BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rob Dunn. Istorija apie įprasčiausią paukštį pasaulyje

Kodėl mes mėgstame tai, kas reta, ir niekiname, kas supa mus kiekvieną dieną. Šiaurės Karolinos universiteto biologo pasakojimas apie naminius žvirblius: jų kilmę, apsigyvenimą mūsų aplinkoje ir mūsų nepastovią meilę jiems.

Netgi jei jų nepažįstate, tikėtina, jog buvote supamas (-a) jų visą gyvenimą. Passer domesticus - vienas dažniausių paukščių pasaulyje. Jų aptinkama Šiaurės Afrikoje, Europoje, abiejose Amerikose ir didelėje dalyje Azijos, ir, be jokių abejonių, jų daugiau nei žmonių. Jie supa mus, kad ir kur eitume. Jų galima aptikti pačiuose aukščiausiuose pastatuose ir giliai po žeme. Anglijoje, Jorkšyre, jie perėjo 2000 pėdų gylio kasykloje. Jei paklaustumėte paukščių biologų, daugelis jų naminį žvirblį apibūdintų kaip mažą, visur esantį įkyruolį, nelyg rudasparnę žiurkę, kilusią iš Europos ir iš jos paplitusią po visą pasaulį. Tai nėra netiesa, tačiau ne visa tiesa.

Papasakoti istoriją apie žvirblį sunku dėl jo įprastumo. Į įprastas mums rūšis mes kreipiame mažai dėmesio, jei išvis kreipiame. Auksas švyti apgaulingu žavesiu. Būti įprastam, jei ne nuodėmė, tai mažų mažiausiai vulgaru, nuo to mes linkę nusisukti. Įprastos rūšys beveik pagal apibrėžimą mums kelia rūpesčių, atrodo kenksmingos ir dėl didelio skaičiaus šlykščios. Net mokslininkai linkę ignoruoti įprastas rūšis, rinkdamiesi tai, kas tolima ir reta. Jie dažniau susiruoš į Galapagus, nei apsidairys, kas čia pat, po ranka. Kita problema dėl žvirblių ta, kad jų ryšys su žmonija siekia seniausius laikus, todėl jų istorija, kaip ir mūsų, žinoma tik iš dalies.

Daugelis paukščių atpažinimo žinynų naminį žvirblį vadina Europos naminiu žvirbliu ir apibūdina jį kaip Europos čiabuvį, tačiau nėra visai taip. Dėl vieno dalyko: naminis žvirblis taip susijęs su žmonėmis, kad jo kilmę būtų protingiau apibrėžti ne kokiu nors vienu regionu, o žmonija. Mūsų geografija geriau apibūdina jo likimą, nei specifinės klimato ar arealo sąlygos. Antras dalykas, pirmasis įrodymas apie naminį žvirblį mus pasiekė ne iš Europos.

Panašu, jog naminių žvirblių gentis, Passer, kilo iš Afrikos. Pirmoji užuomina apie naminį žvirblį mus pasiekia iš Izraelio: vienoje uoloje, nuosėdinėse uolienose, buvo rasti du posnapiai, kuriems, kaip manoma, daugiau nei 100 tūkstančių metų. Paukštis, kuriam šie kaulai priklausė buvo Passer predomesticus, nors būta spekuliacijų, kad jis galėjęs būti ankstyvųjų žmonių, kurių palaikai buvo rasti toje pačioje uoloje, amžininkas. Seniausioms naminių žvirblių fosilijoms, vėlgi rastoms Izraelyje, 10-20 tūkstančių metų. Subtilus jų skirtumas nuo ankstesniųjų, Passer predomesticus, slypėjo posnapyje, ant jo atsirado kaulo gumburiukas, kur anksčiau būta tik griovelio.

Kai naminiai žvirbliai pradėjo gyventi tarp žmonių, jie ėmė plisti po Europą, tuo pat metu plintant žemdirbystei. Taip pamažu tarp žvirblių, gyvenančių skirtinguose regionuose, atsirado dydžio, formos, spalvos ir elgesio skirtumų. Galima sakyti, kad visi naminiai žvirbliai visame pasaulyje kilo iš vienos, nuo žmonių priklausomos linijos, vienos istorijos, prasidėjusios prieš tūkstančius metų. Kadangi jie paplito po tokias skirtingas aplinkas, mokslininkai jas ėmė laikyti skirtingais porūšiais, o vienu atveju - net atskira rūšimi. Štai kai kuriose Italijos dalyse naminis žvirblis sutiko ispanišką žvirblį (P. hispaniolensis). Jiedu susimaišė, ir atsirado nauja rūšis, vadinama itališku žvirbliu (P. italiiae).

Kalbant apie tai, kaip tarp žvirblių ir žmonių užsimezgė ryšys, tūlas gali įsivaizduoti daugybę susitikimų, daugybę pagundų, kurioms kai kurie žvirbliai neatsispyrė. Galbūt mažieji žvirbliai į mūsų namus patekdavo - čia labiau tiktų veiksmažodis ,,išdidžiai įšuokuodavo” - vogti be priežiūros palikto maisto. Galbūt jie skrisdavo iš paskos vaikams, pintinėse nešantiems grūdus, panašiai kaip kirai. Aišku viena, ilgainiui žvirbliai tapo neatskiriama žmonių gyvenviečių ir žemdirbystės dalimi. Ilgainiui jie tapo tokie priklausomi nuo mūsų auginamo maisto, kad jiems nereikėjo migruoti. Naminiai žvirbliai, kaip ir žmonės, tapo sėslūs. Jie ėmė sukti lizdus mūsų aplinkoje, pastatuose, kuriuos mes surentėme, ir lesti tai, ką mes gaminome (ir maistą, ir kenkėjus).

Nepaisant anksčiau išsakyto teiginio, jog visi naminiai žvirbliai kilo iš vienos žmones mylinčius giminės linijos, yra viena išimtis. Nauja studija, kurią atliko Oslo universiteto mokslininkai, atskleidė, jog yra naminių žvirblių linija, kuri skiriasi nuo kitų. Šie paukščiai migruoja. Jie gyvena atokiausiose Vidurio Rytų pievose ir nepriklauso nuo žmonių. Genetiškai jie skiriasi nuo visų kitų naminių žvirblių. Jie laukiniai, medžiotojai-rinkėjai, kurie viskuo, ko jiems reikia, pasirūpina natūralioje aplinkoje. Tiesa, toks gyvenimo būdas pasirodė esantis ne toks sėkmingas kaip apsigyvenimas sėsliai.

Dalios Račkauskaitės nuotrauka. Iš eFoto.lt

Dalios Račkauskaitės nuotrauka. Iš eFoto.lt

Galbūt mums būtų geriau be žvirblio, gyvūno, kuris tarpsta iš mūsų gero? Jei galvojate panašiai, nesate pirmieji. XVIII amžiuje įvairių šalių valdžios kvietė naikinti naminius žvirblius, kaip ir visus kitus gyvūnus, susijusius su žemės ūkiu, tarp jų ir žiurkėnus. Kai kuriose Rusijos dalyse žmonėms buvo sumažinami mokesčiai, jei jie pristatydavo nustatytą skaičių žvirblių galvų. Po dviejų šimtų metų to ėmėsi Kinijos vadovas Mao Zedongas.

Mao kontroliavo visą šalies gyvenimą, išskyrus žvirblius. Pastaruosius jis matė kaip vienus „didžiausių” režimo kenkėjų (kartu su žiurkėmis, uodais ir musėmis). Kai Mao sugalvojo juos išgalabyti, jų Kinijoje būta šimtai milijonų (kai kas sako, kad keletas milijardų), nes šalyje gyveno šimtai milijonų žmonių. Mao įsakė žmonėms paimti į rankas puodus, išeiti į kiemą ir barškinti, taip žvirblius užvaikant. Viskas prasidėjo 1958-ųjų kovą. Žvirbliai toje šalyje niekur nerasdavo ramybės, jie skrisdavo iki išsekimo, mirdavo ore ir dar šilti krisdavo ant žemės. Juos gaudydavo tinklais, nuodydavo ir žudydavo, kur tik rasdavo: suaugusius paukščius, jauniklius ir kiaušinius. Kai kuriais skaičiavimais, taip nužudyta milijardas žvirblių. Kinijos žvirbliai tapo Didžiojo šuolio, šuolio, kuris žmonėms turėjo atnešti gerovę, aukomis.

Žinoma, moraliniai klausimai yra sudėtingi, kaip ir ekologiniai. Kai žvirbliai buvo išnaikinti, pagal kai kuriuos duomenis, grūdų derlius išaugo, bent jau pradžioje. Tačiau netrukus štai kas atsitiko. Pasėlius užplūdo patys įvairiausi kenkėjai, kurių buvo daug, kaip niekad anksčiau. Jie sunaikino pasėlius, iš dalies dėl to šalyje kilo badas, nuo kurio mirė 35 milijonai žmonių. Teko daryti didelį šuolį atgal, kai Kinijos mokslininkai atsivertė knygą, parašytą vieno ornitologo, ir perskaitė kai ką svarbaus. Ornitologas teigė, kad nors suaugę žvirbliai daugiausia maitinasi grūdais, jų jaunikliai linkę lesti vabzdžius. Sunaikindami žvirblius, Mao ir kinai išgelbėjo grūdus nuo žvirblių, tačiau paliko juos vabzdžių kenkėjų malonei. Taigi Mao 1960 metais liepė žvirblius saugoti, o vietoj jų į mirtinų kenkėjų sąrašą įrašė patalines blakes. Tik kai sunaikiname kokią nors rūšį, aiškiai pamatome, kokia ji buvo vertinga. Kai žvirbliai reti, mes matome jų nešamą naudą, kai įprasti, matome tik jų daromą žalą.

Kai europiečiai pirmą kartą atvyko į Ameriką, čiabuvių miestuose tų paukščių rūšių, kurias jie buvo įpratę matyti savo miestuose, nebuvo: nei balandžių, nei žvirblių, nei žiurkių. Netgi kai ėmė atsirasti europietiško stiliaus miestų, šių ir kitų gyvūnų juose nebuvo. Jie atsirado tik XIX amžiuje jaunųjų vizionierių dėka. 16 pirmųjų žvirblių Niujorke apgyvendino tūlas Nicholas Pike’as (galima sakyti iš šių 16-kos kilo visi Amerikos žvirbliai). Jis manė, kad miestuose trūksta paukščių, kurie lestų kenkėjus. Į naminius žvirblius žiūrėta palankiai, kol jie nepaplito nuo Kalifornijos iki Niujorko ir atvirkščiai. 1889-aisiais, t. y. praėjus 49 metams nuo šių paukščių introdukcijos, buvo surengta apklausa, kurios metu amerikiečiai išsakė viską, ką mano apie naminius žvirblius. 3000 iš jų sakė, kad žvirbliai yra kenkėjai. Kai Amerikos žemė tapo ir žvirblių žeme, štai tada mes ėmėme jų nekęsti ir naikinti kiekviena pasitaikiusia proga. Šiandien Amerikoje tai viena iš nedaugelio rūšių, kuri laikoma kenkėjiška. Jie kaltinami, kad išstumia vietos paukščių rūšis (pavyzdžiui, mėlynąjį strazdą), nors duomenų, kad pastarųjų skaičiaus mažėjimas susijęs su pirmųjų gausa, trūksta. Reikalas tas, kad mes gyvename aplinkoje, kuri patinka naminiams žvirbliams, o ne mėlyniesiems strazdams. Tad jei norite, imkite į rankas puodą ir muškite jį, tik atsiminkite, kad, statydami sau namą, sukuriate aplinką, tinkamą gyventi žvirbliams, tai ką mes darome jau dešimtis tūkstančių metų.

Apie tai, kas įvyksta, kai naminiai žvirbliai tampa reti, galima pasimokyti iš Europos. Pirmą kartą per tūkstančius metų naminiai žvirbliai Vakarų Europoje tapo reta paukščių rūšimi. Jungtinės Karalystės miestuose jų populiacija sumažėjo 60 procentų. Kai jų skaičius akivaizdžiai sumažėjo, žmonės jų vėl pasiilgo. Kai kuriose šalyse jie jau laikomi saugotina rūšimi. Laikraščiai rašo apie jų naudą. Vienas net įsteigė prizą už tai, kad išsiaiškins, kas „žudo mūsų žvirblius”. Pesticidai? Globalinis atšilimas? Mobilieji telefonai? Tik šiais metais pasirodė duomenų (nors, tikėtina, ne galutinių), kad tai tapęs įprastu Europos miestuose paukštvanagis (Accipiter nistus), kurio racioną sudaro daugiausia žvirbliniai paukščiai. Kai kurie žmonės ėmė nekęsti paukštvanagių.

Pabaigoje noriu jums pasakyti, ar žvirbliai yra geri, ar blogi. Kol žvirbliai reti, jie mums patinka, kai tampa įprasti, imame jų nekęsti. Mūsų meilė nepastovi ir nuspėjama, ir pasako daugiau apie mus nei apie juos. Jie yra tiesiog žvirbliai. Jie nėra nei mieli, nei baisūs, tik paukščiai, ieškantys maisto ir randantys jo ten, kur gyvename mes, žmonės. Dabar, kai matau prie mano namų įtaisytoje lesyklėlėje žvirblį, stengiuosi bent trumpam užmiršti, ar aš jį turiu mėgti, ar nekęsti. Tik stebiu, kaip jis įsikabina į plastikinę laktą savo plonytėmis kojelėmis. Jis kybo ten ir šiek tiek plasnoja, kad išlaikytų pusiausvyrą, kol lesyklėlė supasi. Pasisotinęs jis dar sekundę palesinėja aplink, suplasnoja sparneliais ir nulekia. Jis gali nuskristi bet kur, ar bent jau ten, kur ras tai, kas jam naudinga, ir atrodo, kad tai vėl bus mūsų namai.

„Smithsonian magazine”

Vertė Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

ofu2012-03-27 03:24

..puikus…bei vos ne per daug ištęstas straipsnis….

Rašyti komentarą

Tavo komentaras