BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sodinti mišką nieko nekainuoja

Ar esate kada nors sodinę mišką? Susiorganizuoti tokį gamtai naudingą darbą nėra sudėtinga: tereikia suburti draugų ratą ir susitarti su girininku. Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas” artimesnę pažintį su girininkijomis pradėjo dalyvaudama vykdytose vilkų apskaitose. Užsimezgusi vasario mėnesio pažintis tuo neužsibaigė - girininko Giedriaus Grincevičiaus pakviesti, gegužės pradžioje traukiniu vykome į Pabradės girininkiją sodinti miško.

Medelių sodinimas organizuojamas darbo dienomis, todėl į talką atvyko nedidelis GAA „Baltijos vilkas” narių ir savanorių būrys. Tačiau talkininkų susirinko nemažai, medelius sodinome kartu su Pabradės moksleiviais. Kad mūsų visų darbas būtų sėkmingas, girininkas pirmiausiai parodė kaip teisingai pasodinti liaunus medelius. Sodinimo technika nėra sudėtinga: svarbiausia neskubėti, į žemę sodinti medelius taip, kad neužsilenktų šaknys ir jas tvirtai prispausti žemėmis. Darbui turėjome specialius dviejų tipų kastuvus. Vieni jų turi skambų pavadinimą - „Kolesovo kardas” (tokį vardą gavę juos išradusio rusų mokslininko garbei). Prieš pradedant sodinimo darbus, svarbu užtikrinti sodinukų apsaugą nuo pušinių straubliukų, kurie ypatingai mėgsta apgraužti jaunų spygliuočių žievę. Plyno kirtimo biržėje tiesiomis eilėmis sodinome dviejų metų pušies sodinukus. Juos gavome jau paruoštus - šaknys buvo pamirkytos specialiame apsauginiame tirpale. Pušelės viena nuo kitos sodinamos vieno metro atstumu, toks tankumas svarbus, kad augdami medžiai konkuruotų ir užaugtų stipriausi. Po dešimties metų bus vykdomas ugdomasis miško kirtimas - bus kertama kas antra šiais metais pasodinta pušis. Nukirstos pušys paliekamos supūti, o kitos toliau augs ir bręs.

Susipažinę su miškasodžio subtilybėmis, suskubome patys imtis darbo. Beplušėdami mėgavomės gaiviu oru, prisodrintu mus supančių pušų kvapo. Kaip mums sekasi kurti naujus namus atšuoliavo patikrinti būsimas gyventojas zuikis. Supratęs, kad „statybos” dar nebaigtos, nieko nelaukdamas spruko šuoliais į miško tankmę.

Girininkas Giedrius Grincevičius ne tik stebėjo, kaip sekasi miško sodinimas, bet ir draugiškai bendravo su talkininkais. Jis pasakojo, kad pušies gyvenimo laikotarpis tarsi žmogaus gyvenimo trukmės idealas - 100 metų. Būtent tokio amžiaus sulaukusios pušys yra kertamos medienai. Tačiau miško kirtimo tvarka, lyginant sovietmetį ir dabartinius laikus, pasikeitusi. Sovietmečiu plynai kertant miškus nebuvo paliekama nenukirstų medžių, o dabar iškertami visi medžiai, išskyrus sėklinius, skirtus biologinei įvairovei. Važiuodami per girią, matėme sukrautas dideles medžių šakų krūvas. Tokia mediena sovietmečiu būdavo paliekama supūti, o dabar naudojama biokurui.

Pabradės girioje yra 19 kertinių buveinių. Kertinių buveinių plotas visoje Nemenčinės urėdijoje yra 335,4 ha. Tai plotai, kuriuose negalima jokia žmogaus ūkinė veikla, sovietmečiu tokie žmogaus neliečiami miško plotai neegzistavo.

Diskutuodami bandėme išsiaiškinti, kodėl kertant negalima palikti augti daugiau nenukirstų medžių, kad miško gyviems organizmams būtų lengviau prisitaikyti prie naujų sąlygų. Kodėl nekuriama daugiau kertinių buveinių? Supratome, kad Aplinkos ministerija kruopsčiai paruošia kirtimų metodiką, kurioje svarbus veiksnys yra valstybės gaunama ekonominė nauda, gaunama pardavus medieną. Palikti daug nenukirstų medžių, kurie yra pasiekę savo brendimo viršūnę, yra nenaudinga, nes tokių medžių kokybė ateityje tik prastėtų. Viso to pasekmė - valstybė gautų mažiau pajamų. Visgi liko daug neatsakytų klausimų, nes bediskutuojant susidūrė du labai svarbūs mūsų valstybei ir visai visuomenei gėriai - medienos ekonominė nauda ir biologinė įvairovė. Nėra paprasta vienareikšmiškai atsakyti, kuris gėris yra svarbesnis ir naudingesnis. Ar mažesnė biologinė įvairovė nepablogina pačios medienos resursų, jos kokybės? Ar pardavus medieną gautos pajamos yra lygiavertės naudai, kurią atneša išsaugota didesnė biologinė flora ir fauna? Tikimės, kad mūsų mokslininkai bei politikai taip pat ieškos atsakymų į pastaruosius klausimus, stengdamiesi užtikrinti patį tinkamiausią biologiniu ir ekonominiu požiūriu balansą tarp biologinės įvairovės saugojimo ir medienos pardavimo. Taip pat reiktų nepamiršti, kad mes patys galime prisidėti prie šio balanso kūrimo, nes mokslininkams bei politikams daro įtaką ir mūsų - valstybės piliečių - vartojimo poreikiai bei įpročiai.

Taigi, bendraudami su girininku, apie miškus, medienos pardavimą ir valstybės politiką šiuo klausimu sužinojome nemažai faktų, kurie ne tik atsakė į mūsų klausimus, bet skatino svarstyti, kelti naujus klaustukus. Gamtos ir diskusijų įkvėpti nė nepajutome, kaip mūsų darbas, sodinant medelius, įpusėjo. Girininkija turi gražią tradiciją visus talkininkus vaišinti pietumis. Pietūs buvo labai skanūs, nes pagardinti tyru brandaus miško oru. Džiaugėmės, kad radome ir pačios girios išaugintų gėrybių - bobausių. Gausiai pirmieji pavasario grybai auga kirtavietėse, būtent ten, kur sodinome medelius.

Grįždami traukiniu namo, vežėmės ne tik bobausių, bet ir pačią geriausią nuotaiką. Darbas gamtos labui nevargina, o dovanoja džiaugsmą. Turėjome progą prisidėti prie mūsų visų žaliųjų namų atsodinimo, pasigrožėti nuostabia Pabradės giria: brandžiais pušynais, ežerais, kalvomis…

Dėkojame Pabradės girininkijos girininkui Giedriui Grincevičiui, kad mus svetingai priėmė ir dalijosi savo patirtimi bei žiniomis. Tikimės, tokios medelių sodinimo talkos taps gražiu pavyzdžiu, kiekvieną paskatinančiu nedvejoti ir prisidėti prie darbų gamtos labui. Tai nieko nekainuoja ir praturtina ne tik aplinką, kurioje gyvename, bet ir mus pačius.

Minara Matulionytė ir Andrius Laurinavičius

GAA „Baltijos vilkas”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras