BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Spalio danguje: Visatos toliai, ryškusis Jupiteris ir galimas meteorų lietus

Į Lietuvą atslinko antrasis rudens mėnuo - spalis. Naktis iki mėnesio galo pailgės dar keletą valandų. Nors giedros rudenėjant būna vis mažiau, tačiau giedrų spalio naktų dangus turi ką parodyti atidiems ir žingeidiems.

Giedrais spalio vidurnakčiais Paukščių Takas nusidriekia iš rytų į vakarus, o tiesiai virš galvos spindi gana lengvai pastebimas žvaigždynas, kurio šviesiausių žvaigždžių išsidėstymas - apversta M arba W raidė. Tai Kasiopėja. Tiesiai po ja, kairiau (labiau į rytus) didžiulio Pegaso žvaigždyną vaizduojančių žvaigždžių kvadrato yra išsidėsčiusios ir Andromedos žvaigždyno žvaigždės. Mūsų protėviai Pegasą vadino Žinyčia, o Andromedą - keliu į Žinyčią. Pats Andromedos žvaigždynas nėra labai įspūdingas, tačiau Andromedos pavadinimas tapo neatsiejamas nuo jos kryptimi esančio objekto - Andromedos ūko arba Andromedos galaktikos pavadinimo. Pirmąkart šį „dangaus debesėlį” 964 metais pastebėjo ir savo knygoje „Nejudamų žvaigždžių knyga” aprašė persų astronomas Al Sufi. Su teleskopu į Andromedos galaktiką 1612 m. pirmąkart pažvelgė vokiečių astronomas Simonas Marijus. Jam ji priminė žvakės liepsną. Religingi tų laikų astronomai manė, kad tai plonesnė vieta krištolinėje dangaus sferoje, pro kurią skverbiasi „aukštybių šviesa”.

Andromedos galaktika ir su ja susiję atradimai tapo raktu mūsų suvokimui apie mus supančios Visatos tolius ir didybę. XVIII - XIX a. astronomai, atsiradus galimybėms naudotis to meto mastais milžiniškais teleskopais, pradėjo pastebėti keistus spiralinius ir kitokių formų ūkus. Nebuvo aiški nei šių ūkų prigimtis, nei nuotolis iki jų. Manyta, kad tai galbūt besiformuojančios planetų sistemos apie kitas žvaigždes. Tik nedidelė dalis astronomų manė, kad tai tolimos žvaigždžių sistemos, panašios į Paukščių Tako galaktiką. Tačiau tvirtų įrodymų dar reikėjo palaukti…

1784 metais atrasta pirmoji pulsuojančių (kintamųjų) žvaigždžių rūšies, vadinamos cefeidėmis, atstovė. Šios žvaigždės nėra stabilios kaip įprastos žvaigždės. Jų paviršius periodiškai tai pučiasi, tai traukiasi, o dėl to kinta ir žvaigždės šviesumas. 1908 m. amerikiečių astronomė Henrieta Levit atrado nepaprastai reikšmingą sąryši tarp cefeidžių spindesio kitimo periodo ir jų tikrosios spinduliavimo galios. Dėl šio sąryšio, stebint žvaigždes cefeides, remiantis jų spindesio kitimo periodo trukme, galima pasakyti kokio realaus šviesumo yra šios žvaigždės. O žinant realų jų šviesumą, astronominėje terminologijoje vadinamą absoliutiniu ryškiu, ir išmatavus, kokio šviesumo jos matomos dideliu atstumu nuo Žemės, galima pasakyti, kaip toli jos yra.
Šis H. Levit atradimas 1924-1925 m. davė vaisių. JAV astronomas Edvinas Hablas, darbuodamasis su tuo metu didžiausiais pasaulio Mount Vilsono observatorijos 1,5 ir 2,5 m skersmens teleskopais, padarė detalias Andromedos galaktikos nuotraukas ir jose atrado žvaigždes cefeides. H. Levit atrastasis sąryšis leido įvertinti atstumą iki šios galaktikos. Paaiškėjo, jog jis turėtų būti apie 900 tūkst. šviesmečių. Taigi tapo aišku, kad Andromedos galaktika ne tik kad nėra Paukščių Tako dalis, bet netgi gerokai nuo jo nutolusi. Ne kartą patikslinus atstumą iki jos, apsistota ties 2,54 mln. šviesmečių atstumu. Šis skaičius sunkiai suvokiamas mums, tačiau byloja tai, kad šviesa, kuri dabar pasiekia mūsų akis, Andromedos galaktikos žvaigždes paliko dar tada, kai Žemėje nevaikščiojo žmonės, o egzistavo tik tolimi mūsų protėviai.

Dabar žinome, kad Andromedos galaktika yra spiralinė - panaši į Paukščių Tako galaktiką, tačiau daugiau nei dvigubai didesnio skersmens už mūsiškę - jos skersmuo siekia net 220 tūkst. šviesmečių! Tikėtina, kad joje iš viso yra net trilijonas žvaigždžių! Pačiame Andromedos galaktikos centre slypi 10 mlrd. Saulės masių juodoji bedugnė. Andromedos galaktika turi mažiausiai 14 palydovių - nykštukinių galaktikėlių. Nors Visata plečiasi, galaktikos tolsta viena nuo kitos, tačiau Andromedos galaktika… artėja Paukščių Tako link apie 100 km/s greičiu. Ateityje jos galbūt susidurs, susilies į vieną galaktiką, tačiau, jei taip ir nutiks, tai bus tik po 3 - 5 mlrd. metų. Galaktikų susidūrimai ar sąveikos nėra retas reiškinys, tačiau žvaigždės jose susiduria itin retai - tokie dideli atstumai tarp pavienių žvaigždžių.

Andromedos galaktika yra vienintelė Lietuvoje plikomis akimis matoma galaktika (pietų pusrutulio gyventojai gali matyti Paukščių Tako galaktikos palydoves - Magelano Debesis). Tuo pačiu tai yra pats tolimiausias plikomis akimis įžiūrimas dangaus objektas. Giedrą naktį be Mėnulio šviesos ją nesunku įžiūrėti kaip pusės laipsnio kampinio skersmens (Mėnulio pilnaties dydžio) pailgą blyškią dėmelę. Tačiau daugiau detalių galima pamatyti tik su gerais didelio skersmens žiūronais ar nedideliais platų regėjimo lauką turinčiais teleskopais. Tada galima įžvelgti ne tik centrinį galaktikos telkinį, bet ir tamsias dujų ir dulkių juostas Andromedos galaktikos diske bei dvi ryškiausias jos palydoves - galaktikas M 32 ir M 110. Pati Andromedos galaktika dar žymima M 31. Tokiais numeriais jas pažymėjo prancūzų astronomas Šarlis Mesjė XVIII a. savo nežvaigždinių objektų kataloge.

Surasti Andromedos galaktiką dangaus skliaute nėra sudėtinga. Tereikia susirasti Andromedos žvaigždyną ir tris ryškiausias jo žvaigždes - Almaką, Miraką ir Alferatą. Virš Mirako spindi blyškesnė žvaigždutė, o tokiu atstumu virš pastarosios ir matoma šioji galaktika.

Žmogaus akis visgi nėra geras stebėjimų instrumentas, nes mūsų akys negali kaupti šviesos, taigi negali ir pastebėti blyškių žvaigždžių ar subtilių tolimų dangaus kūnų atspalvių. Todėl Andromedos galaktika, kaip ir kitos dangaus grožybės, kur kas geriau ir įspūdingiau atrodo astronominėse nuotraukose, o ne stebint plikomis akimis, per žiūronus ar teleskopą. Šiame straipsnyje panaudota Andromedos galaktikos nuotrauka mielai sutiko pasidalinti astronomas - mėgėjas Robertas Gendler‘is (JAV). Tai 40 nuotraukų kompozicija, kurioms padaryti prireikė 32 cm skersmens teleskopo, specialios astronominės fotografavimo kameros ir net 50 valandų fotografavimo giedromis naktimis.

Nors Andromedos galaktika tapo „langu” į kitų galaktikų astronomiją, tačiau tai viena artimiausių mums galaktikų - astronomai, naudodamiesi galingiausiais pasaulio teleskopais, dabar tyrinėja ir galaktikas, esančias šimtus ar net tūkstančius kartų toliau nei Andromedos galaktika.

Spalio dangus šiemet ketina nustebinti reginiais. Šio mėnesio 8-iosios dienos vakaras, jei tik bus giedra, žada būti įspūdingas. Gerai žinomas Perseidų meteorų lietus, kurio maksimumas būna rugpjūčio pradžioje, paprastai pažeria iki 100 meteorų per valandą. Tačiau spalio 8-osios vakarą prognozuojamas kito - Drakonidų (pavadinimas pagal Slibino (Drakono) žvaigždyną, iš kurio pusės žyra Drakonidai) meteorų lietaus maksimumas. Jis šiemet turėtų būti įspūdingas - per valandą gali pažirti net iki 1000 meteorų. Žinoma, tai tik prognozės. Tačiau, jei šis vakaras bus giedras, vertėtų pabandyti pasidairyti į šiaurinėje dangaus pusėje aukštai virš Mažųjų Grįžulo Ratų esantį Slibino žvaigždyną. Geriausias reginys numatomas 20-21 val. Lietuvos laiku.

Ryškiausias naktinio spalio dangaus šviesulys - Jupiteris. Šiuo metu savo spindesiu Jupiteris nusileidžia tik Saulei ir Mėnuliui, o už jį ryškesnė būna tik kita Saulės sistemos planeta - Venera. Matyt ne veltui ši planeta pavadinta vyriausiojo senovės romėnų dievo vardu, kuris atitiktų Dzeusą graikų mitologijoje. Jupiteris - didžiausia Saulės sistemos planeta, 11 kartų didesnio skersmens ir 318 kartų masyvesnė nei mūsų Žemė.

Spalio 29 d. Jupiteris atsidurs opozicijoje - Žemės atžvilgiu priešingoje pusėje negu Saulė. Tai pats palankiausias metas šiais metais stebėti šią planetą. Jupiteris mėnesio gale tekės iškart po Saulės laidos, o vidurnaktį spindės aukštai virš pietų horizonto. Turint tik paprasčiausius teatrinius žiūronus, nesunkiai galima pamatyti ir keturis didžiausius Jupiterio palydovus - Iją, Europą, Ganimedą ir Kalistą. Šiuos palydovus 1610 metais atrado žymusis italų fizikas ir astronomas Galileo Galilėjus. Ija - ugnies pasaulis, nusėtas tūkstančiais ugnikalnių. Kiekvieną akimirką bent keletas jų yra aktyvūs. O štai Europos paviršius - vandenynas su stora, vietomis sueižėjusia ledo pluta. Tikimasi, kad galbūt čia gali pavykti surasti dabar egzistuojančią gyvybę. Tai būtų antrasis Saulės sistemos kūnas, neskaitant Žemės, kuriame šiuo metu egzistuoja gyvybė. Žinoma, Ijos, Europos bei kitų palydovų paviršius tegalima apžiūrėti tik pasitelkus tarpplanetinius erdvėlaivius ir pačius galingiausius Žemės teleskopus. Tačiau stebint keturias apie Jupiterį skriejančias „žvaigždutes”, kurių padėtis kasnakt keičiasi, šitai prisiminti malonu.

Jeigu turite bent 5-8 cm skersmens teleskopą ar monoklį, gelsvame Jupiterio diske galite pamatyti dvi arba daugiau lygiagrečių juostų. Tai Jupiterio debesys, gaubiantys šia kieto paviršiaus neturinčią dujinę planetą. Iš tiesų Jupiteris yra centro link tankėjantis dujų kamuolys, daugiausiai sudarytas iš vandenilio bei šiek tiek helio dujų, su nedidele kitų dujų priemaiša. Savo sudėtimi jis panašus į… Saulę. Jei tik Jupiteris būtų tapęs dar masyvesnis, jis būtų galėjęs tapti savarankiška žvaigžde, mat tada jo centre būtų pakankamas slėgis ir temperatūra vykti termobranduolinėms (sintezės) reakcijoms - žvaigždžių energijos šaltiniui.

Jupiterį dažnai aplanko tarpplanetiniai erdvėlaiviai, o naujausias iš jų „Juno” Jupiterio link iškeliavo šių metų rugpjūčio 5 d., tačiau Jupiterį pasieks tik… 2016 metais.

Mindaugas MACIJAUSKAS

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras