailis kentėtų.

O žiemą? Jei spaudžia stiprūs šalčiai, žemė stipriai įšalusi, priversta storai sniego, kuris po atlydžių kietai suledėja – ne pyragai mums. Anksčiau po tokių žiemų mūsų giminė dešimtis kartų sumažėdavo, praretėdavo, o dar pridėjus alkanus vilkus, mūsų mėsos trokštančius žmones – ir suvis tik vienetai didžiuliuose miškų plotuose mūsų telikdavo. Dabar kas kita – ištisą žiemą pilni miškai krūvomis supiltų kukurūzų, kviečių, bulvių, visokių šaknelių ir trupinėlių. Bet ar būna šiame gyvenime kas nors už dyką? Savo kailiu galiu paliudyti – ne. Už tai, kad gauname visų šių gėrybių ir taip nesunkiai galime žiemą pratempti, mūsų giminė savo gyvybėmis užmoka. Atrodytų, nieko nėra prie šių gardėsių krūvų, nė žmogaus kvapo pajusti negali, atskubi alkaną skrandį užkimšti – ir tik staiga kad suzvimbs skaudžios švininės bitės, kad driokstels kurtinantis aidas, verčiantis skuosti mus kuo toliau, ir žiūrėk – vieno ar kito iš mūsų grupės jau nebėra. Ir taip kasdien, negali būti ramus kiaurą parą ištisus metus. Tačiau šis skanus ėdesys padeda mums išgyventi, todėl mūsų miškuose yra labai daug. Gal kokį dešimtkart daugiau, nei mūsų, šernų, būtų be šio pašaro. Tad jei ir paguldo savo galveles kas antras ar net trys iš keturių, vis tiek mūsų nemažėja. Sulauki pavasario, po oda ne vien kaulai styro – skuba šernės guolių klot ir gausint giminės. Žiūrėk, po mėnesio dviejų mūsų skaičius vėl toks pat kaip vasaros pabaigoje.

Kažkaip keistai čia sutvarkyta, tačiau pirmais gyvenimo metais šerniukų ir juos auginančių mamų nieks nekliudo, švininių bičių į juos nelaido. Tai ir klajoja tokios šeimynos atsipalaidavusios, nieko nebijodamos – ar prie pašaro krūvų, ar į kviečius, ar į kitų gardėsių sąžalynus pamiškėse laisvai sau keliauja. Tačiau kai tik metelius šerniukai pasiekia ir mamos juos šalin paveja – prasideda pragaras. Buvai žioplesnis, neatsargus, silpnesnis – mėnuo du ir tavęs jau nebėra. Tada pradedi suprasti, kad jei iš kažkur vėjas atneša nors silpnutį žmogaus kvapelį – spruk šalin. Sutreškėjo po kojomis lūžtančios šakos – spruk šalin. Keistai sudundėjo, suvirpėjo aidas žemės paviršiumi – spruk šalin. Jei būsi budrus, net pilna burna ėsdamas nenustygsi vietoje, nuolat judėsi, stebėsi įsiklausydamas ir uosdamas aplinką, laikysiesi sutemų, vengsi atvirų vietų, net ir gardaus ėdesio kvapo viliojamas nepasiduosi pagundai – gal ir antrų ar trečių metelių sulauksi. Na, o penkis, aštuonis, juo labiau dešimt metų skaičiuoja tik patys, patys…

Vargas mums, šernams, ir dėl kitų žvėrių. Pasėjo pamiškėje ūkininkas kokį skanėstą. Eina tuntais elniai į pasėlius. Eina stirnos, danieliai, stumbrai. Tačiau tik mes, šernai, visą vasarą savo kailiu už tai mokame, nors mūsų ten apskritai mažuma. Tai neva mes – tie didžiausi kenkėjai, nors gal tik kokie du ar trys grūdeliai iš dešimties mūsų skrandžiams tenka. Ne šernai mes, o visų miško gyventojų atpirkimo ožiai…

Paklausite, kaip mes praleidžiame dieną? Ogi tūnodami tankmėje, vėsiose, drėgnose vietose. Vasarą pasiknisi kur nors po egle ar plačialaju medžiu, išstumdai paklotę, šakeles – štai tau ir guolis. Rudenį, pavasarį, o ypač žiemą, kada šalta, drėgna, tenka gerokai paplušėti ir rimtą guolį pasikloti. Tuomet prisilaužome eglišakių, prisirauname sausos žolės, nendrių – net su stogu didžiulius „namus“ pasistatome. Šiltus, minkštus guolius klojasi ir jauniklius vedančios patelės. Tai joms daryti tenka tik tik žiemai baigiantis, kartais jau net vasario pabaigoje, bet dažniausiai kovą–balandį. Taigi, dienomis tūnome guoliuose, atkampiose, ramiose miško vietose, ypač mėgstame tankius eglių jaunuolynus, nendrynus, krūmynus. Čia saugu, nieks nevaikšto.

O štai naktis – mūsų stichija. Šviesos mums nereikia. Nors mūsų akys aštrumu ir nepasižymi, bet uoslė ir klausa – puikios. Naktį visada geriau nei dieną. Ir ramu – joks žmogėnas kelio nepastos, o vilkų mažai juk beliko. Tiesa, į jauniklius gali pasigviešti kokia lūšis, lapė – bet šalia arši motina, kuri ir žmogų šalin pavyti gali. O dar kartu su šia šeimyna ir metų ar dvejų sulaukusios patelės keliauja, auklėti ir sužiūrėti nerimstančius dryžuotukus padeda. Augesni šerniokai – patinai – taip pat dedasi į krūvas, kartu klajoja ir ėdesio ieško. Na, o mes, kuiliai, jau po vieną, po vieną… Gal tik vienas iš dešimties ar dvidešimties daugiau metų sulaukiam. Bet už mūsų pečių – patirtis: daugybė praskridusių švininių bičių, daugybė griausmu aidinčių šūvių, daugybė mus besivaikančių garsiai rėkiančių žmogystų, kurie stengiasi iš saugių guolių išvyt ir švininėmis bitėmis laidančių žmonių link nugint. Sugebėsi viso to išvengt – gyvensi ilgai.

Na, o silpnesnių nervų žmonėms nepatariu naktimis po mišką klajot, juk minėjau – tai mūsų metas. Aidi miškas nuo žviegimo, šnarpštimo, čepsėjimo, lūžtančių šakų. Nesame lipšnūs ir draugiški: pasimaišo koks šerniokas neatsargus – iltimis į šoną, tegu sau žviegia, atsargesnis, atidesnis bus. Ir motinos šernės lipšnumu jauniklių nepalepins, greičiau jau nuo kokio gardesnio kąsnio švystels vaikelį į orą. O jaunimas tai tiek ir težino – gainiotis, stumdytis, peštis. Bijai vaiduoklių, baugina tamsa – nelįsk sutemus į mišką. Čia mūsų namai…

Šerno pasakojimą užrašė Romualdas Barauskas. Nuotraukos Romualdo Barausko

“Žurnalas apie gamtą” 2011 Nr. 1.

2 nuotr. Šernų šeimyna ieško ėdesio. Įprastai tokią grupę sudaro šernė, šiųmečiai jos jaunikliai ir dvi ar trys patelės iš pernykštės jauniklių vados

3, 4 nuotr. Žiema – pats sunkiausias išbandymas šernams. Pavasario tesulaukia tik stipriausi, sveiki šerniukai

5 nuotr. Prie šėryklų šernams dažnai tenka konkuruoti su kitais žvėrimis – stirnomis, danieliais, elniais. Beveik visada laimi šernai – ar tai būtų senas patyręs kuilys, ar nedraugiška šeimyną vedžiojanti šernė

6, 7, 8 nuotr. Ar speigas, ar pūga – niekas nepasiūlys šiltos priebėgos. Nuo žiemos negandų šernai gelbstisi susinešdami minkštus, šiltus guolius

9, 10, 11 nuotr. Šernė jauniklius dažniausiai veda kovą–balandį. Jeigu žiema šilta ir gausu pašaro, jaunikliai pasaulį gali išvysti ir vasarį; pasitaiko ir vėlyvų, vasarą atvestų, jauniklių vadų. Pirmomis savaitėmis šernė itin agresyvi, labai akylai saugo jauniklius, veja šalin bet kokį kelyje pasitaikiusį žvėrį, gali užpulti net žmogų

12, 13 nuotr. Sutikti miške klajojančią ir ėdesio ieškančią šernų šeimyną – joks atsitiktinumas. Kur kas rečiau susidursi su antramečių ar vyresnių patinėlių grupėmis, juo labiau su patyrusiais, atsargiais kuiliais vienišiais

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras