BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rimantas Braziulis. Apie žemę, laimę ir parduodamą Tėvynę

Dar visai neseniai pasaulio galingieji rimtai kalbėjo apie gerovės valstybių sukūrimą. Beje, tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Rytuose kūrė komunizmą, Vakaruose - laisvąją rinką. Tačiau paaiškėjo, kad Žemės išteklių yra akivaizdžiai per mažai, kad visos tautos galėtų susikurti gerovės valstybes. Gal todėl vis garsiau pradėta kalbėti apie tai, kad BVP (bendrasis vidaus produktas) iš tikrųjų nėra tas kriterijus, kuris teisingiausiai apibūdina žmonių gerovę ir laimę. Todėl pasaulio galingųjų retorikoje vis dažniau gerovės idėją keičia laimės idėja.

Bandoma net apskaičiuoti laimės indeksą, kuriuo būtų matuojama mūsų laimė. Surasta ir pavyzdinė valstybė - gero monarcho valdomas mažytis Butanas Himalajų kalnuose, kur žmonės uždirba nedaug, tačiau remiantis laimės indeksu, yra vieni laimingiausių žmonių pasaulyje.

Visi galėtume gyventi pasiturinčiai

Išsivysčiusios šalys tikrai vartoja per daug, dėl ko kyla ekologinės krizės, klesti skurdas ir suirutės neturtingose šalyse, kurių gyventojams belieka vienintelis džiaugsmas - jaustis laimingais, kad nieko neturi. Tačiau turtingosios šalys pasidalinti tuo džiaugsmu su skurdžiais visai neskuba. Jos vartodamos daug, nori vartoti dar daugiau. Esame liudininkai nuožmiausių karų dėl naftos, ir kitų gamtinių išteklių. Kažin, ar irakiečius paguostų kalbos apie skurde gimstančią laimę, kai Bagdade kasdien sproginėja bombos ir žmonės kenčia dėl nepriteklių. Tuo metu turtingųjų šalių kompanijos ir piliečiai masiškai perka žemę Afrikoje, Madagaskare ir … Lietuvoje. Panašu, kad sparčiai mažėjant Lietuvos BVP, greitai pradėsime skaičiuoti laimės indeksą. Žodžiu, kuo skurdžiau gyvensime, tuo būsime laimingesni. O kas tuo suabejos, jam bus atsakyta „Anties” dainos žodžiais „ša, inteligente, skurdžiau, nelaimingas”.

Lengviausia būtų pasakyti, kad dėl savo nelaimių esame kalti mes patys, kaltas mūsų lietuviškas būdas ir pan. Bet tai būtų tik dalis tiesos. Dar galima pasitelkti mistiką ir sakyti, kad visos mūsų nelaimės yra Dievo bausmė už mūsų nuodėmes, todėl turime kentėti, ir kančia mus apvalys. Giliai tikintys žmonės sakys, kad tai yra tikrų tikriausia tiesa, materialistai ir ateistai tai pavadins visiška nesąmone, tačiau teisybė yra kažkur per vidurį.

Jeigu turtas ne visada garantuoja laimingą gyvenimą, tai skurdas beveik visada garantuoja nelaimingą gyvenimą. Tačiau Lietuva yra pakankamai turtinga, kad galėtume visi gyventi pasiturinčiai, nes turime pakankamai derlingos žemės ir vandens, bet žmonių galimybės naudotis gėrybėmis yra labai nevienodos, o praraja tarp turtuolių ir skurdžių vis didėja. Greitai 90 % Lietuvos gyventojų gali pakankamai nuskursti ir turės kentėti už savo „nuodėmes”, o 10 % turtuolių - bus apdovanoti gėrybėmis už savo „dievobaimingą” gyvenimą. Nors gerai žinom, kaip turtuoliai susikrovė turtus, kad ne vieno jų sąžinė permirkusi žmonių prakaitu ir ašaromis. Dėl to dažno turtuolio laimę iki gyvenimo pabaigos temdys sąžinės graužatis dėl įvykdytų suktybių ir nusikaltimų, ir tai persiduos jų palikuonims. Bet kuo kalti tie 90 procentų skurdžių? Matyt, kažkuo kalti.

Lietuva naikinama pačių lietuvių rankomis

Paaiškinti jau 20 metų Lietuvoje tvyrančios sumaišties priežastis yra labai sudėtinga, nes beveik viskas, kas vyksta dabar Lietuvoje, prieštarauja sveikam protui. Kokia bebūtų pakrikusi visuomenės moralė, korumpuota valdžia, patys lietuviai taip elgtis su savo valstybe ir tauta negali. Kad pas mus vykdoma mums patiems pragaištinga politika, pastebi net Lietuvoje gyvenantys kitataučiai - rusai, azerbaidžanieniečiai ir net čėčėnai. Jeigu 1941 m. būtų kas paklausęs lietuvių, ar jie pritaria žydų naikinimui, neabejoju, kad 99,9 % būtų pasakę, kad nepritaria. Kaip ir šiandien 90 % lietuvių pasakytų, kad nepritaria tam, kas dabar vyksta Lietuvoje: turto grobstymui, korupcijai, finansinėms aferoms. Tačiau lietuvių niekas neklausia, kai jų pačių rankomis vykdomi nusikaltimai. Tai štai tie 90 % Lietuvos gyventojų greičiausiai kalti dėl to, kad nieko nedaro, o tik abejingai stebi, kaip naikinama valstybė, skurdinami žmonės ir niekinamos tautinės vertybės. Todėl galime sakyti, kad mūsų dabartinė apgailėtina padėtis yra Dievo bausmė dėl mūsų pasyvumo ir kvailumo. Juk sakoma, kad kvailį ir bažnyčioj muša.

Nereikėtų galvoti, kad atpildo gali sulaukti tik už ištvirkavimą ar žmogžudystę, o nieko nedarydamas ir abejingai stebėdamas, kaip išniekinamos tautos tradicijos, istorija, išgrobstomas valstybės turtas - atpildo nesulauksi. Net gryniausias materialistas ir laisvamanis suvokia, kad praradęs turtą, jis tampa skurdžiumi ir tai yra atlygis už jo žioplumą ir neveikimą. Pagaliau žmogus, žinantis apie daromą nusikaltimą ir tylintis, yra nusikaltėlių bendrininkas, ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Ar buvome kada nors laisvi?

Kad ir kaip būtų nemalonu, tačiau tenka kalbėti apie viešai išjuokiamas sąmokslo teorijas ir sąmokslininkus, trečiąją jėgą, kuri verčia lietuvius savo pačių rankomis griauti savo valstybę, paleidžiant ubagais 90 % (o gal ir dar daugiau) tautiečių. Iš karto pasakau, kad net nebandysiu tų jėgų įvardinti, nes tai būtų man per sunkus uždavinys. Bet bandysiu įrodyti jų egzistavimą ir veikimą bei atitinkamos tam veikimui mūsų reakcijos būtinybę.

Taigi mes, lietuviai, jaučiamės pakankamai nelaimingi. Nors sovietmečiu mūsų laimės niekas „nematavo”, tačiau tada taip pat jautėmės nelaimingi, nes mums labiausiai trūko laisvės. Sako, kad mes išsilaisvinom ir tapom laisvi. Galim laisvai kalbėti, judėti, valdžią rinkti iš 45 partijų, priklausom ES ir NATO, tačiau vis tiek jaučiamės labai nelaimingi. Tai gal tos laisvės ir nėra, išskyrus teisę laisvai emigruoti iš Tėvynės, parduoti protėvių prakaitu ir krauju aplaistytą žemę užsieniečiams, imti paskolas iš skandinavų bankų, savanoriškai veržtis diržus ir per šventes kelti trispalvę vėliavą. O jei pamirši iškelti, atvažiuos vakarykštis kėgėbistas (šiandien jis vėl valdžios atstovas) ir išrašys baudą. Gali dar laisvai užsiimti verslu, bet tada 15 kontrolės institucijų su bankų pagalba tave „išlaisvins” nuo visų materialinių vertybių, kurias sukaupei per gyvenimą. Tiesa, vos nepamiršau, jog egzistuoja visuotinė laisvė duoti kyšius valdininkams. Nepasinaudojęs šia laisve, tu esi niekas, šudras, turintis vienintelę laisvę - mokėti mokesčius gerajai tetulei Sodrai. Ši laisvė garantuojama net ir bedarbiams.

O jei rimtai, tai laisvi mes buvome nuo Vingio parko mitingo 1988-ųjų liepos 9 d. iki 1990-ųjų kovo 11-osios. Tada senoji valdžia jau nebekėlė baimės, o naujos tiesiog dar nebuvo. Tarptautinei bendrijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje prasidėjo neregėto masto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto grobstymas, lydimas politinių intrigų, skandalų, baimės, neapykantos ir nusikaltimų šleifo. Po nepriklausomybės paskelbimo iki šiol mes gyvename nuolatinės įtampos, visuomenės susipriešinimo, baimės dėl rytdienos ir totalinio nepasitikėjimo valdžios institucijomis būsenoje. Gyvendami tokioje aplinkoje, žmonės negali jaustis laimingi. Lietuvoje įsivyravo visuotinis netikėjimas, kad pas mus gali įvykti kas nors gero.

20 metų baimės ir įtampos

Kadangi „Žalioji Lietuva” yra gamtosauginis laikraštis, tai pažvelkime į problemą per gamtosaugininko prizmę. Ryte atsikėlęs lietuvis įsijungia internetą ir sužino, kad ES (taip pat ir Lietuvoje) leista auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus ir bulves, miškininkas vos ne kasdien girdi, kad yra vagis, todėl reikia naikinti miškų urėdijas ir privatizuoti valstybinius miškus, žemaitis kaltinamas priešinimusi energetinei nepriklausomybei, kurią užtikrintų amerikiečių naftos korporacijos, pumpuodamos į Lietuvos gelmes šimtus tonų chemikalų, valstybės saugomų teritorijų darbuotojai nespėja ginti paežerių nuo statybininkų ir tvorų, gamtos mylėtojui neduoda ramybės naikinamos pelkės, nes danai ir vokiečiai ten veržiasi kasti durpes, miesto gyventojai nežino, kada vaikų žaidimų aikštelėje prasidės dar vieno daugiabučio statybos, kaimo turizmo sodybos ar ekologinio ūkio savininkas - kada jo pašonėj išdyks daniška kiaulidė, turistui ir žvejui žvejybos džiaugsmą temdo planuojamos upių užtvankos ir hidroelektrinių statybos, o kiekvienam savo sveikata besirūpinančiam piliečiui, apsilankius parduotuvėj, kiekvieną kartą kyla klausimas, kuriuose maisto produktuose yra mažiau chemikalų.

Dar galima pridurti negamtosauginių naujienų: Lietuva tuoj bankrutuos, bankai visus išmes į gatvę, už buto šildymą reikės sumokėti visą pensiją, Lietuvą okupuos rusai, esam žydšaudžių, homofobų ir fašistų tauta.

Gal tokioj šaly ir nenuobodu gyventi, bet tik tam tikrą laiką. Po to reikia išvažiuoti. Ir važiuojam. Net ir aštrių pojūčių mėgėjams Lietuvoje adrenalino yra per daug. Tai kodėl pas mus tokie procesai vyksta, jei dauguma Lietuvos žmonių tam nepritaria? Gal kažkas suinteresuotas, kad mes gyventume nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kad negalėtume laisvai mąstyti ir gyventi. O tuo metu kažkas perka mūsų žemę, siurbia mūsų naftą, pasisavina kitus gamtinius išteklius. Todėl greitai nieko kito lietuviai Lietuvoje ir nebegalės daryti, kaip tik skaičiuoti savo laimės indeksą.

Turim ruoštis atsakyti į klausimą, kurį mums užduos vaikai ir vaikaičiai: kodėl jūs pardavėt Tėvynę Lietuvą?

Lietuvos radijas jau 50 metų transliuoja radijo laidą „Gamta - visų namai”, nors gamta jau seniai tapo preke. Gamta jau nebėra mūsų namai, kur galėtume jaukiai įsikurti ir gyventi - gamta grobstoma, draskoma gabalais, kad po to galima būtų ją brangiai parduoti. Bet įsiklausykim, ką ruošiamės parduoti? Savo namus, savo Tėvynę.

Jei neseniai buvo perkamos tik gražiausios paežerės, tai šiandien perkama bet kokia žemė, bet kurioj Lietuvos vietoj, kad vėliau brangiai parduotum. Kam? Kas tie pirkėjai? Greičiausiai turtingi užjūrių ponai, kurie turi daug pinigų. Žalių popierėlių, kurių nei sėsi, nei pjausi, o Planetoje dirbamos žemės ištekliai katastrofiškai mažėja. Todėl ir perka. Šiandien slapta, rytoj pirks atvirai.

O dabar pakalbėkim apie ūkininkus. Laisvus laisvos Lietuvos ūkininkus. Ar jie laimingi?

Atvirai pasakius, per 20 metų nemačiau laimingo Lietuvos ūkininko. Gal per televiziją ir mačiau, bet nežinia dėl ko jis buvo laimingas, kad yra ūkininkas ar dėl to, kad filmavo televizija? Pagaliau, ko ūkininkui džiaugtis, jei triūsdamas nuo aušros iki tamsos dar lieki visiems skolingas? O juk turėtų viskas būti kitaip - visa mūsų kultūra yra žemdirbiška, persmelkta meile gyvybei, žemei, darbui. Skriausdami ūkininkus, mes naikiname savo šaknis, o be šaknų nei medis, nei tauta gyvuoti negali. Į mūsų žemę besiveržiančios danų kiaulidės ir svetimšaliai fermeriai tikrai neužpildys tos tuštumos, kuri atsivers sužlugus mūsų ūkininkams. Bet ar mes ką nors darom, kad taip neatsitiktų? Beveik nieko arba labai mažai. Akivaizdžiai per mažai, kad mūsų neištiktų Amerikos indėnų, Australijos aborigenų ar palestiniečių likimas.

Reikia sutikti, kad BVP dydis dar neparodo, ar tauta yra laiminga, bet tauta, netekusi žemės ir viso kito turto, tikrai negali būti laiminga, ir jokie laimės indekso skaičiavimai čia nieko padėti negali. Jei nori būti nors truputį laimingas, pirmiausia turi būti savo žemės šeimininkas ir valdyti savo turtą. O ar mes jį valdom? Ar bent norim valdyti? Tai klausimai visiems: ir darbo biržose besistumdantiems bedarbiams, kurių paveldėtos žemės dirvonuoja kažkur Lietuvoje, ir Seimo nariams, aršiai besigrumiantiems dėl teisės nuomoti brangius limuzinus, ir mokytojams, išmokantiems vaikus anglų kalbos, bet nesugebantiems išugdyti Lietuvos patriotų. Pagaliau, mes visi turim ruoštis atsakyti į klausimą, kurį mums užduos vaikai ir vaikaičiai: kodėl jūs pardavėt Tėvynę Lietuvą?

Rimantas BRAZIULIS,
Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras