BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sambūris „Patirtis“ ragina plėtoti lietuvišką šeimos ūkių kaimą

Visuomeninė organizacija Sambūris „Patirtis” išplatino viešą laišką į svarbiausius postus užimančius politikus, kuriuo raginama išsaugoti Lietuvos žemių vientisumą, stiprinti lietuviškąjį šeimos ūkių kaimą.

Skelbiame visą laišką, kurį pasirašė patyrę akademinės, kultūrinės ir socialinės sričių specialistai.

Lietuvių tauta, kupina patriotinio patoso ir pasididžiavimo, ką tik atšventė 150-uosius didžiojo Lietuvos Dainiaus, lyriko, Tėvynės meilės ugdytojo Maironio Jubiliejinius gimtadienio metus. Tai metai, leidę poeto eilių paralelėmis dar kartą kiekvienam permąstyti savąjį sudėtingų istorinių tarpsnių gyvenimą, ieškoti naujų atsakymų, ryžto ir sprendinių dėl pamatinių Tautos ir Valstybės vertybių, jų likimo ir išlikimo siekių ir ypač jaunosios kartos patriotinės brandos bei ištikimybės savosios Tėvynės idealams.

Tik ar šiandienos tautiečių ir jų išrinktųjų mentalitetas, sąžiningumas gali nors kiek prilygti mūsų tėvų ir senolių bei pirmosios Nepriklausomos Lietuvos valdžios vadovų dvasiniam susitelkimui, ryžtui ir atsakomybei, kai Valstybės pašaukti mažaraščiai sodžių jaunuoliai 1919 metais savanorių pulkais išėjo ginti jaunos, vos besikuriančios Lietuvos, jos žemių nuo bolševikų Rusijos, didžiūnų Lenkijos ir bermontininkų kariaunų? Ar šiandienos valdžios sugebėtų sąžiningai, be žemės „persikėlimo” absurdiškų nuostatų, tesėti Tėvynės gynėjams - savanoriams, skirti žemę, kaip vienintelį brangiausią atpildą, teikti pirminę paramą (mediena ir pinigais) ir sudaryti pagrindą jaunų šeimų ūkių kūrimuisi? Vykdant 1922 m. priimtą Žemės reformos įstatymą, vienkiemiais buvo išskirstyta apie 1700 tūkst. ha kaimo žemės, įkurta apie 40 tūkst. naujakurių ūkių, padidinti žemės plotai 90 tūkst. mažažemių valstiečių, perduota Valstybei apie 600 tūkst. ha miškų (Kn.: „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje”, Vilnius, 2005).

Nemaža Sambūrio „Patirtis” narių dalis dar atsimena pirmosios Nepriklausomos Lietuvos kaimų ir žemės ūkio atgijimą, itin kūrybingą Žemės ūkio rūmų veiklą, jų organizuotas gyvulių, javų, daugiamečių žolių veislių ir pažangaus ūkininkavimo parodas bei jaunųjų ūkininkų ratelių dalyvavimą jose. Mena neįkainojamą žemės ūkio kooperacijos įtaką ūkininkų gerbūviui, jų išaugintos produkcijos supirkimo ir eksporto plėtrai, nacionalinės valiutos - lito stabilumui. Tuomet viena po kitos steigėsi aukštosios ir aukštesniosios žemės ūkio mokyklos, gausėjo Lietuvos išmokslintų specialistų gretos.

Lietuvos kaimas, kaip ir visa lietuvių Tauta, išgyvenęs sovietų dviejų okupacijų ir II-jo Pasaulinio karo tragedijas, pakiliai dalyvavęs Sąjūdyje ir pasitikęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, ryžtingai ėmėsi atkurti ūkininkų ūkius. Todėl visuotinio 2003 m. Lietuvos žemės ūkio surašymo duomenimis, per pirmąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį jos kaime įsitvirtino arti 280 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkių.

Deja, II-jame atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetyje dėl Lietuvos valdžios profesinio neįžvalgumo, aklai paklusus akivaizdžiai konkurencinėms ES žemės ūkio gamybos rekomendacijoms, politiškai angažuotu mostu atsisakius smulkių ir vidutinių ūkių prekinės gamybos, panaikinus pieno supirkimo punktus ir kitokios produkcijos pardavimo galimybes, mūsų kaimo struktūroje daugumą sudarantys smulkieji šeimos ūkiai liko be melžiamų karvių ir kitų galvijų, be šieno, bulvių, pašarų poreikio, be darbo motyvacijos tėviškės žemėje…, be pajamų. Statistikos duomenimis, per dešimtmetį (2003-2012) melžiamų karvių Lietuvos kaime sumažėjo 94 tūkst., kiaulių 271 tūkst., arklių 25 tūkstančiais. Sodžiai pasmerkti merdėjimui, socialinei degradacijai, išlaikytinių ugdymui ir emigracijos skatinimui. Verta klausti, kodėl šių veiksmų sukelti milijardiniai nuostoliai neskaičiuojami ir neskelbiami? Galop, tarsi beviltiškai „maitai” - viliojantys derybininkų ir valdžių pažadai pigiai (žymiai pigiau nei išsivysčiusiose šalyse) parduoti užsieniečiams ir vietos vertelgoms paskutinį Lietuvos žmonių turtą - žemę. Galima būtų paklausti, ką parduosite, ponai, vėliau, kai jau būsite pardavę žemę? Svarbu būtų žinoti, kieno rankomis ir kieno užsakymu kuriami ir įgyvendinami Tautos lopšio - Lietuvos kaimo naikinimo planai. Tarsi būtų pamiršta istorinė tiesa, kad būtent kaimas per visas priespaudas ir gadynes išsaugojo lietuvių kalbą, žemdirbių kultūrą, papročius - Tautos tapatumą, gynė ir gynėsi nuo aršiausių priešų!

Sambūrio „Patirtis” nariai jau ir anksčiau rašė Jums, J.E. Prezidente, Seimo bei Vyriausybių vadovams apie itin viltingą Lietuvos ūkininkų šeimos ūkių atsikūrimą ir plėtojimą pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais (Dar kartą dėl ydingos žemės reformos ir jos padarinių Lietuvoje, 2008 11 29; Dėl ilgalaikių programinių veiksmų Lietuvos kaimui atgaivinti, 2010 12 10; Ar alindami Lietuvos sodžių, neprarandame pamatinių Tautos vertybių?, 2011 12 10). Deja, šiandien galime konstatuoti greitą ir apmaudų kaimo bendruomenių puoselėto ryžto praradimą.

Naujos sudėties Seimui ir koalicinei Vyriausybei visu rimtumu keliame du, vieną su kitu susietus, pamatinius Lietuvos Valstybės dabarties ir ateities uždavinius: 1. Būtinybę išsaugoti žemės vientisumą, kaip svarbiausią Valstybės nacionalinį turtą, Lietuvos piliečiams; 2. Šeimos ūkių atkūrimą ir visapusišką jų rėmimą. Todėl mes be jokių išlygų pasisakome prieš galimą laisvą (nuo 2014-ųjų metų pavasario ar nuo bet kokių kitų vėlesnių metų) žemės ūkio ir miškų paskirties žemės, vidaus vandenų bei žemės gelmių - pamatinių lietuvių tautos ir jos Valstybės vertybių - pardavimą ne Lietuvos piliečiams bei saviems vertelgoms. Lietuvai reikalingas Lietuvos žemių vientisumas, kuriam yra prisiekę aukščiausieji Valstybės pareigūnai, o ne skylėtas, teritorinio vientisumo negarantuojantis, užsieniečiams išparduotų Lietuvos žemių žemėlapis, kuriame, kaip grybai po lietaus, nesunkiai gali kilti įvairūs politiniai siurprizai, tokie kaip dirbtinai gausinamas autonomininkų elektoratas Vilniaus apskrityje, sunkiai nuspėjamos Mažosios Lietuvos regiono perspektyvos ir kiti reiškiniai, galintys sudaryti problemų Lietuvos nacionalinės ir politinės ateities stabilumui.

Ar susimąsto apie tai Lietuvos politikai? O gal naiviai manoma, kad neprilėks čia užsieniečiai masiškai pirkti lietuviškų žemių, arba kaip visiškai absurdiškai skelbia Liberalų sąjungos lyderiai bei dar kai kurių partijų atstovai, kad, girdi, niekas žemės svetur neišsiveš! Ar bereikia niekingesnio tautos mulkinimo?!

Europos Sąjungos šalys yra patvirtinusios nacionalines žemės pardavimo užsienio pilečiams tvarkas. Antai, Danijoje užsienietis gali pirkti žemę su sąlyga, jog pats ją dirbs ir gyvens toje vietovėje ne mažiau kaip 8 mėnesius per metus. Be to, ten ir prastesnė žemė daug brangesnė nei Lietuvoje. Vengrijos įstatymų leidėjai pereitų metų gruodžio 17 d. didele balsų dauguma priėmė įstatymą, draudžiantį parduoti žemę užsieniečiams, suteikdami prioritetą pirkti ir naudoti žemę vietos bendruomenių nariams.

Lietuvai ir jos kaimui taip pat būtini nacionaliniai žemių vientisumo išsaugojimo saugikliai, panašūs į kitų Europos Sąjungos valstybių įdiegtas teisines normas:

Būtina pavesti Teisingumo ministerijai ir jai pavaldžiam Registrų centrui neregistruoti įsigytų žemės valdų užsienio ir Lietuvos asmenims, kurie per trečiuosis asmenis ar kitokiais, netgi apgaulės, būdais jau turi prisipirkę nemažus žemės plotus, kuriuos nedelsiant parduotų bet kam. Iš neteisybės negali kilti teisingumas!

Siūlome Lietuvos Respublikos Vyriausybei nuspręsti kokios vieningos politikos būtina laikytis saugant Lietuvos žemių teritorinį vientisumą, numatat griežtus nacionalinius saugiklius, varžančius žemių įsigijimą užsieniečiams nuo 2014-ųjų pavasario ar nuo bet kurios kitos datos. Manome, kad visiškai nevalstybiška, kai koalicinės Vyriausybės nariai per informacijos priemones skleidžia pavienes, tarpusavyje nesuderintas improvizacijas svarbiausiais Valstybės išlikimo klausimais - Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius teigia “Žemės apskritai negalima parduoti, ji turi priklausyti tik Lietuvos gyventojams. Nacionalinis turtas neturi būti parceliuojamas nei užsienio, nei saviems vertelgoms” (2013 02 02), o Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis televizijos laidoje skelbia “… tegu perka, kas tik nori”. Žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos nuomonė šiais gyvybiškai svarbiais klausimais iki šiol visiškai nežinoma. Netgi Vyriausybės programoje šiais reikšmingiausiais Tautos ir Valstybės likimo klausimais - nė žodžio!

Kviečiame Lietuvos Vyriausybę, ypač Žemės ūkio ministeriją su Žemės ūkio rūmais nedelsiant parengti ir viešai paskelbti apie mūsų požiūriu prioritetinę Lietuvos kaimo šeimos ūkių plėtros kryptį su visa reikalinga veiksmų ir kooperacijos programa. Mums ir, manome Lietuvos visuomenei, nepakanka Žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos užuominos “…nebus užmiršti ir šeimos ūkiai!” Šeimos ūkiai turi tapti pagrindine Lietuvos kaimo ir žemės ūkio ateities veiklia struktūra. Jau ir dabar turime įvairių verslo krypčių šeimos ūkių, gaminančių ekologiškus ar net nacionalinio paveldo sertifikatais įvertintus produktus, kurių miestiečiai laukia ūkininkų turgeliuose, Kaziuko mugėse, regioninėse šventėse, parodose. Siūlome skatinti šią šeimos ūkių agrarinės kultūros patirtį.

Kaimas, jo žemė ir laukai tai ne tik efektyviausio stambios technikos, besaikės chemizacijos ir didelių derlių siekimo rinkai poligonas (kuo, beje, motyvuoja beribio ūkių stambinimo lobistai ir latifundininkai), bet darbštaus bendruomenės šeimų socialinio gyvenimo ir darnaus gamtinės aplinkos puoselėjimo objektas, ypač didesne kraštovaizdžio įvairove pasižyminčiuose regionuose. Būtent ten privalo kurtis tipiška šeimos ūkių plėtros erdvė. Šeimos ūkis, mūsų manymu, tai ekologiškas žemės naudmenų naudotojas ir sveikų savo stalui ir visuomenei skirtų produktų gamintojas, jaunosios kartos profesinės, kaimo kultūros, Tėvynės meilės ugdytojas, darbo vietų kūrėjas, beprasmės emigracijos stabdytojas bei gamtinės aplinkos puoselėtojas.

Pritardami žemės ūkio ministerijos skelbiamam smulkių ūkininkų ūkių konsolidavimo idėjai, manome, kad vertėtų mažinti konsolidavimo dalyvių minimumo ribą (dabar ne mažiau kaip penki) ir atsisakyti gigantiškumo užmojų (dabar mažiausias konsoliduojamų žemių plotas ne mažesnis kaip 100 ha). Sumažinus minimalius rodiklius, konsolidacija galėtų sėkmingiau vykti ir kalvotuose, miškinguose ir ežeringuose Aukštaičių, Žemaičių ir Dzūkų aukštumų regionuose.

Siūlome Žemės ūkio ministerijai, Aplinkos ministerijai, Žemės ūkio rūmams kartu su savivaldybėmis ir Aleksandro Stulginskio universitetu bei kolegijomis konkurso keliu kviesti ūkininkavimui žemės ūkio mokslų įstaigų absolventus, ypač neturinčius jiems atitekusių sodybų, ir sudaryti jiems palankias ūkių kūrimo, paramos ir plėtros sąlygas. Absolventų išsilavinimas sudarytų prielaidas ūkininkavimo sėkmei ir kaimo kultūros plėtojimui.

Didžiulių žemės ūkio ir kaimo plėtros uždavinių akivaizdoje norėtume tikėtis, kad Lietuvos žemės ūkio universiteto vardo pakeitimas Aleksandro Stulginskio universitetu nereiškia, jog brandžiai universiteto bendruomenei neberūpės kaimo problemos, žemės ir miškų mokslų programiniai siekiai ir Lietuvos kaimo socialiniai interesai. Neabejojame, kad yra manančių, jog krūmynais užželiantiems plotams agronomai nebebus reikalingi, bet, mūsų manymu, daugiau reikia mokslo pastangų, mažinančių apleistos dykros formavimosi perspektyvas. Turi būti imtasi visų priemonių, kad po skirtingas žinybas ir struktūras išblaškytos mokslo ir studijų institucijos būtų telkiamos spręsti nacionalinės svarbos problemas, tarp kurių yra ir kaimo ateitis. Turi būti apsispręsta, kur bus programų keliu arba organizaciškai telkiamos žemės ir miškų mokslo pajėgos.

Neabejojame, kad tokia vienijančia institucija pasirinkus Aleksandro Stulginskio universitetą arba jo pasiūlytą nacionalinę mokslo programą, sustiprėtų universiteto mokslinis ir socialinis prestižas, apsaugantis jį nuo nepagrįstų voliuntaristiškų reformų bei sulaikantis nuo kompaktiškos, Nemuno šlaitų aplinkoje įkurtos, tyrimams reikalingos mokslinės - socialinės bazės suskaidymo, perdalijimo ar kitokio sunaikinimo pavojų. Esame įsitikinę, kad tokiu būdu sustiprintam universitetui visa mokslo galia derėtų atstovauti ir aktyviai padėti kurti Lietuvos žemės ūkio ir lietuviško kaimo plėtotės, kultūros, gamtinės aplinkos tausojimo ir pažangos sąlygas.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Jūratė2013-03-28 09:05

Mielai pasirašyčiau, jei jie organizuotų peticiją ar referendumą, kad pakištų valdžiai po nosim. Kaip patirtis rodo, tokie dalykai labai gerai suveikia ir šiuo metu vieninteliai truputį aptramdo valdžios aklą lankstymąsi užsieniečiams. Tai amerikonams, tai ES užgaidoms ir pan.

Esmė2013-09-15 03:13

Sveiki. Svarbi teisinė informacija. Pamatinis terminas „LIETUVIŲ KILMĖS LIETUVOS PILIETIS“ sureguliuos visas ,dvigubos pilietybės, žemės pardavimo problemas. Mąstom, nebūkim juokingi, apgailėtini šliužai. Arvydas Damijonaitis

Rašyti komentarą

Tavo komentaras