BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

R. Valatka demaskavo pilietinės visuomenės priešus

Laukiant oficialaus ir galutinio vyriausybės sprendimo dėl skalūnų dujų paieškos ir - priminkime propagandistų apmulkintiesiems - gavybos Lietuvoje, vienas žinomiausių lrytas.lt tipo bulvarinės žiniasklaidos kūrėjų, žurnalistas Rimvydas Valatka pasidalino su „Žinių radijo” klausytojais savo įžvalgomis apie skalūnų dujas bei pilietinės visuomenės priešus. Tiesą sakant, įžvalgos jau ne naujos, tik nušlifuotos iki demagoginio grynuolio kondicijos: tokio populizmo, kokį sau leido R. Valatka, nepavaro net senos partinės šlepetės, prieš kiekvienus rinkimus pavargusiais judesiais kabinančios makaronus pensininkams.

„… bet kuris, kuris eina prieš šitą tikslą, yra ne pilietinės visuomenės atstovas, o pilietinės visuomenės priešas”, - teigia R. Valatka. Galima priminti, kad žurnalistas, naudojantis partorgo leksiką, nustoja būti žurnalistu

Štai žurnalistas siunčia žinutę Lietuvos pensininkams - be skalūnų jiems galas:

„Man atrodo, mes apskritai jau pradedam nebesuvokti, kas mes tokie esam, ko mums reikia? Ar mums reikia, kad mūsų pensininkai už dujas kasmet mokėtų vis daugiau ir daugiau, ar mums reikia nepriklausomybės nuo Rusijos? Ar mes žaidžiame anarchiją ir toliau, kai kiekvienas kaimas galės batu atidaryt duris į vyriausybę? Nu atsiprašau. Vyriausybės uždavinys yra nuspręsti ir vykdyti.”

Kai R. Valatka prabyla apie „mūsų pensininkus”, išties jau nebeaišku, ar verkti, ar juoktis, nes rūpestis dėl pensininkų ir šio žurnalisto pavardė dera taip pat, kaip vėžiai su medum. Kodėl būtent pensininkai nusipelnė tokio žurnalisto dėmesio, lieka neaišku, nes mokesčiai už šildymą smaugia anaiptol ne vien pensininkus. Ir, galima manyti, smaugtų gerokai mažiau, jei R. Valatkos vadovaujamos žiniasklaidos priemonės būtų skyrusios daugiau dėmesio rubikoninei korupcijai.

Žurnalisto įžvalgą apie kaimą, kuris batu atidarinėja vyriausybės duris, galima išversti ir taip: cholopams ne vieta švariose menėse. Kaimas turi žinoti savo vietą: už durų. Ir pageidautina, kad to kaimo vaidmuo mūsų valstybėje būtų minimalus.

„Aš nežinau, ar sprendžiant nacionalinio saugumo klausimus turi dalyvaut vieno kaimo dalyviai”, „susitarti su bendruomene yra Seimo ir vyriausybės uždavinys, jei tokio susitarimo apskritai reikia”, - sakė R. Valatka, paklaustas, ar teisingai pasielgė vyriausybė, nepakvietusi į posėdį Žygaičių bendruomenės atstovų.

Mintis paprasta ir aiški: ne tik „Chevron”, bet ir valdžiai nėra reikalo tartis su kokiais nors kaimais. Toks įspūdis, kad žurnalistas pasiklydo laike ir visai jaukiai jaustųsi sovietmečiu, kai plačiosios tėvynės industrializuotojams visokie kaimai buvo tik smulkmena, kurią galima greitai ir švariai nutrinti nuo žemės paviršiaus vardan didelio ir svarbaus intereso, kurį geriausiai žino valdžia. Panašu, jog R. Valatka net neįtaria, jog toje Europoje, kuriai šiandien priklauso Lietuva, egzistuoja ir toks dalykas, kaip Orhuso konvencija, apibrėžianti įpareigojimą tartis su visuomene.

Kaip būdinga agresyvaus tipo demagogijai, kokią kultivuoja R. Valatka, ji neturi nieko bendra su faktais ir yra grynų gryniausia poezija. O poezija, kaip žinome - pasaulis, kur tiesos ir melo kriterijai negalioja.

Vienas kaimas, ar, geriausiu atveju, trys ar keturi kaimai, kurie yra aplinkui, - taip, pasiklausius R. Valatkos, tektų įsivaizduoti prieš skalūnų dujas pasisakančią bendruomenę. Su tiesa ši vizija neturi nieko bendra - užtenka prisiminti vien faktą, kad nepritarimą skalūninių angliavandenilių žvalgybai ir gavybai pareiškė beveik 300 Žemaitijos bendruomenių. „Šimtai Žemaitijos bendruomenių pasirašė prieš skalūnų dujas”, - skelbė net ir skalūnų propaganda užsiimantis nacionalinis transliuotojas, bet R. Valatka postringauja apie vieną kaimą.

Dėl ko gi protestuoja tas R. Valatkos vaizduotės pagimdytas vienas kaimas? Žurnalistas užsimena apie kažkokį užterštą upelį ir kažkokį vaizdą pro langą, - suprask, tokio lygio vertybes gina tas kaimas. Ir leidžia suprasti, kad būtent tokie kenkėjai yra kalti ir dėl emigracijos:

„Žmonės išvažiuoja į Londoną, neturi darbo, neturi pinigų, jiems stato šalia fabriką, ir staiga 15 žmonių, vaizduojančių piietinę visuomenę, atbėga ir pradeda rėkti - oi, užterš mūsų upelį, oi bus vaizdas pro mano langą ne toks, ir taip toliau.”

„Visi tie, kurie rėkauja apie visuomenės interesą, iš esmės kalba apie savo siaurą kūnišką merkantilinį interesą”.

Vis dėlto net ir ūmiausio demagogijo priepuolio ištiktas propagandistas neturėtų užmiršti, kad kažkoks užterštas upelis nėra visai tas pats, kaip požeminis vanduo, kurį kyla grėsmė užteršti išgaunant skalūnų dujas pagal dabartinę technologiją.

Ir apie tą grėsmę įspėjo ne koks nors kaimo tamsuolis, o vienas žymiausių Lietuvos geologų, profesorius, buvęs Lietuvos geologijos tarnybos direktorius, Lietuvos ir Lenkijos mokslų akademijų narys Gediminas Motuza.

„Nekyla klausimas, ar požeminio vandens užteršimas įvyks ar neįvyks - jis įvyks būtinai, tik klausimas, kada: po 10 ar po 100 metų, kokiais mastais ir kurioje vietoje?” - prognozuoja G. Motuza. Žinoma, į propagandines R. Valatkos schemas tai netelpa.

O štai kaip jis vaizduoja „Chevron” misiją: „Ji atėjo ne savo noru. Mes ją paprašėme išžvalgyti žemės gelmes ir tik toks uždavinys jai ir yra skirtas”.

Iš R. Valatkos postringavimų reikėtų suprasti, kad kalbama tik apie žvalgybą. Deja.

„Paskelbus konkurso nugalėtoją, Lietuva būtų pirmoji Europoje išdavusi leidimą skalūnų angiavandenilių gavybai, mes būtume pirmieji europiečiai, pasiryžę tokiai veiklai - lenkai ir kiti ES nariai, kurie savo žemėse jau tiria skalūninius angliavandenilius, yra išdavę leidimus tik žvalgybai“, - prof. G. Motuzos paaiškinimą primena Dalius Stancikas.

Na, bet prof. Motuza turbūt yra vienas iš visuomenės priešų, apie kuriuos R. Valatka pasakoja taip: „bet kuris, kuris eina prieš šitą tikslą, yra ne pilietinės visuomenės atstovas, o pilietinės visuomenės priešas.”

Prie šių žodžių belieka pridurti, kad žurnalistas, kuris leidžia sau naudoti sovietinių laikų partorgo leksiką, nustoja būti žurnalistu.

Visą R. Valatkos kalbą apie skalūnus ir visuomenės priešus galite paklausyti čia:

Šarūnas Puidokas, ekspertai.eu Visuomeninių ir politinių procesų skyriaus vadovas:

Aš supratau, kad politologas R. Valatka tiesiog nemažai juokavo per savo pasisakymą. Bandyti įpiršti mintį, kad skalūninių dujų gavybos Lietuvoje dėka gali įvykti „koks nors proveržis iš tos balos, kurioje dabar sėdim”, tikrai labai juokinga. Vadinasi, tos dujos bene vienintelė Lietuvos išeitis ir viltis iš tos, kaip sako R. Valatka, „balos, kurioje dabar sėdim”?

Gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje praktiškai visi tokie neįgalūs ir besmegeniai, kad įstengtų išgyventi tik tokių iškasenų, kaip dujos, dėka… Tikrai manau, kad ponas R. Valatka papokštavo.

Bet bala nematė to Valatkos. Linksmas žmogus, ir tiek.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad skalūnų dujų projektas nėra kokių nors kelių žemaičių kaimo bendruomenių reikalas. Tai absoliučiai visos Lietuvos reikalas.

Esminė priežastis, dėl kurios kyla natūralus priešinimasis dar vienam valdžios stumiamam megaprojektui - žmonės visiškai nepasitiki valdžia ir jos kalbomis, kad tos skalūnų dujos taptų Lietuvos gerovės pamatu.

Mūsų šalyje stovi naftos gamykla, tačiau už kurą mokame brangiausiai, mes turėjome atominę jėgainę ir už elektrą mokėjome brangiausiai ir t. t., ir pan.

Taigi šioje absoliučiai politinės korupcijos užvaldytoje valstybėje net ir pačiam didžiausiam naivuoliui jau darosi sunku patikėti gerais valdžios ketinimais…

Pakanka pasižiūrėti į Vilniuje ant Šeškinės kalno pūpsančio naujųjų laikų Lietuvos simbolinio paminklo - nacionalinio stadiono - griaučius už 100 milijonų, ir viskas pasidaro akivaizdu.

Aš jau nekalbu apie tai, kokiomis trąšomis bus tręšiama Lietuvos žemė, jei tokia skalūninių dujų gavyba iš tiesų būtų vykdoma…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras