BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skelbiami konkurso “Gyvenimas be plastikinių butelių” nugalėtojai


Artėjančių švenčių proga baigiame konkursą „Gyvenimas be plastikinių butelių” ir skelbiame nugalėtojus. Pirmąją vietą užėmė ir 100 litų vertės čekį apsipirkti “Tikro maisto” internetinėje parduotuvėje laimėjo Vilma. Antroji vieta ir 70 litų “Tikro maisto” čekis priklauso Saulei, o trečioji vieta ir SIGG gertuvė - Deimantei. Nugalėtojas prašome susisiekti su redakcija ir atsiimti prizus. Čia perspausdiname nugalėtojų atsiųstus ese. Visiems gerų švenčių!

Atsiuntė Vilma:

Daug visokių gražių atsiminimų ir postringavimų apie mamos barščius su kotletais, apie pasvirusius gluosnius ir apie putoto pieno kibiriuką, rymantį su išvirtusia pieno putos barzda prie šulinio. Visa tai dabar atsimenam kaip jau tų laikų anūkai. Atsiminsiu turbūt ir tą pirmąjį neišdildomą įspūdį, kurį šalia visų tų “gražių” man padarė pirmieji “netikri” pomidorai, esteriais kvepiančios braškės, į saują susipaudžiantys purėtieji šeimos batonai, aliejai be kvapo ir tą pikto nepatenkinto vaiko būseną, matant, kad vanduo pardavinėjamas buteliukuose, kai anas visą laiką visiems buvo prieinamas nemokamai, ir štai: “šia kad nori - užsimanė kažkas pardavinėt vandenį!” - tokia provinciali, grubi nuotaika buvo užėjusi.

Po to tarsi prisitaikai ir prie tų pomidorų, ir prie kaip špygelės saldžių marinuotų agurkiukų, pradedi gerti kokį nors tai mineralinį ir taip pasaka be galo… Be gal biologijos specialybė, o gal širdis garsiai pasakojasi, ko nenorinti, bet vandens buteliuose nebeperku - prisipilu iš krano. Iš pradžių šiek tiek nuleidžiu, naudoju tik šaltą. Taip namie visą laiką tai koks alaus bokalas pilnas vandens, tai ąsotis (2l vandens + 1 citrinos sultys), linksmi visokie puodeliai su ramunėlių arbatom. Prisidarom gaivų su vyšnių ir raudonųjų serbentų uogienėm, su pomidorų tyrėlėm, apelsinų sultim.

Vasarą, kai einu į lauką, nešuosi su savim amžinąjį nutrintą stiklinį užsukamą buteliuką, kurį per naktį su vandeniu laikau šaldymo kameroj ir po to visą dieną, ledui tirpstant, turiu šalto vandens. Užšaldyto vandens struktūra sakoma “pamasažuojama” ir vanduo geriau jaučiasi. O be to, girdėjau, kad reikia su geru palinkėjimu jį gurkšnot. Visi turbūt tai girdėjo. Bet turbūt ne visi girdėjo, kad kai paliekame vasarą plastikinį butelį automobilyje, kuriame temperatūra pakyla ir iki 60 laipsnių šilumos, iš butelio pradeda į vandenį skirtis pačios skaniausios plastiko dalelės. :)

Gražu būtų išvengti tų “viskas ant lėkštutės = prekybos centre” gyvenimo pasiūlymų ir kaskart apsilankius krautuvėj pirkti litrais paprastą vandenį, kai tame pačiame prekybos centre vos ne geresnis bėga tualete iš čiaupo. Mano galva tai šiek tiek keista ir adaptyvu prie susiklosčiusios padėties. O vasara vykstant į gamtą, geriau kaip kad mes, sustoti užpildyti savo tarą prie kokio nors vandens šaltinėlio negu pirkti “Hyper xxx-je” ir kartu su tais visais kitais pirkiniais įkrauti į bagažinę tris po 5 l. Kai kurie iš mūsų turbūt nustebtų, sužinoję, kad už panašią (jei ne mažesnę) kainą mes namie galime išleisti iš čiaupo 1 kubinį metrą šalto vandens (~4,50 lt). Aš tikrai štai dar kartą pagalvojau, kad gerokai sutaupau. :) Sėkmės.

——————
Atsiuntė Saulė:

Prieš penkiolika metų tėtis, atėjęs į svečius ir pamatęs pilną kambarį plastikinių žaislų su kuriais žaidė mano sūnus, nustebo: kam tu vaikui tiek tos plastmasės pripirkai, ar neužuodi, kaip ji smirda. Tuomet mėginau prieštarauti, tačiau tėčio pastaba įstrigo. Ir išties pajutau, plastikas neretai skleidžia net labai aštrų, nemalonų kvapą. Nors tėtis norėjo pasakyti daugiau - vaiko žaislai turi būti natūralūs.

Daug nekainavo, iš įvairiausių lentų, lentelių vyras padirbino galybę kaladėlių, kurias apklijavau raidėmis, skaičiais, spalvotais paveikslėliais, ant kai kurių pati pripiešiau.

Plastikinių žaislų mūsų namuose jau nėra, užaugęs aštuoniolikmetis sūnus su jais seniai atsisveikino, daugelis, žinoma, sulūžo ir iškeliavo į šiukšlyną. Liko tik tos kaladėlės… Būtų galima sukūrenti, bet nekyla ranka: aprašinėtos, nuo rankų apglūdintos, su nenusakoma šiluma.

Kai sūnus buvo dar kūdikis, plastikas mūsų buityje dar taip nekaraliavo: stiklinius buteliukus pieneliui panaudotus išplaudavau, išplikydavau, o ir tą patį pienelį paūgėjusiam pirkdavau stikliniuose buteliuose. Kaip gi kitaip - plastikas asocijuodavosi su medžiaga, netinkama maistui laikyti.

Tačiau šiandien mineralinis vanduo, pienas ar grietinė - tik plastikiniuose induose. Sąmoningai neminiu gaiviųjų gėrimų, jų apskritai nevartoju: ačiū, tų visų dažų, sacharinų ir sintetinių skoniklių tikrai nepasigendu. Bet štai „Vytautą”, „Birutę” mėgstu. Patinka ir „Tichė”, bet dar vis neužsimiršta nemalonus įvykis, kai vandenyje buvo rasta nemažai įvairiausių mikrobų. Gamintojai teisinosi, kad tie mikrobai nuo didelės talpos daugkartinio naudojimo plastikinių butelių, kurie, beje, jau patys yra nuodas.

Lieka bene vienintelė išeitis - į stiklinį ąsotį ar grafiną prisipilti vandens iš čiaupo, aš dar mėgstu įmesti į jį sidabrinį šaukštelį ir štai - turiu sidabringo vandens. Arba keletą lapelių mėtų, melisos, juodojo serbento ar pjaustytų svarainių, sumaišytų su cukrumi (stiklainis su jais šaldytuve išsilaiko metus) - ir jau kitokio skonio vanduo, jo į stiklinį buteliuką, likusį nuo sulčių įsipilu ir kelionei.

Daugelis mano pažįstamų pirktų lietuvišką mineralinį vandenį stikliniuose buteliuose, tačiau tokios galimybės nėra - parduotuvių lentynose karaliauja dažytas (!) plastikas. Ką gi, bent jau turim savo šalyje sočiai vandens, kuris bėga atsukus čiaupą. Taip ir atsimenu, kai kadaise kieme prisidūkę ir sušilę mes, vaikai, užbėgdavome pas kurį nors atsigerti vandens iš krano. Šiandien vėl jį atrandam, kaip tas medines kaladėles…

————-

Atsiuntė Deimantė:

Kaip aš išvengiu plastikinių butelių? Neperku juose parduodamų gaiviųjų gėrimų ir vandens. Manau, kad tai nėra naudinga tiek sveikatos, tiek ekologijos, tiek pinigine prasme.

Gaiviųjų gėrimų atsisakiau jau paauglystėje, kadangi tai nėra sveikas produktas, ypač gazuoti populiarūs importiniai limonadai. Vietoje jų geriu puikius namie pasigamintus gėrimus - vandenį, pagardintą uogiene, šviežiai spaustas vaisių ir daržovių sultis bei arbatą, kakavą. Be to, už kenksmingus limonadus dar reikia ir mokėti, nekalbant apie jų gamybos, pakuotės žalą, išteklių eikvojimą. Kaip pastebėjau, dauguma žmonių juos perka ne tik, kad skanu, kad jų atsigėrus norisi daugiau ir daugiau, bet ir dėl didelio reklamos, draugų ar mados poveikio. Bet ar iš tiesų verta juos pirkti?

O pirkti vandenį ir teršti plastiku aplinką yra dar neprotingiau. Iš mūsų čiaupų tekantis vanduo puikiai tinka gerti ir nefiltruotas ar nevirintas. Tokį vandenį geriu kasdien. Dar mėgstu įvairias arbatžolių arbatas. Daugiausia tai pačios ar mamos vasarą iš savo daržo sudžiovintos mėtos, šaltmėtės, šalavijai, čiobreliai, medetkos, ramunėlės. Arbatą užplikinu į savo pamėgtą 0,5 litro talpos nerūdijančio plieno termosą ir po truputį ją gurkšnoju. Tai ypač patinka daryti atšalus orams - visad yra kuo susišildyti. Kai būnu ne namie išsinešimui naudoju tą patį termosą su arbata, o vasarą prisipilu vandens į daugkartinį indą.

Taigi visų mano namie pasigamintų gėrimų pagrindas yra vanduo. O indus visąlaik naudoju tuos pačius - puodelį/stiklinę ir termosą. Nenoriu mokėti už tokį pat vandenį, kokį galiu rasti namie ir nenoriu teršti aplinkos plastiku, kurio tik maža dalis pas mus yra perdirbama.

Rėmėjai:

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras