BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Raguotosios Baltijos vandenų senolės


Baltijos jūroje gyvenantys ragiai - išskirtinės gyvensenos ir išorės žuvys. Žinios apie jas byloja, kokia sudėtinga pusiau uždaros ir permainingos jūros gyvūnijos raida. Nors ragys įrašytas į daugelio pietryčių Baltijos šalių žuvų rūšių sąrašus, tačiau Lietuvos priekrantėje pirmą kartą jis sugautas tik šių metų pavasarį.

Stambiagalvės raibapelekės

Ragius, arba keturragius builius (Triglopsis (sen. sin. Myoxocephalus) quadricornis Linnaeus, 1758), zoologai priskiria kūjagalvių šeimai.

Gėluose žemyninės dalies vandenyse sugaunamų ragių patinai vidutiniškai būna 18 cm ilgio ir sveria 120 g, patelės stambesnės - 26 ir daugiau centimetrų ilgio ir apie 350 g svorio. Šių žuvų giminaičiai druskėtuose Šiaurės Arkties vandenyno vilnyse užauga iki pusmetrio ir sveria daugiau nei kilogramą. Trečdalį ragio sudaro dygliuota galva, nuolaidžiai pereinanti į kūną ir ilgą uodegą, kuri baigiasi vėduoklišku peleku. Galvos šonuose pūpso palyginti didelės akys, jų rainelės apvalios, sidabrinės. Rūšiai būdingos keturios kietos, bukos, grublėtos netaisyklingo pavidalo viršugalvio išaugos, kurios vadinamos ragais arba karūna. Išaugas turi abiejų lyčių ragiai, tačiau kokia jų paskirtis žuvims bendraujant - neaišku. Suaugusių žuvų žiaunadangčiuose styro 4-5 trumpi dygliai. Šonuose abipus menamos linijos driekiasi 2-5 kaulinių skydelių juosta. Suaugusių ragių paviršius, vėduokliniai krūtinės ir uodegos pelekai išmarginti juodomis ir rudomis ar pilkai žalsvomis dėmėmis, todėl jie sunkiai pastebimi. Kuo žemesnė vandens temperatūra, tuo žuvys būna tamsesnės ir jų spalvos sodresnės. Pirmojo nugaros peleko stipinai smailiaviršiai, antrojo peleko - minkšti, išsišakojantys į dvi atšakas. Krūtinės pelekai siekia menamąją liniją, einančią žemyn nuo pirmojo nugaros peleko pradžios.

Ragių išorė ir gyvensena panašios į Šiaurės ir Baltijos jūros builių (Myoxocephalus scorpius L.). Mūsų priekrantėje į velkamuosius tinklus ir valinius žvejų tinklaičius šios žuvys pakliūva rudenį ir žiemą. Vasarą jos laikosi didesniuose gyliuose. Builių patinų papilvė ryškiaspalvė, išmarginta raudonomis ir baltomis dėmėmis. Nuo builių ragius galima atskirti pagal minėtus pagrindinius rūšies požymius.

Šaltamėgės vienišės

Ragiai gausiai paplitę šiaurinėje Baltijos dalyje ir priklauso nepastoviai žuvų bendrijai, priekrantėse susitelkiančiai šaltuoju metų laiku. Į sėklius ragiai atklysta kartu su šaltamėgėmis gyvavedėmis vėgėlėmis, atlantinėmis menkėmis, builiais, didstintėmis ir čia laikosi, kol vandens temperatūra būna apie 6 laipsnius pagal Celsijų ar žemesnė. Pavasarį, įšylant paviršiaus vandenims, šaltavandenės žuvys plaukia į vėsesnes gelmes, kartu su jomis iš priekrančių pasitraukia ir ragiai. Didesnę metų dalį jie praleidžia pavieniui.

Vasarą šioms žuvims iš dalies būdingas ramybės laikas: jos mažai juda, maitinasi tik retkarčiais. Rudeniop atsigauna. Veikliausi ragiai būna prieblandoje arba brėkštant rytui, žiemą - apniūkusiomis dienomis. Šios vangiai judančios dugno gyventojos beveik neturi jas persekiojančių grobuonių. Jūroje mažus ragius ryja suaugusios atlantinės menkės, suaugėlius kartkartėmis lesa žuvilesiai paukščiai, graužia ilgasnukiai pilkieji ruoniai.

Plačiažiotės tykotojos

Ragiai yra plėšrios žuvys, kurios savo grobio tyko. Jų žiotys priekinės, atsiveria plačiai, pakraščiai nusėti kibių dantukų juosta. Žuvys aukų laukia tūnodamos tarp dugno nelygumų ar gaubiamos retos augalijos. Ieškodamos grobio apiplaukia gyvenamuosius plotus.

Skirtingais metų laikais atskirose Baltijos jūros dalyse šių plačiažiočių maisto derinys kinta, priklauso nuo aplinkoje gyvenančių gyvūnų įvairovės. Ragiai įveikia vidutinio ilgio didstintes, brėtlingius ir strimeles, jų ryklėse kaipmat pranyksta smėliniai grundalai, trispyglės dyglės, mažos gyvavedės vėgėlės, kitų žuvų mailius ir jaunikliai. Rygos įlankoje sugautų šių žuvų skrandžiuose rasta stambių blyškiųjų jūrvėžių, smėlinių krevečių ir mažų šoniplaukų. Jauni ragiai, ieškodami maisto, pakyla net į vidutinius sluoksnius ir gaudo vėžiukus mizides (košia pro žiaunų lankus).

Ragiams ieškant grobio svarbiausias yra regimasis dirgiklis, kuris trumpam nustelbia klausą ir uoslę. Maitinimosi įkarštyje įsiaudrinusios žuvys griebia viską, kas bent kiek sujuda ir ką tik gali praryti. Uoslė ir skonio juslės ima veikti vėliau, kai maistas jau slenka stemple ir būna per vėlu atryti. Dėl to šios žuvys dažnokai praryja plūduriuojančius medžio gurvolius, dumblių atplaišas, plastikinės plėvelės liekanas ir mažus akmenėlius.

Neršia viduržiemio tamsoje

Vidutinė ragių gyvenimo trukmė yra iki dešimties metų. Šios žuvys neršia būdamos 4-5 metų ir vyresnės. Rudenį ir žiemos pradžioje iš gilesnių vietų ragiai patraukia į seklumas ir susitelkia į būrius. Abiejų lyčių žuvys atkunta, pradeda gausiau maitintis, patelės brandina ikrelius, išsirenka vietą būsimai nerštavietei. Neršia per patį viduržiemį - nuo gruodžio vidurio iki sausio pabaigos, šaltomis žiemomis nerštas užsitęsia iki vasario ar pirmos kovo pusės.

Ragiams neršiant dienos dar tik pradeda ilgėti, vandenį dar kausto ledas ir dengia sniegas, po vandeniu tvyro prieblanda. Kaip šios žuvys neršia, žinoma labai mažai. Prieš nerštą gretimai laikosi trys patinai ir viena patelė. Patelė neršia žalsvai melsvus lipnius 2-3 mm skersmens ikrus nedidelėmis krūvelėmis ant pasirinktos akmens nuožulnumos, į plyšį tarp šakų ar augalų liekanų. Užuodę ikrelius iš atokiausių vietų atklysta blyškieji jūrvėžiai, ėdriosios upinės plekšnės, gyvavedės vėgėlės, pūgžliai. Ikrelius saugo patinas, kuris plačiai praveria žiotis ir grėsmingai puola prašalaičius. Patinas ikrelius globoja apie mėnesį, kol šie vystosi.

Dėl įvairių priežasčių dalis apatinėje krūvelės dalyje esančių ikrelių sunyksta, nemažai lervučių žūsta pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Vis dėlto neršti žiemą yra saugiau, nes žemoje vandens temperatūroje daugeliui gyvūnų būdinga ramybės būklė, tad vandenyje pakankamai plūduriuoja smulkaus maisto ir yra tinkamas ištirpusio deguonies kiekis. Išsiritusios lervos laikosi vidutiniuose vandens sluoksniuose ir šviesoje ieško smulkaus judančio gyvūninio mitalo. Pradžioje renka smulkmę, paaugusios leidžiasi į priedugnę, kur tenkinasi stambesniu grobiu, minta šakotaūsiais vėžiukais, šoniplaukomis ir mizidėmis, kol pradeda ryti mažas žuvytes. Ūgtelėję ragiai pirmiausia renkasi stambesnį grobį, iš lėto atsitraukia į gelmių šešėlius. Toliau jų gyvenimo ritmas priklauso nuo šviesos ir tamsos bei šiltojo ir šaltojo meto kaitos.

Žuviena liesa ir sausa

Baltijos šiaurės seklumose ragių pakliūva į tinklus ir velkamuosius tinklus, rečiau užkimba ant kabliuko, gaudant plekšnes ir gyvavedes vėgėles. Iš vandens ištraukta žuvis grėsmingai išskečia žiaunadangčius, atstato nugaros pelekus, iš gerklų vidaus pasigirsta prislopintas gurgiantis garsas.

Ragių mėsa liesa ir sausa, tačiau mokantieji ruošti žuvį iš jų gamina gardžius patiekalus. Valgoma mažiau kaulų turinti galinė kūno dalis. Rygos įlankoje vietos žvejų papročiu ragiai verdami, sakoma, kad paruošta žuvienė yra neblogo skonio.

Paskutinio poledynmečio reliktas

Ragiai išplitę netolygiai. Įvairių šių žuvų atmainų aptinkama Šiaurės pusrutulio druskėtose ir gėlo vandens jūrose, žemyninės dalies vandenyse. Būdingas porūšis sugaunamas Arkties vandenyno priekrantėje ir šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje prie Grenlandijos.

Žinovai yra aprašę keletą sunkiai atpažįstamų porūšių: Šiaurės Kanados ežeruose sugaunamą porūšį Triglopsis quadricornis tompsoni, Norvegijos, Švedijos plynaukščių ir Suomijos ežeruose aptinkamą T. quadricornis relictus Lilljeberg, dideliu atstumu vienas nuo kito Molaro ir Ladogos ežeruose gyvenančias T. quadricornis lonbergi porūšio žuvis.

Baltijos jūroje, gretimuose intakuose ir ežeruose gyvenantys ragiai - paskutinio poledynmečio prieledyninių vandenų reliktai, atsiradę maždaug prieš 9-8 tūkstantmečius. Pagrindiniai Šiaurės Europos vandenys, kuriuose gyvena šios žuvys, plyti anksčiau Baltąją ir Baltijos jūras jungusios pratakių ežerų ir upių grandinės vietoje. Šiandien liekaniniuose šaltavandeniuose telkiniuose sugaunama ragių atmainos T. quadricornis onegiensis žuvų. Baltijoje išplitęs pavyzdinis ragių porūšis, kuris aptinkamas šiaurinėje jūros dalyje, Suomių, Botnijos ir Rygos įlankose, Švedijos priekrantėse aplink salyną iki Alando salos (Åland) ir mažo druskingumo ruože atviroje jūroje.

Antroje XX a. pusėje ragių gausa kito. 1960 m. jų daugėjo iki 100 kg velkamajame tinkle. 1964 m. Latvijoje ir Estijoje ragių ir builių sugauta 1 674 t per metus. Vėliau ragių smarkiai mažėjo, o po 1984 m. šios žuvys į verslinių laimikių apskaitas nebuvo įtrauktos. Gausos svyravimus bandoma sieti su klimato kaita, maistinių organizmų sumažėjimu ir aplinkos tarša.

Pietinis paplitimo pakraštys neaiškus

Iki šiol neaiškus tikslus pietinis ragių paplitimo pakraštys Baltijoje. Vakaruose šių žuvų arealo riba driekiasi išilgai Švedijos kranto. Kodėl šios žuvys pasiskirsčiusios netolygiai, nežinoma. Norint tai išsiaiškinti, būtina atlikti žuvų bendrijas lemiančių aplinkos veiksnių tyrimus dideliuose plotuose. Skirtingo amžiaus ragių pasiskirstymas šiaurinėje Baltijoje dėsningai mažėja didėjant vandens druskingumui ir kylant temperatūrai. Žuvų paplitimui įtakos turi vyraujančios pietryčių Baltijos priekrantinės srovės Šiaurės link, vandens skaidrumas, grunto ypatybės ir augalinė danga, ar priekrantės sėkliai yra atviri bangų poveikiui.

Ragiai įrašyti į Vakarų ir Pietvakarių Baltijos žuvų sąrašus, tačiau atrodo, kad jie yra paplitę plačiau. 1893-1895 m. F. Smito išleistoje „Skandinavijos žuvų istorijoje” (F. Smitt, A Hystory of Scandinavian fishes), minima, kad 1893 m. ragių sugauta Kuleno (Kullen) kyšulyje (Kategato sąsiauris). Netoli šios vietos Švedijos pakrantėje pavienių ragių sugauta 2002 m. Atidžiau ištyrus, paaiškėjo, kad ši radavietė yra Jotos upės (Göta älv) žiotyse, upė susijusi su žemyninėje dalyje telkšančiu giliavandeniu Vernemo (Värnem) ežeru. Jame išlikęs gyvybingas liekaninis ragių būrys. Tai vienintelė žinoma radavietė Šiaurės jūroje. O štai Pietryčių Baltijoje šiandien šių žuvų neaptinkama. Jų neminėjo K. Miobiusas ir Fr. Heinekas Kylyje išleistoje knygoje „Baltijos jūros žuvys” (K. Möbius, Fr. Heinecke, Die Fische der Ostsee, 1883). Į mokslo darbus šios rūšies neįtraukė ir vėlesni Vokietijos bei Lenkijos žuvų tyrėjai.

Ateityje aprašant ragių paplitimą Baltijoje, būtina išskirti radavietes, kur šios žuvys aptinkamos gausiai ir neršia (tikroji rūšies arealo dalis), ir vietas, kur jos yra retos, užklysta negausiai.

Užklydėlė iš šiaurinių Baltijos vandenų

Ne vieną dešimtmetį ragių ieškota smėlingoje, vietomis retais riedulynais nusėtoje Lietuvos priekrantėje. Kai kuriose knygose rašyta, kad ši rūšis sugauta, tačiau patikrinus parnešimus nuorodos pasirodė esančios netikslios. Klysta apibūdinant rūšis: pradedančiajam ichtiologui patikimai atskirti ragį nuo atlantinio builio - rimtas dalykinių žinių išbandymas. Dažnai net patyrę žuvų tyrėjai suabejoja, kokia žuvis yra tiriama. Patikimai skirti ragius reikia mokytis gamtoje, o ne iš knygų tikrinti pagrindinius rūšies požymius.

Straipsnio autoriui Rygos įlankoje įgyti ragių pažinimo įgūdžiai pravertė 2009 m. balandžio 14 d., kai ties Šventąja valiniais menkių tinklaičiais buvo sugauta 29 cm ilgio ragio patelė. Iš jos tekėjo melsvai žalsvi 2-3 mm skersmens ikreliai. Ištyrus vidaus organus, rasta parazitinių dygiastraublių (Corynosoma semerme) ir apvaliųjų kirmėlių (Hysterothylacium aduncum), skrandyje maistinių gyvūnų liekanų nebuvo aptikta. Žuvis buvo aprašyta ir atiduota saugoti į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų.

Po mėnesio pirmą kartą per 20 metų tyrimų laikotarpį ties Ventspiliu iš 60 m gylio velkamuoju tinklu buvo sugauti du ragiai, dar keturios žuvys ištrauktos iš 45 m gylio.

Žuvys užklydėlės įrašytos į Lietuvos priekrantės žuvų rūšių sąrašą.

Egidijus Bacevičius, “Žurnalas apie gamtą”, 2009, Nr. 6

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras