BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skalūnų afera arba kai amoralumas griauna Lietuvą

Laikraščio „Banga” 2013 m. spalio 23 d. numeryje, kaip skaitytojo nuomonė, buvo perspausdintas portale „Delfi” publikuotas ir kituose leidiniuose platinamas Ramūno Bogdano straipsnis „Žygaičiai, arba kai valstybę ardo patriotai”, kuris tęsia triukšmingą propagandinę kampaniją po „Chevron” „pasitraukimo”. Iškart galiu nuraminti visus besisielojančius dėl šio „Chevron” žingsnio ir nuliūdinti apsidžiaugusiuosius - niekur jis nepasitraukė, o tik atsisakė vieno licencinio ploto. „Chevron” pakeitė taktiką - pasitraukė į „šešėlį” ir kol kas darbuosis per savo valdomas įmones, kurios turi teisę vykdyti ir vykdo skalūnų angliavandenilių žvalgybą ir gavybą didžiuliuose Žemaitijos plotuose.

Tai daryti jiems kelią atvėrė Seimo ir Vyriausybės padarytos įstatymų pataisos (Žemės gelmių įstatymas), leidžiančios pumpuoti į žemes gelmes neribotus kiekius toksinių medžiagų be jokios Lietuvos valdžios kontrolės, nors LR Konstitucijos 54-as str. skelbia: „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją”. „Pasitraukimas” tėra tik gerai parengta, kvalifikuota viešųjų ryšių akcija, stipriai paspaudžianti Lietuvos valdžią dėl dar „Chevron” palankesnių įstatymų priėmimo ir neutralizuojanti, „užmigdanti” bei kompromituojanti skalūnų angliavandenilių gavybos priešininkus.

Galima būtų nekreipti dėmesio į R.Bogdano straipsnį, kurį būtų teisingiau vadinti pamfletu, bet jis ypatingai gerai atspindi pasaulyje jau vyraujantį ir mūsuose plintantį reiškinį - moralinį reliatyvizmą - keistą požiūrį į moralę, vertybes ir iš to išplaukiantį iškreiptą požiūrį į pasaulį, gamtą, žmones, jų veiksmus, valstybę, jos kūrimą ir ardymą. Paskaičius tokius straipsnius pradedi mąstyti apie priežastis, dėl kurios žmonės pradeda užsiiminėti tokia dvasine ir intelektualine prostitucija, kaip tai daro R.Bogdanas.

R.Bogdano straipsnyje yra dvi pagrindinės mintys: skalūnų angliavandenilių gavyba Lietuvoje yra neabejotinas gėris, galintis padaryti Lietuvą klestinčia valstybe, o gavybos priešininkai - tai visokio plauko Lietuvos priešai, Rusijos finansuojami agentai, siekiantys Lietuvos valstybės dezintegracijos bei sunaikinimo ir tų niekšų suklaidinti, supainioti, įbauginti tamsūs kaimo žmonės.

Gyvename vadinamaisiais nuomonių pliuralizmo laikais - ponas R.Bogdanas, be abejo, turi teisę pareikšti savo nuomonę. Bet, kaip žmonės sako, nuomonių gali būti labai daug, bet tiesa - tai tėra tik viena. Tik ta nuomonė priartėja prie tiesos arba yra teisinga, kuri yra paremta tvirtais faktais ir argumentais, objektyviais vertinimo kriterijais. Būtent tų dalykų labiausiai ir pasigendu Ramūno Bogdano rašinyje. Kadangi faktų, argumentų trūksta, autorius naudojasi (gana profesionaliai) negarbingomis manipuliacijų žmonių sąmone technikomis, ypač tokiomis, kaip esminių svarbiausių dalykų nutylėjimas, dėmesio nukreipimas į šalutinius, antraeilius, dažnai net nesusijusius su tema dalykus ir, nesant kontrargumentų oponentų argumentams, perėjimu į asmeniškumus - oponentų žeminimą, šmeižimą.

Savo ilgame straipsnyje R.Bogdanas visai neliečia neigiamų skalūnų angliavandenilių gavybos pasekmių - to, kaip ji gali paveikti aplinką.

Skalūnų angliavandenilių gavybos ir jos neatskiriamos sudėtinės dalies - hidraulinio uolienų ardymo technologijos neigiamas poveikis aplinkai, geriamam vandeniui, orui, autoriaus nuomone, yra tik niekuo nepagrįsti norinčių pakenkti Lietuvai akademiko geologo ir dar kažkokio, nepriimto į darbą „Minijos naftoje”, inžinieriaus paistalai. Lyg neegzistuotų Europos Komisijos ir Europos Parlamento užsakymu padarytų studijų, lyg nebūtų jau šiuo metu gausių mokslinių tyrimų, publikuotų prestižiniuose moksliniuose žurnaluose. Visuose juose vienareikšmiškai kalbama apie hidraulinio ardymo technologijos, naudojamos skalūnų angliavandenilių gavyboje, didžiulę neigiamo poveikio aplinkai riziką, apie neišvengiamą geriamo vandens užteršimą gavybos teritorijose. Tuos mokslininkų nuogąstavimus su kaupu patvirtina faktai iš skalūnų angliavandenilių gavybos rajonų Kanadoje, JAV, Ukrainoje. Nors ji vykdoma tik keletą metų, jau dabar beveik visur pasireiškia katastrofiškos ir vis gilėjančios geriamo vandens užteršimo pasekmės. Straipsnyje nutylėta, kad nemažai JAV valstijų ir Europos valstybių, paaiškėjus katastrofiškam poveikiui aplinkai, yra pasakiusios griežtą ne hidrauliniam uolienų ardymui.

Būtų įdomu sužinoti, o kas papirko masinių protestų prieš skalūnų dujų gavybą dalyvius JAV, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje?

Argi visa tai organizuoja „Gazpromas”?

Du pagrindiniai ir, atrodo, vieninteliai R.Bogdano argumentai, grindžiantys skalūnų angliavandenilių gavybos būtinumą yra technologinis progresas bei užsienio investicijos.

Bet ar technologinis progresas bei užsienio investicijos išties yra tokie šventi, absoliučiai teigiami dalykai, o gal tai tik vartotojiško pasaulio primesta dogma?

Progresas ar regresas?

Be abejo, skalūnų angliavandenilių gavyba, gręžiant daugybę sudėtingų gręžinių su horizontaliomis atšakomis bei daugkartiniu hidrauliniu sluoksnio ardymu, supumpuojant į Žemės gelmes milijonus tonų įvairių specialių, tame skaičiuje ir labai toksiškų, mutageniškų, kancerogeniškų chemikalų yra ypatingai technologiškai sudėtinga progresyvi technologija. Nėra abejonių!

Bet ar tai yra pozityvu?

Ar yra teigiamas dalykas, kada sudėtingos progresyvios technologijos naudojamos karo tikslams, žmonių žudymui, gamtos, žmonių gyvenamos aplinkos naikinimui?

R.Bogdanas įsitikinęs, kad tiktai progresyvios technologijos gali kurti žmonių gerovę. Čia jau reikėtų pereiti į filosofijos, vertybinių prioritetų sferą: kas yra gerovė, kas kuria gerovę? Kokias vertybes žmogus pasirinks, kas jam svarbiau: geras automobilis, šiuolaikinis naujausias televizorius, kompiuteris ir Ipad‘as, o gal svarbiau sveika aplinka, sveikata, tvirta mylinti šeima, artimi draugai, betarpiškas nuoširdus bendravimas su jais, mėgstama kūrybinga veikla ir t.t.?

Siūlau pamąstyti ir atsakyti į tokį klausimą: žmonija ir mes sparčiai žengiame technologinio progreso keliu, bet, prisiminus, kaip mes gyvenome prieš šimtą, penkiasdešimt, dvidešimt penkis ir 10 metų, ar galime pasakyti, kad smarkiai pagerėjo tokie gerovės rodikliai, kaip:

- gimstamumas (fundamentalus bet kokios populiacijos gerovės rodiklis)?;

- sumažėjo žmonių užimtumas ir atsirado galimybė žymiai daugiau laiko skirti sau, šeimai, vaikams?;

- ar sumažėjo įtampa, stresas, nežinia dėl ateities, ar sumažėjo sergančiųjų depresija, kitomis psichikos ligomis, gal sumažėjo alkoholikų, narkomanų?;

- o gal sutvirtėjo šeimos, sumažėjo skyrybų skaičius, mažėja vėžinių susirgimų, vaikų apsigimimų skaičius?..

Tai kurgi mus veda technologinis progresas - progreso ar regreso keliu?

Gerovės nekuriančios investicijos

Investicijos taip pat toli gražu nėra gerovės kūrimo garantas. Labai daug kas priklauso nuo to, kokie yra investitorių tikslai. O tikslai, kaip taisyklė, yra labai paprasti ir vienodi - pinigai, pinigai, pinigai, pelnas, o kokiomis priemonėmis - ne taip ir svarbu. Būtent tokia kompanija ir yra „Chevron”. Kad ji vadovaujasi principu „po mūsų - nors ir tvanas” puikiai įrodo tos kompanijos veikla kitose valstybėse (http://www.skalunai.info/kas-yra-chevron-akcentai-info/).

Kokią naudą gali atnešti „Chevron” investicijos nežino ne tiktai R.Bogdanas, to nežino nei Vyriausybė. Kad nebuvo daryta jokių šios investicijos naudos - žalos paskaičiavimų, patvirtino Tauragėje viešėję ir žmones apie skalūnų naudą švietę Energetikos ir Aplinkos ministerijų pareigūnai. Kalbos ten ėjo ne apie ekonominę naudą, bet apie kažkokias mistines energetines nepriklausomybes ir išėjimą iš „Gazprom” priespaudos.

Kaip mes išeisime iš tos „Gazprom” įtakos, jeigu jau patvirtinta, kad skalūnų dujų Lietuvoje iš vis nėra, o yra tik skalūnų naftos?

Naftos turime ir dabar, o ar didelė mums iš jos nauda?

Mokestis už parduotą naftą tėra tik 2-16 %. Palyginimui: Norvegija už naftą ir dujas mokesčiais pasiima beveik 90 %, vargšė Nigerija - 60 %. Lenkijoje naftą ir dujas eksploatuoja vien valstybinės įmonės, o išteklių mokestis yra 40 %. Skalūnų dujoms, kurias dalinai išgaus užsienio kompanijos, ruošiamasi šį mokestį pakelti iki 80 %

Planuojamos investicijos, iš kurių naudos - šnipštas, o žala katastrofiška, kurią dar stipriau pajus mūsų vaikai ir vaikų vaikai… Kaip mes paaiškinsime ateities kartoms apie energetinę nepriklausomybę ir ekonominę naudą, kuomet jie neturės žemės, kurioje galėtų gyventi, oro, kuriuo galėtų kvėpuoti ir vandens, kurį galėtų gerti?

O gal investuokim į Vilnių, griaukim senamiestį ir jo vietoje įrenkim golfo laukus? Puiki investicija, daug darbo vietų, griaunant, rengiant ir prižiūrint, kultūringas laisvalaikis, užsieniečiai su storomis piniginėmis!.. Bet juk tai būtų baisus barbarizmas, vandalizmas! - sakysite. Visiškai su tuo sutinku.

Bet čia vėl iškyla klausimas. Kodėl tada, kada mes griaunam, kas žmogaus sukurta, tai yra vadinama vandalizmu, o jeigu naikinama nepalyginamai tobulesni Dievo sukurti kūriniai, Jo gyvos mintys, mes tai vadiname progresu? Kažkaip viskas pas mus - žemyn galva… Susiduriame su mūsų visuomenei būdinga vertybine painiava. Ji yra ypač ryški, kada ponas R.Bogdanas vertina prieš skalūnų angliavandenilių gavybą kovojančius žmones. Ir nėra jau taip svarbu ar jis rašo nuoširdžiai, ar užsiiminėja vadinamąja intelektualine prostitucija - abiem atvejais - tai sunki dvasinė liga.

Ar sąžinė dar yra vertybė?

Kokiais kriterijais mes turėtume vertinti žmones, jų veiksmus ir darbus? O R.Bogdano vertinimo kriterijai bent jau man atrodo daugiau nei keisti ir nesuprantami. Tokio vertinimo pavyzdžiu galėtų būti akademikas, profesorius, habilituotas daktaras geologas Gediminas Motuza. Nedaug man teko su juo bendrauti, bet pažįstu jau seniai. Tai, ką apie jį kalba jo kolegos mokslininkai, studentai, jį gerai pažįstantys jo kurso draugai-geologai, tik patvirtina mano puikią nuomonę apie jį. Neteko girdėti nei vieno neigiamo atsiliepimo - tai ypatinga, neeilinė asmenybė, turinti ypatingų gabumų beveik visose srityse, labai darbštus, aukščiausios klasės ir kompetencijos vedantysis savo srities specialistas. O be viso šito - tai ypatingai sąžiningas, teisingas ir doras žmogus - moralinis autoritetas. Ir kodėl R.Bogdanas šį žmogų nupiešė tokiomis juodomis spalvomis?

Viskas pasidaro aišku, kada priimama, kad ponas R.Bogdanas yra iš kitų dimensijų pasaulio, t.y. iš to kito pasaulio, kuriame gyvena visokias skalūnų ir kitokias aferas stumiantys valdžios atstovai, pasaulio, kuriame, kaip prisipažino LB pirmininkas V.Vasiliauskas, „nėra moralės ir etikos dimensijos”. Jeigu tokių asmenų pasaulyje nėra doros ir padorumo, vargiai jie supras ir teigiamai vertins žmones, turinčius tokias savybes. „Kiekvienas kitus vertina pagal savo sugedimo laipsnį” - sako liaudies išmintis.

Jų pasaulyje pagrindiniai siekiai yra valdžia, pinigai ir materialiniai interesai. Visi, kurie trukdo įgyvendinti tuos interesus, yra jų priešai, su kuriais kovojama visomis amoraliomis priemonėmis.

Kiekvienas žmogus mato kitame tik tai, ką turi pats savyje.

Asmenims, gyvenantiems amoraliame interesų pasaulyje, yra neįmanoma suprasti žmonių, gyvenančių pagal sąžinę. Jiems tai nesuvokiama. Todėl jie ieško, spėlioja, kas papirko, kas finansuoja žmones, negailinčius savo laiko, lėšų dėl kažkokių visuomeninių reikalų, dėl to, kas neneša piniginio pelno: dėl švaraus oro, vandens, miškų išsaugojimo, dėl kažkokios nesuprantamos teisės gyventi sveikoje aplinkoje, dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, dėl vaikų ateities, dėl Lietuvos…

Žmogus vertina žmogiškumą, liokajus - liokajiškumą

Kaip R.Bogdanui yra nepriimtinas sąžinės pasaulis, puikiai iliustruoja G.Motuzos šeimos geneologinės linijos vertinimas. R.Bogdanas rašo: „Su tokia kaip G.Motuzos šeimos istorija geriau būtų susilaikyti nuo perdėto aktyvumo užkardant investicijas”. Kuo gi taip nepatiko Motuzų šeimos linija pamfleto autoriui? Ogi tuo, kad G.Motuzos tėvas, Lietuvai nusipelnęs dailininkas, neįtiko nei Smetonos, nei Stalino valdžiai, abiejų buvo persekiojamas ir nuo abiejų nukentėjo, nes gyveno pagal savo sąžinę - buvo doras. Jo sūnus, akademikas Gediminas Motuza, taip pat nesilanksto korumpuotai valdžiai ir nebijo sakyti tiesos apie skalūnų dujų gavybos pavojus.

Už tai kito asmens, V. Landsbergio, kurio padėjėju buvo R.Bogdanas ir kurį, sprendžiant iš jo publikacijų, jis didžiai gerbia, šeimos linija nei kiek neužkliūva. Tos linijos atstovai ištikimai tarnavo tiek carams, tiek Smetonai, tiek Hitleriui, tiek Stalinui, tiek kitiems, neturėjo su valdžioje esančiais niekšais ir, matyt, nei su savo sąžinės liekanomis didelių konfliktų, visados buvo viršuje - plūduriavo vadinamajame „elite”.

Jėzus skelbė: „Niekas negali būti laimingas, jei negyvena kaip dera” (Esiejų evangelija). Taigi žmogus niekada nesukurs gerovės, nesvarbu, kiek jis materialinių gėrybių sukauptų, jeigu negyvens doroje ir tiesoje, jeigu nesivadovaus gyvenime ta jam Dievo duota Dvasios dalele, dar vadinama sąžine.

Vytautas Švanys

***

SKALŪNŲ PRAMONĖ: FAKTAI IR SKAIČIAI, KURIUOS PRIVALU ŽINOTI KIEKVIENAM

www.skalunai.info

Patiko (5)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras