BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Romualdas BARAUSKAS. Kuo minta mūsų elniniai žvėrys

Specialiai žvėrių mitybos netyrinėju. Tiesiog fotografuoju žvėris. Tam reikia begalės laiko, tad gamtoje praleidžiu kokį trečdalį metų. Taigi, ką jau ką, bet kaip gyvena mūsų žvėrys - žinau. Nors ir puikiai pažįstu mišką, puikiai orientuojuosi, kur dienoja žvėrys, tačiau sutikite - bergždžias reikalas dieną landžioti po tankumynus ir stengtis juos pamatyti. Dėkingiausia tam vieta - tai erdvės: miško keliukai, grioviai, kvartalinės linijos, aikštės, kirtavietės, na, ir aišku, miškų pakraščiai, kur sutemus jie skuba maitintis.
Nuolatinį darbą, kurį dirbu ištisus metus, pavadinčiau žemės ūkio kultūrų miškų pakraščių žvalgymu. Per metus žvėrių vakarieniavimo, tiksliau - naktipiečiavimo, vietos nuolat keičiasi, todėl kas savaitę ar dvi tikrinu miškų pakraščius, tyrinėju žvėrių takus, dažniausiai lankomas maitinimosi vietas. Ir tik po to - fotomedžioklė. Arba pamiškėse, arba miško erdvėse, kurias kerta žvėrių takai. Keleri metai tokio darbo leido padaryti kai kuriuos apibendrinimus, kuriais ir norėčiau pasidalyti.

MAITINIMOSI CIKLĄ LEMIA PAROS METAS

Rašysiu apie elninių žvėrių mitybą tik intensyvios žemdirbystės regione - Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, kur pramaišiui su drėgnais lapuočių miškais plyti didžiuliai dirbamos žemės plotai. Be jokios abejonės, nederlinguose Rytų ir Pietų Lietuvos smėlynuose, kur vyrauja pušynai, mažai dirbamos žemės, o kultūros ir derliai toli gražu negali lygiuotis į derlinguosius dirvožemius, žvėrių mityba labai skirsis. Kitokia ji ir Žemaitijos kalvynuose, kur vyrauja ne ariami laukai, o ganyklos.

Dieną, būdami dienojimo vietose ir norėdami būti nepastebėti, žvėrys stengiasi mažiau judėti, tad maitinimosi ciklų metu daugiausia minta žoline miško augalija arba medžių lapais, šakelėmis. Vakare temstant pajuda į atviras miško vietas ir galop sutemus - į žemės ūkio naudmenas, iš kur švintant vėl grįžta į dienojimo vietas. Rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kada sutemos trunka didesnę paros dalį, laukuose jie praleidžia daugiau laiko.

Žiemą miške stokojant pašarų atvirose vietose žvėrys maitinasi ir dieną. Tai ypač pasakytina apie danielius, stirnas, kurie ir dienoja miškų pakraščiuose, nešvaisto energijos didesniems atstumams įveikti. Taurieji elniai, nors ir labai atsargūs, jautrūs, visada dienojantys atokesnėse ramesnėse vietose, iki kurių nevengia nukeliauti didesnių atstumų, - net ir jie žiemą kartais dienas leidžia atviruose dirbamuose laukuose.

DAUGUMOS ELNINIŲ ŽVĖRIŲ RACIONE VYRAUJA ŽOLINĖ AUGALIJA

Mūsų miškuose iš elninių žvėrių laisvai gyvena taurusis elnias, danielius, stirna, briedis. Pirmosios trys rūšys - žolėdžiai gyvūnai. Žolinė augalija jų racione visus metus sudaro didžiąją dalį. Vasarą medžių lapai, ūgliai, šakelės, žievė, mano pastebėjimais, tesudaro 10-30 proc. visų pašarų, o žiemą, priklausomai nuo vietovės, kurioje žvėrys gyvena, ir pašarų miškų pakraščiuose gausos, medžių, krūmų ir puskrūmių dalis gali siekti net 40-60 proc. Taigi, visais metų laikais žolinė augalija vyrauja ir, bent jau intensyvios žemdirbystės regione Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, žemės ūkio kultūros sudaro nors pusę viso elninių žvėrių raciono.

Briedis, skirtingai nei pirmos trys rūšys, - dendrofagas. Jo racione visus metus vyrauja medžių ir krūmų lapai, ūgliai, šakutės, žievė, o žolinė augalija sudaro mažesniąją dalį. Briedžiai, šiuo metu gyvenantys mūsų miškuose, yra slapukai. Atvirose vietose juos sutiksi nedažnai, tad žemės ūkio kultūros jų maiste nesiekia daugiau nei 10-20 proc., tačiau pirmenybė, teikiama vienoms ar kitoms kultūroms, yra panaši kaip ir pirmųjų trijų rūšių.

JOKIŲ FORMULIŲ IR TIKSLIŲ SKAIČIŲ

Be abejo, gyvūno mitybos į jokias formules ar tikslius skaičius nesudėsi. Viskas priklauso nuo konkretaus individo, miško, kuriame jis gyvena, bioekologinių savybių, klimato sąlygų, lemiančių augalų vegetacijos raidą, žemės ūkio kultūrų laukų kaitos žvėrių gyvenamoje teritorijoje. Net miške, kuris gyvenamosios aplinkos ir maisto požiūriu yra gana stabili ekosistema, nuolat atsiranda naujų kirtaviečių (gera mitybos bazė žiemą), jos greit apželia vešlia žoline augalija, vėliau čia atsiranda miško kultūrų, jaunuolynų. Nedidelio miško plote mitybos bazė nuolat kinta, o didelėje teritorijoje metai iš metų maitinimosi vietų pasirinkimas išlieka palyginti pastovus, žvėrims tenka tik judėti iš mažiau palankių mitybai vietų į palankesnes.

Panašiai ir su žemės ūkio naudmenomis: labiau žvėrims tinkančios kultūros vienais metais bus miško pakraščiuose, kitais - gerokai nuo jo nutolusios, tačiau palyginti didelėje (keliasdešimt tūkstančių hektarų) teritorijoje pasirinkimas metai iš metų išlieka tolygus. Tiesiog žvėrys priversti arba judėti skirtingo ilgio maršrutais iki palankesnių mitybos vietų, arba keisti savo gyvenamąsias vietas ir apsistoti arčiau geidžiamo pašaro.

GEIDŽIAMIAUSIA KULTŪRA - RAPSAI

Prieš du ar tris dešimtmečius išleistose knygose, kuriose aprašoma elninių žvėrių mityba, teigiama, kad žvėrys pirmenybę teikia cukriniams runkeliams, dobilams, daugiametėms kultūrinėms pievoms, kukurūzams, kviečių želmenims ir grūdams. Žiemą, bent jau tauriuosius elnius, traukė gyvulininkystės kompleksai.

Kas pakito per paskutinius dešimtmečius? Neliko gyvulininkystės kompleksų, iki minimumo sumažėjo dobilų ir kultūrinių pievų plotai ir atsirado… rapsų. Tai žvėrių mityboje - kultūra Nr. 1. Be jokios abejonės, ar maitindamiesi miške, ar žemės ūkio naudmenose, žvėrys visada pirmiausia rinksis kaloringiausią, geriausiai pasisavinamą, skaniausią pašarą. Kaip į mūsų virtuvę atėjo ir joje vietą rado nauji patiekalai - picos, mėsainiai, traškučiai, skrudintos bulvytės, taip žvėrių mityboje įsitvirtino rapsai.

Šalia kviečių rapsai žemdirbiui tapo viena labiausiai pageidaujamų kultūrų dėl stabilios aukštos kainos, didelio poreikio rinkoje. Rapsų plotai plyti kokiame ketvirtadalyje ar trečdalyje visos dirbamos žemės. Ko gero, žvėrys rapsus atrado kaip puikų, maistingą augalą ir galiausiai jie tapo geidžiamiausi.

ŽIEMĄ - PIRMENYBĖ ŽIEMINIAMS RAPSAMS

Žiemą žvėris labiausiai traukia žieminiai rapsai. Kaloringi, maistingi, pašalę jie pasidaro saldūs - pats geriausias pašaras badmečiu. Žieminių rapsų laukuose nuolat maitinasi taurieji elniai, danieliai, stirnos. Danieliai ir stirnos jame gali net gyventi kiaurą parą. Čia pamatysi ir šernų. Miško pakraščiuose, netoli kurių auga šios kultūros, susitelkia didesnė žvėrių populiacijų dalis. Antroje vietoje - neapartos javų ar rapsų ražienos. Na, dar iš bėdos žiemkenčių pasėliai, kultūrinės ganyklos. Paklausite, o kaip cukrinių runkelių ir kukurūzų laukai? Šiuolaikinei našiai žemės ūkio technikai nuėmus derlių (ir jei jis iki žiemos išvežamas), ne kažin kas toje žemėje ir belieka. Gal tik šernai dar šį tą sugeba susirasti ir išknisti, bet stirnoms ir danieliams čia tikrai nėra kas veikti.

PAVASARĮ SKANIAUSI ŽIEMKENČIŲ PASĖLIAI

Kovo pabaigoje-balandį žieminiai rapsai pasidaro kartūs, nyksta jų lapai. Tada žvėrims pats skanumas - žiemkenčių pasėliai. Prasideda vegetacija, į lapus patenka daug maisto medžiagų. Kaip nepasmaguriauti tokiais skanumynais.

Balandžio pabaigoje-gegužę suveša miškai, pašarų per akis. Į laukus eiti jokio reikalo. Be to, pavasaris - jauniklių metas. Elnių ir danielių patinai beragiai - gėda jiems apskritai atviroje vietoje rodytis.

VASARĄ - IR VĖL MASINA RAPSAI

Pavasariui verčiantis į vasarą, gegužės pabaigoje-birželį, iš pradžių sužydi žieminiai, vėliau - vasariniai rapsai. Visą šį metą rapsai vėl tampa kultūra Nr. 1. Miške maisto vis dar apstu, tačiau kodėl nepasilepinti skanumynais? Žydintys rapsai - tarsi desertas. Net šviesiu metu elniai nesibaimina eiti į rapsų laukus ir juose praleisti netgi dieną.

Liepą-rugpjūtį pašarų pilni laukai: kviečiai, dobilų atolai, kukurūzai, cukriniai runkeliai. Šiuo laiku tinka viskas.

ARTĖJANT TAMSIAJAM METUI TRAUKIA CUKRINIAI RUNKELIAI

Rugpjūtį-rugsėjį javapjūtė ir iš karto po jos - sėja. Tada dažniausiai žvėrys lankosi neapartose ražienose, ypač rapsų. Geidžiamiausias kąsnelis, be abejonės, - cukriniai runkeliai.

Rudenį ir žiemos pradžioje dar masina cukriniai runkeliai, kol nuimamas jų derlius, taip pat neapartos ražienos, tačiau su jais pradeda „konkuruoti” žieminių rapsų ir žiemkenčių pasėliai.

PROBLEMA IŠPŪSTA

Elniniai žvėrys ir žemės ūkio naudmenos. Ką apie tai mano žemdirbiai? Komentarai nereikalingi… Šiandieninė žemdirbystė - verslas su išskirtinėmis sąlygomis: išmokos, kompensacijos, nuostolių padengimas. Žemdirbys taip įpratintas iš visur ir už viską gauti, kad net nesuvokia, jog tam tikrą grąžą gamtai ir jis turėtų duoti (net pats išsigandau tokios šventvagiškos minties, užars mane už ją į žemę).

Nesu prieš žemdirbius, nerūpi man medžiotojų mokamos kompensacijos už žvėrių padarytą žalą, tačiau norėtųsi užstoti žvėris. Kiek labiau pasigilinus į šią temą teks parašyti atskirą straipsnį, bet trumpai apibendrinant šią problemą reikia pasakyti - ji per daug išpūsta.

Žinoma, tam tikrose vietose ir tam tikrais atvejais žvėrių padaryta žala gali būti didelė ir aiškiai matoma. Neneigsiu šernų daromų nuostolių kviečių ar kukurūzų laukuose, bet čia juk kalbame apie elninius žvėris…

Kita vertus, reikšti pretenzijas žvėrims, reikalauti kompensacijų ir žiniasklaidoje pūsti grėsmės burbulą tapo madinga. Koks skirtumas, ar žieminių rapsų lapeliai pavasarį nunyks, ar juos žiemą nuskabys žvėrys? Arba želmenys - ar dalį jų nuės žvėrys, ar jie patys nunyks, kai pradės natūraliai retėti, kol tankumas pasidarys optimalus?

ŽVĖRIENA EKOLOGIŠKA?

Galėčiau pateikti dešimtis nuotraukomis iliustruotų pavyzdžių, kaip atrodo elninių žvėrių „nuniokotų” pasėlių plotai (nuimtas derlius tebūna ūkininko sąžinės reikalas). Manyčiau, kad daugeliu atvejų „saikingas” žvėrių pasėlių skabymas ne sumenkina, o priešingai - kaip tik padidina derlių. Na, bet apie tai - kituose straipsniuose.

Ir galiausiai - ar žvėriena yra ekologiška mėsa? Šį mitą teks griauti. Jei atidžiai skaitėte, kuriuo metų laiku ir kur žvėrys daugiausiai maitinasi, tai turėjote pastebėti - tuose pasėliuose, kuriuose tuo metu daugiausiai tręšiama, purškiama insekticidais, herbicidais, pesticidais. Kitaip sakant, tokia žvėriena jau būtų su „prieskoniais”. Daugeliu atvejų intensyviausio chemijos naudojimo laikotarpiu net plika akimi iš žvėrių elgsenos matyti, kad jie būna apsinuodiję.

Autoriaus nuotraukos

Taip atrodo žvėrių žiemą „nuniokotas" žieminių rapsų laukas. Šiame nedideliame lauke žiemą ganėsi 40-60 tauriųjų elnių, kiek daugiau danielių ir apie 15 stirnų.

“Žurnalas apie gamtą”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras