BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Romualdas Barauskas. Iš gamtos fotografo dienoraščio. Baubiančių elnių metas

Štai jau penkerius metus esu pasinėręs į žvėrių fotografiją. Koks tai užsiėmimas? Tai ne vien tik visi savaitgaliai, visi laisvadieniai - daugiau kaip 120 parų per metus - praleisti miške. Tai ne vien tik begalinės kantrybės, žinių, įgūdžių, užsispyrimo reikalaujantis užsiėmimas - žvėrys paslaptingi, veiklūs tik sutemose, labai atsargūs, tad juos matai, o juo labiau fotografuoji tik kokius 5 nuošimčius viso gamtoje praleisto laiko. Tai ne vien tik pirmykštį medžiotojo azartą pažadinantis užsiėmimas, kada po dešimčių, gal net šimtų suregztų planų, bandymų, didžiulės nesėkmių virtinės pagaliau pavyksta pergudrauti žvėrį ir kada norisi sušukti: „Aš - dydis medžiotojas!” Tai - gyvenimo būdas, gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas.

Vos tik keletas kolegų fotografuoja žvėris, tad tik mes vienas kitą iš pusės žodžio galime suprasti, ką patiriame, ką matome, kuo džiaugiamės. Kitiems pasakojant savo įspūdžius kaskart tenka aiškinti, ką reiškia fotografuoti žvėris, kiek tai trunka ir pan. Tad nusprendžiau keliuose žurnalo numeriuose spausdinti žvėrių fotografo dienoraštį. Gal vieniems bus įdomus pats fotografavimas, o kitiems - žvėrių gyvenimo pažinimas.

TAURIŲJŲ ELNIŲ RUJOS METAS

Rugsėjis. Apie ką gi kita, jei ne apie tauriųjų elnių rują galima būtų pasakoti pirmąjį kalendorinio rudens mėnesį, kada ne tik rytą, vakarą, naktį, bet ištisą mėnesį ar pusantro verda rujos aistros ir fotografas turi galimybę būti visų tų natūralioje gamtoje vykstančių dramų liudininku. Toli gražu ne kiekvienas žmogus, besilankantis miške - grybautojas, poilsiautojas ar miškininkas, matė elnią. Paslaptingą, atsargų, jautrų, baikštų gyvūną. O juo labiau elnią patiną, kurių po to, kai pavasarį jie numeta ragus, apskritai neįmanoma išvysti, nes tada patinai tūno tankumynuose, nelankomose vietose ir šviesiu paros metu nesirodo atvirumose. Tik rugsėjo mėnesį juos vėl galima pastebėti. Jei ir neišvysi, tai išgirsi visada: jie rujoja, baubia vakarais, naktimis, rytais, net dieną, kada žvėrių meilės aistra nustelbia atsargumą. Vos prieš keliolika metų visi kaip susitarę sakydavo: kai rugsėjo vidury stoja šalnos - elniai tarsi išprotėja - baubia ne tik naktimis, bet ir dienomis, išeina į miško pakraščius, aikštes, nesibijo žmogaus ir tai trunka visą savaitę. Tačiau jau kelerius paskutinius metus šalnų nematau. Orai šyla: rugsėjis permainingas, drėgnas, šiltas. Tai keičia ir žvėrių įpročius, elgesį. Nebėra jau tokių rujų, kai plyšdavo nuo baubimo miškai, tad stengiamės susirinkti bent tuos trupinius, kurie mums atiteko prasidėjus globalių Žemės klimato ir gamtos permainų chaosui.

RUGSĖJO 14-OJI

Miške esu jau nuo vakar. Į kurią vietą patraukti? Visada vienai ar kitai dienai kuri kelis „genialius” planus. Deja, bent devyniems iš dešimties nelemta išsipildyti, tad klausi savęs, savo šeštojo pojūčio: kur man šiandien eiti? Juk žvėris galima pamatyti tik trumpą laiko tarpą vakare prieš temstant ar ryte vos brėkštant. Pasirinkti nepataikei - vakaras ar rytas šuniui ant uodegos. Tad diena skiriama žvalgybai, o vakarai ir rytai - fotomedžioklei.

Taigi, dieną nusprendžiu išžvalgyti pietinę miško dalį šalia palaukės, krūmais apžėlusias apleistas pievas. Eidamas žolėmis apaugusia linija per mišką pabaidau besiganančią elnę patelę su jaunikliu. Randu daug pėdsakų, takų, vadinasi, čia gausu žvėrių, o žmonių lankytasi seniai.

Nors dar tik vos po vidurdienio, bet prieš kelerius metus iškirstos ir vešliai atžėlusios biržės sąžalynuose išgirstu lakstant veršio balsu bliaunantį patiną (jaunas, bet man tiks, juk nešauti jį rengiuosi). Tokios vietos elnių itin mėgstamos - tanku, saugu, joks besibraunantis žmogus neliks nepastebėtas. Nutariu palaukti, gal belakstydamas iššoks į atvirą vietą - pievą, kirtavietę ar kvartalinę liniją. Už trisdešimties metrų nuo savęs regiu, kaip ragais lenkia lazdyno krūmus, bliauna taip, kad atrodo - tiesiai į ausį, bet į atvirą vietą neina. Kartkartėmis pavaikščioja, pabaubia, tačiau vis tankmėje, nurimsta ir vėl kartoja viską iš pradžių.

Laukiu valandą, antrą, trečią, ketvirtą… Kantrybė jau, rodos, senka, o rezultatų - jokių, nors saulė nenumaldomai artėja prie laidos.

Bandau apeiti šį tankumyną iš kitos, pernai iškirstos, biržės pusės - gal čia paskutiniai saulės spinduliai man iš už nugaros dar pagelbės.

Pasirodo… Tankumyno pakraštyje šmėkšteli patelė. Akimirką matau patiną, bet tik galvą ir ragus. Kartą kitą elnias subliauna, pastovi ir neria atgal į tankmę. Daugiau nebegirdžiu. Vėl apeinu aplink elnių laikymosi vietą, nupėdinu iki vasarinių rapsų lauko pamiškėje, slenku miško pakraščiu, kur pasėti, bet dar nesudygę žiemkenčiai - nei garsų, nei žvėrių. Ką gi, vakaras perniek…

Sutemsta. Pervažiuoju į kitą miško vietą paklausyti baubiančių elnių, suregzti naują ryto fotomedžioklės planą, nes vakaras darosi prastas, apniunka, pakyla vėjas.

Kairėje kelio pusėje, apžėlusiame griovyje, girdėti vieno galingo patino balsas (čia naktį maitinasi jo „ganomos” patelės, patys patinai rujos metu beveik neėda). Kitoje pusėje, gal antrame kvartale nuo kelio, nuaidi kito, ne prastesnio nei pirmasis, patino balsas.

Nuvažiuoju dar į vieną pamiškę. Sutemų apgaubtame lauke baubia 2 ar 3 patinai. Matau tolumoje patelių siluetus, tačiau per stiprų vėją baubimą vos girdžiu… Ką gi, laikas miegoti. Gal ryt išauš sėkmingesnė diena…

RUGSĖJO 15-OJI

Šįsyk pasirenku atkampų miško pakraštį. Pelkėti miškai, užankantis ežerėlis, krūmynai, žmogaus ūgio žole apaugusios pievos - tikras žmonių nelankomas žvėrių rojus. Pereinu apleistu keliuku per krūmais apžėlusias pievas - iš pėdsakų nepanašu, kad čia žvėrių būtų daug. Nors ankstesnių metų manoji patirtis ir jau šiemet girdėti balsai sako, kad čia patinų tikrai esama. Ir ne vieno, o keliolikos.

Eidamas sutinku jauniklį, patelę ir jauną patinėlį. Nepatinka šiems mano draugija - skuodžia atgal. Netrukus stebiu, kaip jauna patelė, šiųmetis jauniklis ir pirmaragis patinėlis drąsinasi pereiti mano pėdsakais. Gera pradžia. Elniai miške jau baubia, jų girdėti daug - gal 7 ar 8, tačiau nė vienas nesiruošia eiti per pievas, kur lūkuriuoju aš.

Girdžiu žingsnius vandenyje ir patiną baubiant užankančio ežerėlio pelkynuose. Ach, kodėl aš ne ten, juk tokia paranki vieta fotografuoti, tokia puiki aplinka… Bet tik pabandyk brautis - net menkiausias garselis - iškart būsi demaskuotas ir tiek tuos žvėris tematysi. Jei vėjas palankus - tykok ir lauk. Jei lemta - sulauksi, jei ne…

Pagaliau ataidi vieno patino, artėjančio per mišką manęs link, balsas. Netoliese pasirodo patelė. Atsargiai dairydamasi žengia ant keliuko, kuriuo prieš valandą praėjau. Pasižvalgo, pauosto, kiek paeina keliuku ir nulekia per žolynus. Suprato - būta žmogaus, nors senokai, bet žiopsoti nevalia, reikia kuo greičiau iš čia sprukti. Jai iš paskos nuskuodžia ir du šiųmečiai jaunikliai, ir jos asistentas patinėlis. Nė padoraus kadro nespėju padaryti. Taip viskas šį vakarą ir baigiasi…

Manau, gal naktį vis tiek kas nors pasirodys pievose, tolėliau plytinčiuose dirbamuose laukuose, tad ryte vėl bandau. Sutemose brendu per aklaežerį. Kadangi esu ne kartą čia ėjęs anksčiau, tai žinau, kur galiu prasmegti. Rūkas, rasa, aukšti žolynai. Permerktas, sušalęs, pavargęs, bet gyvas - nenuskendau!

Įsitaisau ant nedidelės aukštumėlės. Už nugaros baubia 3 ar 4 elniai, bet jie laikosi krūmynuose, jauname miške netoli pamiškės ir nesiruošia niekur eiti. Priekyje miške taip pat girdėti keletas. Visi tarsi įsikibę į savas teritorijas: pajudėsi - kaipmat kitas įsitaisys. O pievose tuščia…

Galiausiai pasigirsta per mišką einančio patino baubimas. Baubdamas jis skelbia, kad žygiuoja per svetimą teritoriją. Greičiausiai tai tas pats, kurį mačiau vakare. Pagaliau pasirodo patelė: atsargiai pereina per kelią, pasižvalgo ir neria į mišką. O patino nė garso. Jis, matyt, liko krūmynuose miško pakraštyje.

Jau beveik išblėso viltis ko nors sulaukti, tačiau staiga išgirstu, kad kažkas trakšteli priekyje. Atsistojęs išvystu briedį. Na, manau, gal bent šis per pievas patrauks. Nedažnai briedžiai man pasirodo - būtų bent kompensacija už tuščiai jau kelintą dieną praleistą laiką. Bet ir tas pasuka kairiau ir nuslampina sau pamiške…

Vis dėlto kiek paėjęs viename tarpe tarp krūmų išlenda. Pradedu fotografuoti: briedis atsisuka, žiūri, pasisuka galingu stotu į mane ir… ima artėti. Rujojantis patinas, ieškantis patelės, turi patikrinti bet kokį įtartiną objektą - o gal čia geidžiama patelė. Prieina per kokius 10 metrų, įsmeigia akis į mane, bet nieko nesupranta. Užlenda už kairėje augančio krūmo. Girdžiu, kaip pataršo jį ragais ir staiga pasirodo man už nugaros. Vėpso iš už krūmo šakelių. Atstumas - gal kokie 5-7 metrai, vėjas nuo manęs pučia, bet briedis nesprunka. Ilgokai pastovėjęs, tikriausiai nusprendžia, kad aš - ne patelė, ir patraukia tolyn. Imu leisti garsus, bandydamas mėgdžioti patelę. Atsisuka, sustoja, žiūri, vėl pradeda eiti pirmyn - aš vėl dejuoju. Sustoja, atsisuka. Taip kartojasi kokius 5 kartus. Prieina prie krūmo, ima jį taršyti ragais, koja rausti žemę. Vėl žvilgt į mane, vėl pradeda taršyti didelį krūmą ir rausti žemę. Maždaug 5 minutes taip jį laikau, kol pagaliau briedžiui nusibosta ir jis patraukia savais keliais. Aš nenusileidžiu - dar pabėgėju į priekį, stengdamasis jį aplenkti ir vėl susitikti, tad trumpam tarp krūmų vėl jį pamatau, bet galiausiai briedis dingsta.

Neblogai. Vis dėlto apniukusi diena, tamsus rytas davė ir šį tą gero.

Kiek palūkuriavęs nutariu grįžti prie mašinos. Perėjęs pelkę, mišką, trumpam stabteliu prie eglaitėmis ir lapuočiais užžėlusios kirtavietės. Ankstesniais metais čia rujodavo koks nors jaunas patinėlis. O kaip šiemet? Še tau: gerai pasižvalgęs eglynėlyje įžiūriu jauną patiną. Vienoje pusėje miške baubia senas patinas, kitoje, netoliese, - kitas. O čia - jaunas. Šiam neramu, jis turi atidžiai stebėti aplinką. Už maždaug 50 metrų matau tik tai vieną, tai kitą jo ragų dalį. Žvėriui įvertinti to užtenka, o štai fotografuoti - jokios galimybės. Nenufotografuosi ir tų šalia esančių patinų: tankiame miške prie jų neprieisi, neprišliauši, o atvirose vietose jie nesirodo.

Truputį dar palaukiu - gal dar ką pamatysiu. Ir pamatau - pamiške žingsniuojančią jauną briedę. Na, šiandien tai jau fantastiškai sekasi. Aišku, fotografuoti neįmanoma, bet nors pasidžiaugsiu. Briedė artėja prie elnio, šis taip pat eina prie jos. Tik viskas vyksta už eglaičių. Du didingi miško žvėrys žvelgia vienas į kitą. Gaila, bet kadro nėra - tankumynas, tad daugiau spėju, kas ten vyksta, negu matau.

Rugsėjo 16-osios rytas nusisekė…

RUGSĖJO 18-OJI

Į mišką atvažiuoju naktį, nes iš vakaro buvo daug darbų. Naktį lyja, tačiau rytas žada išaušti geras, tad jį reikia sutikti su elniais. Visą naktį aplink plyšauja patinai. Dabar metas, kada ruja pasiekia apogėjų, todėl kiekvieną gero rudeniško oro dieną elnių ruja labai pagyvėja.

Ryte įsitaisau pušimis apaugusios aukštapelkės pakraštyje, kur saulei tekant yra tikimybė išvysti rujojantį patiną. Šis visą naktį netoliese „ganė” pateles, o dabar artėja prie pelkės, kurios pakraštyje, tankiame jauname beržyne, dienodavo.

Išeis į atviresnę vietą, kad jį pamatyčiau, ar ne? Netoli pakraščio beržyne kažkas sutreška - senis išveja ten „besitrinantį” jauną elnioką. Tokie antrus trečius ragus nešiojantys patinai visada laikosi arčiau patyrusių senių: ir pasimokyti, ir prie rujojančios patelės prisigretinti gali. Tačiau šiam jaunuoliui teko nešti kudašių per pelkę. Tuo tarpu senis baubia, traškina krūmus, bet pasirodyti viešumoje neskuba.

Tolumoje pelkėje pastebiu nueinančią patelę - va dabar kažkur iš paskos pasirodys ir jis. Pasirodo… Vaikščioja, bliauna po pelkę, bet toli, už pušelių, nė dorai pamatyti jo negaliu, o ką jau ten kalbėti apie fotografavimą. Dar pabandau prislinkti - gal šmėstelės kur, tačiau patinas pelkėje neužtrunka ir atsigula beržyne. Su šiuo iki vakaro baigta…

Nusprendžiu dar paklajoti po apylinkes. Nors elniai po aktyvios nakties praėjus valandai po saulės patekėjimo sugula poilsio, rujos metu dar yra tikimybė pamatyti vieną kitą klajojantį, laimės ieškantį patiną ir gerokai įdienojus. Gal pasiseks?

Taip, kitame pelkės pakraštyje išvystu jauną patinėlį. Toli, nefotografuojamas, bet džiaugsmas vis tiek užlieja širdį. Apeinu mišką, užsuku dar į vieną atvirą vietą pelkės pakraštyje - ten vėl jaunas patinėlis. Pėdina, uostinėja patelių pėdsakus, tyrinėja čia gyvenančio ir visą rytą baubusio patino paliktas žymes, į atvirą vietą neišlenda, bet pasuka į mišką bliaunančio patino link. Aišku, svorio kategorijos ne tokios pačios, tad tenka sprukti, tačiau ir vėl - viską girdžiu, viską žinau, kas ten darosi, bet vaizdo jokio - tikras radijo vaidinimas. Bilietų į tikrą spektaklį negaunu. Patinas, šio pelkės pakraščio šeimininkas, vaikščioja, purto medžius, baubia, tačiau į pelkę nosies nekiša. Įdienojus viskas nurimsta…

Vidinis jausmas priverčia jau 4 valandą įsitaisyti nedidelės miško laukymės pakraštyje. Labai daug ko nesitikiu, bet staiga apie pusę šeštos į aikštelę išbėga patinas. Kai labai lauki - šnipštas, o kai per daug nesitiki - sėkmė. Patinas pabaubia, pereina aikštės pakraščiu, pauosto pėdsakus ir vėl įlenda į mišką. Nėra taip jau arti, kaip norėtųsi, tačiau nereikia ir Dievo į medį vyti: saulė, šviesu, puikus reginys, taip per visą rujos sezoną gal kartą ar du atsitinka.

Po kelių minučių patinas vėl pasirodo laukymės pakraštyje. Matau - jis lydi, saugo rujojančią patelę. Išeina į laukymės pakraštį, baubia, uostinėja pėdsakus, bet po poros minučių - ir vėl į mišką.

Laukti toliau ar geriau keliauti į kitą vietą? Yra tikimybė, kad šis patinas pasirodys čia dar kartą, bet gal gana. Gal man šis vakaras sėkmingas ir laimė nusišypsos dar kitur?

Keliauju. Pasiekiu pelkę, kur buvau ryte. Patinas baubia pelkės pakraštyje, bet nepanašu, kad žada išeiti į atvirą vietą. Tolimajame pelkės gale vėl sėkmė: gal tik dešimt minučių palaukus šlapynės pakraščiu patraukia patelė, o paskui ją - patinėlis. Užstoti pelkėje augančių medžių, nefotogeniški, bet elnius regiu, ragus matau, jie apie mane net nenutuokia - ko daugiau norėt?

Tuo pat metu lyg už nugaros vaikščioja dar vienas elnias. Baubia. Kiek jų čia susirinko? Išėjus patelei su patinėliu, nebelieka tikslo čia būti. Traukiu naujos sėkmės ieškoti. Juk vakaras vos iki septintos, po to, visą naktį, - tik veiksmas, bet reginio jokio.

Visai jau leidžiantis saulei įsitaisau naujoje vietoje. Dešinėje, tankumyne, girdžiu aktyvų patiną, kairėje, beržyne, dar bent du - gal pasirodys.

Pasirodo. Tolumoje, kvartalinės linijos gale - patinas ir patelė. Per toli, tamsu, tačiau ir vėl džiaugiuosi. Patinas palydi patelę, bet paskui palieka ją, pasisuka ir patraukia manęs link. Abejingas, rimtas, nepriartėjęs kerta kito patino valdas ir iškeliauja iš pelkės kitų vietų ieškoti, juk šiandien šioje teritorijoje mačiau ir girdėjau bent keturiolika patinų, o patelių čia tikrai tiek nėra. Nė po vieną patinui netenka, tad nieko kita nebelieka, kaip leistis per mišką kitur ieškoti laimės. O man ši diena vis dėlto sėkminga…

Rugsėjis baigėsi. Buvo ir labai prastų dienų, ir sėkmingesnių už aprašytąsias. Tačiau dienos nesustodamos teikia vis naujų įspūdžių, tad laukite tęsinio.

Autoriaus nuotraukos

“Žurnalas apie gamtą”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

[...] numerio staigmena skaitytojams - žurnalo redaktoriaus dienoraštis apie ištisas paras, praleistas miškuose greta baubiančių elni…. Autorius atvirai pasakoja apie sėkmes ir nesėkmes stebint šiuos nuostabius mūsų girių [...]

Rašyti komentarą

Tavo komentaras