BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kažkas turi prabilti… (2)

Po rašinio paskutiniame žurnalo numeryje etinėmis medžioklės temomis sulaukiau daug kolegų, bičiulių, pažįstamų komentarų. Kai kas sakė, kad nėra viskas jau taip prastai, kaip rašiau. Tačiau kur kas daugiau buvo tokių, kurie teigė, kad daug kas yra gerokai blogiau. Daryti apibendrinimus dar anksti, bet galvoje jau sukasi daugybė klausimų, kuriais verta ir teks padiskutuoti ar tiesiog imti ir tiesiai šviesiai viską išdrožti.

Šįsyk norėčiau paliesti gal kiek netikėtą medžiotojų etinio elgesio aspektą. Žurnalų, laikraščių puslapiuose, interneto svetainėse apstu medžiotojų, nusifotografavusių įvairiausiomis pozomis šalia sumedžiotų žvėrių, nuotraukų. Netgi leidžiamos knygos, iliustruotos medžioklių scenomis. Ar tai gerai? Ar reikėtų tokius nužudytų žvėrių vaizdus viešai propaguoti? Sakysite, ką norim, tą darom, čia privatus reikalas. Taip, jei tokiomis nuotraukomis puošit savo namų interjerą, asmeninius albumus - tai bus Jūsų reikalas. Tačiau kai tokios nuotraukos patenka į laikraščius, žurnalus, knygas ar internetą - tai jau vieša erdvė. Tada jos jau atsiduria visų vertinimo, žavėjimosi ar kritikos akiratyje, skverbiasi ir į tų, kurie myli žvėrelius, kurie nemėgsta mirties ir kraujo, kurie nekenčia medžioklės, akiratį. Ir tie žmonės turi teisę pasakyti: tai baisu!

Nediskutuosiu apie medžioklę apskritai. Ji egzistuoja tūkstančius metų ir dar ilgai egzistuos. Bet ką reiškia eksponuojama, viešai kitiems rodoma medžiotojo šalia nušauto žvėries nuotrauka? Ar tai medžiotojo pasididžiavimas įveikus kovoje žvėrį?

Įsivaizduoju tokį vaizdą: prieš tūkstančius metų pirmykštis medžiotojas paima į rankas ietį akmeniniu antgaliu, lanką su strėlėmis, akmeninį peilį ir išeina į girią parnešti giminei mėsos. Jis klajos gal dieną, gal dvi, turės pramisti, nesušalti, nepatekti į nasrus laukiniams žvėrims, rasti kelią namo neįžengiamose girių platybėse (juk kompasą „pamiršo” pasiimti). Jei šis medžiotojas po kelių dienų grįš nešinas gausiu grobiu, leisiančiu jo giminei išgyventi, - jis nusipelno įsiamžinti prie nukauto žvėries, pasipuošti įgytais trofėjais.

O šiandien? Vieną vakarą džipu atvežiau į šėryklą pašaro. Kitą vakarą saugiame, šiltame bokštelyje, naudodamasis brangiu, moderniu, visokia papildoma įranga apginkluotu šautuvu patiesiau užklydusį alkaną, todėl neatsargų kuilį, o rytoj kaip tikras didvyris visiems rodysiu draugo padarytą savo ir šerno nuotrauką. Žygdarbis, vertas pasididžiavimo, pasigyrimo ir kitų pagyros. Tokiam vieta tik žurnalų ir knygų puslapiuose. Na, gerai - tebūnie tai ne šernas, o stirninas, elnias, briedis. Tebūnie didžiuliai egzotiniai nieko bloga nenujaučiantys Afrikos žvėrys - begemotas, liūtas ar dramblys, kurių buvimo vietą rodo palydovai, o privažiuojama prie jų saugiu džipu.

Dabar paklauskite, ką aš - tas viešai publikuojamų nuotraukų vertintojas - matau, ką mato daugybė kolegų, bičiulių, visai nežinomų ir nepažįstamų žmonių. Ogi menkystą prie nužudyto gyvūno ir dar be­sididžiuojantį tuo, kuo nederėtų didžiuotis. Kadangi turiu nemažai reikalų su žvėrimis, galiu pasakyti dar daugiau: matau net ne vyrą (turiu omeny pirmykštį stiprų patiną medžiotoją), o butaforinį vyruką, kuris dangsto pirmykščio prigimtinio vyriškumo neturėjimą ir tokias nuotraukas demonstruodamas manosi jį įgyjąs tik dėl storos piniginės ir modernių šiuolaikinių technologijų, prieš kurias visi gyvūnai bejėgiai. Tikrai verta įamžinti „lygių” galimybių dvikova, kurioje vienas tapo nugalėtoju.

Nepaisant visko, didžiausias akstinas, paskatinęs parašyti šias eilutes, - į rankas patekusi neseniai dienos šviesą išvydusi knyga „Moteris medžioklėje”. Kuo tautiečiai turi gėrėtis ir sekti vartydami šią knygą? Kad vyrai šaudo žvėris, tai jau įprasta ir neįdomu, o štai moterys… Žinote, pasigedau tik apsinuoginusių olialia pupyčių, Zvonkės, Mios - va tada tai medžioklė tikrai taptų kelrode žvaigžde.

Atskleisiu paslaptį: paskatintas šios knygos idėjos nutariau parengti fotoalbumą „Moteris gyvulių skerdykloje”. Tiesiog matau viršelį: apsinuoginusi graži mergina su kruvinu peiliu rankoje, o aplink kabanti gyvulių skerdiena… Kaip šios knygos derės ir papildys viena kitą…

Prieš dešimtmetį į mūsų buitį įsiveržusi skaitmeninė fotografija pavertė ko ne visus mus fotografais. Lietuvoje atsirado ir vis gausėja gamtos fotografų gretos. Nors šios bendruomenės istorija nesiekia nė penkerių metų, formuojasi tam tikri etiško elgesio gamtoje stereotipai. Nevalia fotografuoti ir viešai skelbti nuotraukų prie paukščių lizdų, kad neskatintume jaunųjų fotografų eiti lengviausiu keliu. Neskelbtinos nuotraukos, kuriose aiškiai matomi trikdomi, gąsdinami gyvūnai. Netoleruotinos neetiškos, gyvūnams žalą vaizduojančios scenos.

O medžiotojai? Nesiekime tų tūkstantmečių ar šimtmečių tolių tradicijų. Daugiau ar mažiau pakitusi medžioklės tradicija mūsų šalyje egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį, tad natūraliai kyla klausimas; kodėl per tiek metų neišugdytos etiško elgesio su gyvūnais normos? Nerodykite, nesididžiuokite tuo, kas nepriimtina kitiems. Viliuosi, jog vienas kitas vis dėlto mane išgirs ir supras.

Romualdas BARAUSKAS, „Žurnalas apie gamtą” (2011 m. Nr. 2 (44))

Na, man tai čia labai gražu: netrūksta nei vyro su šautuvu, nei apsinuoginusios moters... R. Barausko nuotr.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

[...] Išleistas naujas “Žurnalo apie gamtą” numeris. Žurnalą galite užsiprenumeruoti leidykloje arba tiesiog spustelėję ant šios nuorodos. Kur nusipirkti žurnalą galite sužinoti spustelėję ant šios nuorodos. Taip pat perspausdiname vieną straipsnį iš šio numerio - Romualdas Barauskas. Kažkas turi prabilti… (2). [...]

Šienpjovys2011-07-29 09:27

Dėl medžioklės. Man asmeniškai yra priimtiniausia Aldo Leopold’o pozicija. Sumedžiotas trofėjus patenkins tik vieną individą, galbūt jo šeimą, o nufotgrafuotas gyvas “trofėjus” patenkins šimtus akių. Tai geriau apsiginkluoti fotoaparatais ir varyti į mišką šaudyti su jais.

Bet reikia pripažinti, kad medžioklė yra reikalinga. Kas gi daugiau pareguliuos šernų/stirnų/elnių skaičių kai tikrųjų plėšrūnų nepakanka.

n.2011-08-02 07:53

…pareguliuos nemedžiojami plėšrūnai.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras