BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prof. Algirdas Baubinas: už fermų veiklą turi būti nustatyta asmeninė atsakomybė

Priešingai, nei bando nuteikti stambieji gyvulininkystės kompleksų savininkai bei jų lobistinės organizacijos, su jų veikla susijusios problemos nėra vien tik specifinis kvapas, kurį per amžių amžius be vargo toleravo kaime gyvenantys žmonės. Tai yra teršalai, toksinai, kurie turi įtakos aplink kompleksus gyvenančių žmonių sveikatai, o taip pat toli sklindanti aplinkos tarša, pasiekianti ne tik gruntinius vandenis, bet ir Baltijos jūrą.

Kol stambių gyvulininkystės kompleksų savininkai bei valdininkai „stumdosi” dėl tinkamai ar netinkamai parengtų veiklos dokumentų, dėl per aukštų ar nepakankamų reikalavimų veiklai kenčia šalia kompleksų gyvenančių žmonių sveikata, teršiamas jų geriamasis vanduo bei duoną jiems auginanti žemė. Su gyvulininkyste susijusios problemos nėra epizodinės ir vienetinės, todėl vieno ar kito veiklos leidimo korekcijos čia nepadės. Joms išspręsti, pirmiausia, reikalingi kompleksiniai moksliniai tyrimai, rimta stebėsena bei kontrolė ir stipri valdžios institucijų politinė valia - teigia profesorius ir habilituotas daktaras Algirdas Baubinas.

Kristina JUOZAPAVIČIŪTĖ

Gyventojai akivaizdžiausiai didelių gyvulininkystės kompleksų keliamą poveikį patiria per kvapą, kurį gali aiškiai įvardinti sklindant iš kompleksų ar nuo srutomis laistomų laukų. Tačiau sveikatos sutrikimus ar aplinkos būklės pokyčius su šia veikla autoritetingai susieti gali tik kompetentingi specialistai. Teigėte, kad gyvulininkystės ir paukštininkystės plėtros problema yra tiesiogiai susijusi su didžiule gyvulių ir paukščių koncentracija vienoje vietoje, t. y. kompleksuose, todėl šie objektai yra potencialūs aplinkos taršos šaltiniai. Kijeve apgynėte habilitacinį darbą srutų laistymo ir žalingų mikroorganizmų tema. Tai buvo pirmasis toks darbas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kokie Jums žinomi išsamūs Lietuvoje atlikti specialistų tyrimai apie gyvulininkystės kompleksų poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai? Ar valstybiniu mastu tam skiriama pakankamai dėmesio? Kokia Jums žinoma užsienio gyvulininkystės poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai tyrinėjimų praktika?

Šia problema pradėjau domėtis dar 1975 metais. Būtent tuo metu Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje itin sparčiai imta statyti stambius gyvulininkystės kompleksus. Vieni jau veikė, kiti sparčiai buvo statomi. Tai buvo susieta su TSKP CK patvirtinta programa aprūpinti gyventojus maisto produktais. Problemai spręsti buvo pajungtos didžiulės pajėgos, tarp jų ir įvairių sričių mokslo institucijos.

Neatsiliko ir Lietuva - veikė 36 stambūs gyvulininkystės kompleksai ir 4 paukštynai. Problema didžiulė, o patirties neturėjome. Prie LR ŽŪ minėtai problemai spręsti buvo sudaryta tarpžinybinė komisija, kuriai vadovavo ŽŪ viceministras Ožiūnas. Objektyvumo dėlei turiu pabrėžti, kad komisijos nariai buvo savo srities specialistai (išskyrus mane, nes su ta problema iki tol nebuvau susidūręs, o dalyvauti komisijos darbe įpareigojo Sveikatos apsaugos ministerija). Tad problema buvo sprendžiama kompleksiškai. Diskusijos, kaip taisyklė, būdavo aštrios. Vyravo dvi pusės: viena palaikė kompleksų plėtrą, kita reikalavo itin išsamių tyrimų, kurių pagrindu būtų priimami sprendimai. Priklausiau antrai grupei, kurią sudarė medikai, veterinarijos specialistai ir aplinkosaugininkai (ypač atvirų vandens telkinių specialistai). Kadangi pasisakydavau itin aštriai, be to, buvau nepartinis, neretai mane apkaltindavo apolitiškumu. Neišvengta ir kuriozinių atvejų, tačiau nepamatuotus sprendimus kartais pavykdavo sustabdyti.

Šiandien įsigalėjęs buldozerio principas. Problemas sprendžia ne tie, kas turėtų jas spręsti, o už priimtus sprendimus ir jų pasekmes niekas neatsako (kolūkinė atsakomybė). Labai nemalonu, bet turiu konstatuoti, kad šiandien į problemą žiūrima vienpusiškai - svarbiausia išauginti kuo daugiau gyvulių ir paukščių, o aplinkos būklė ir gyventojų sveikata mažai kam terūpi. Todėl leidimai veiklai išduodami neatsakingai ir net pažeidžiant teisės aktus, o poveikio aplinkai vertinimas (PAV) dažnai atliekamas paviršutiniškai. Todėl šiandien už švarią aplinką ir žmonių sveikatą kovoja daugiausia žalieji bei pavieniai patriotiškai nusiteikę asmenys.

Nuo 1979 metų nei medikai, nei aplinkosaugininkai, nei žemės ūkio specialistai, mano žiniomis, išsamių tyrimų neatliko ir dabar neatlieka. Mano nuomone, valstybiniu mastu šiai problemai neskiriama jokio dėmesio. Viskas palikta savieigai. Gaji atsirašinėjimo praktika.

Gaila, bet esu nutolęs nuo šios problemos, kadangi nuo 1980 metų neturėjau galimybių toliau tęsti pradėtų darbų, o turimi duomenys ir sukauptas patyrimas Lietuvoje niekam nereikalingi iki šiol.

Norėčiau pabrėžti, kad užsienio tyrinėjimams būdingas kompleksiškumas ir atsakomybė už duomenų objektyvumą. Todėl tyrimai esti išsamūs, o rezultatai argumentuoti. Tai mokslo ir praktikos vienovės pavyzdys. Griežta kontrolė yra savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje kiekviena institucija „traukia paklodę” į savo pusę. Kita vertus, užsienyje prieš naudojant srutas laukų laistymui, jos yra valomos biologinio valymo įrenginiuose. Lietuvoje apsiribojama jų išlaikymu tvenkiniuose. Toks valymas nėra pakankamas.

Esate gerai susipažinęs su gyvulininkystės kompleksų veiklos galimu poveikiu žmonių (tiek dirbančių kompleksuose, tiek gyvenančių šalia jų) sveikatai. Koks ir kokio masto tai poveikis? Ar Lietuvoje yra fiksuoti konkretūs sveikatos sutrikimo atvejai?

Į šį klausimą tiesiogiai atsakyti negaliu, kadangi nėra išsamių tyrimų. Mano nuomone, neigiamas poveikis sveikatai gali būti (neabejoju, kad taip ir yra) didelis, pasireiškiantis kvėpavimo, kraujotakos, virškinimo sistemų sutrikimais, alerginių ligų gausėjimu, nuovargio, streso, depresijų didėjimu.

Pabrėžiu - Lietuvoje išsamių tyrimų, ypač populiacijos lygmeniu, nėra atlikta. Galiu Jums pateikti kai kuriuos preliminarius dar prieš porą metų atliktus savų tyrimų duomenis: į klausimą „Kodėl Jums nepatinka gyvenamoji vieta?” 95,9 proc. apklaustųjų atsakė - per arti kiaulių kompleksas;

77,6 proc. respondentų sveikatos pablogėjimą siejo su komplekso veikla; 53,3 proc. apklaustųjų teigė, jog jų šulinių vanduo pablogėjo dėl laukų laistymo srutomis, o sveikatos sutrikimus dėl prastos šulinio vandens kokybės siejo 36,7 proc. apklaustųjų. Be to, 90,8 proc. respondentų teigė, jog kompleksų veikla kelia grėsmę gamtai ir žmonių sveikatai, o 81,6 proc. - sveikatos sutrikimus sieja su minėtos grėsmės pasekmėmis.

Nors gyvulininkystės kompleksų savininkai skelbiasi užsiimantys labdaringa veikla, laistydami gyvulių srutas ūkininkų laukuose kaip trąšą, tačiau nestinga aplinkosaugininkų nuomonių, kad gyvename prie labiausiai užterštos jūros, prie ko nemenka dalimi prisideda ir gyvulininkystės kompleksų gamybinių atliekų, t. y. srutų, laistymas. Kuo gyvulininkystės kompleksuose susidarančios srutos skiriasi nuo žemės ūkyje naudojamo įprasto gyvulių mėšlo? Kokį poveikį stambūs gyvulininkystės kompleksai daro dirvožemiui, paviršinių vandenų ekosistemoms? Ar Lietuvoje yra reali su tuo susijusi gruntinio vandens taršos grėsmė?

Svarbu, kaip vertiname „trąšą”. Jeigu srutas išlaistome laikydamiesi laistymo ir drėkinimo normų, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių - dirvožemio struktūros, auginamų žemės ūkio kultūrų rūšies, gruntinių vandenų lygio, laiko tarp laistymų, meteorologinių sąlygų ir kt. - yra tikimybė, jog srutas panaudosime kaip vertingą trąšą. Nesilaikant šių reikalavimų, srutos traktuotinos kaip agresyvūs teršalai. Iki šiol laistymo norma buvo grindžiama azoto poreikiu auginamoms žemės ūkio kultūroms. Mano įsitikinimu, tai neteisinga, kadangi, esant mažam azoto kiekiui, ūkininkai priversti išlaistyti daugiau srutų. Pasekmės: smarkiai sumažėjus grunto sulaikomajai galiai, susidaro gerokai daugiau užteršto drenažinio vandens, todėl išauga grėsmė teršalams patekti į gruntinius, požeminius ir paviršinius vandenis.

Kuo srutos skiriasi nuo mėšlo, geriau paaiškintų agronomai. Mano nuomone, mėšlas ir srutos, atsižvelgiant į anksčiau paminėtą, gali būti vertinami ir kaip trąša, ir kaip teršalai. Kad beatodairiškas srutų išlaistymas laukuose (kas dabar ir vyksta) prisideda prie Baltijos jūros taršos, man abejonių nekyla. Iš laistomų srutomis laukų susidaręs paviršinis nuotėkis (ypač esant laukų nuolydžiui ir nepalankioms meteorologinėms sąlygoms) patenka į melioracijos griovius arba tiesiog į atvirus vandens telkinius, o iš ten upėmis ir upeliais nunešamas į jūrą.

Apie kompleksų poveikį dirvožemio ir paviršinių vandenų ekosistemoms tiesiogiai atsakyti negaliu nes, manau, jog tai biologų kompetencija. Galiu tik priminti, kad amerikiečių mokslininkai įrodė, jog sumažėjus ekosistemos biologinei įvairovei, daugėja infekcinių ligų.

Tačiau su tuo susijusi gruntinio vandens taršos grėsmė yra akivaizdi. Ir štai dėl ko. Lietuvoje gruntiniai vandenys yra aukštai - iki 1-1,5 m nuo dirvos (grunto) paviršiaus, o kai kur ir dar aukščiau. Drenažo sistema laistomuose laukuose vidutiniškai esti 1,1 m gylyje. Dar 1973 m. natūraliomis, pusiau natūraliomis ir eksperimento sąlygomis nustačiau, kad apie 30 proc. ant laukų išlaistytų nuotekų, praėjus vos 1 val. po laistymo, patenka į drenažinius vandenis. Beje, to paneigti niekas negalėjo. Todėl nekyla abejonių, kad gruntiniai vandenys yra smarkiai teršiami, o juose esantys teršalai patenka į arti esančių šulinių vandenis. Kita vertus, grunto filtruojantį sluoksnį reikia vertinti kaip valymo įrenginį, kurio veiksmingumas priklauso nuo grunto sudėties, laistymo normos, teršalų koncentracijos ir kt. Pastaruoju metu apie tokius dalykus girdėti ir skaityti neteko. Todėl manau, kad nekorektiška teigti, jog laukai yra patręšiami. Laukų laistymus srutomis reikėtų vertinti kaip „atsikratymą” jomis, juolab, kad srutomis laukai neretai „tręšiami” žiemą, kas teisės aktais griežtai draudžiama. „Ačiū” už tokią „labdarą”.

Pagal Marijampolės visuomenės sveikatos biuro atliktą apklausą 68,9 proc. netoli Kalvarijos savivaldybėje esančio kiaulių komplekso gyvenančių žmonių nuolat jaučia, o 28 proc. kartais jaučia nemalonius kvapus. Ar yra atlikta daugiau gyventojų apklausų, gyventojų nuomonės tyrimų apie gyvulininkystės kompleksų, įsikūrusių jų gyvenamosiose vietovėse ar netoli jų, veiklą ir jos padarinius?

Jūsų minėtą tyrimą iniciavau aš, parengiau klausimyną ir atlikau apklausos analizę. Minėtasis biuras atliko apklausą. Pateikti skaičiai yra teisingi. Panašių tyrimų, mano žiniomis, nėra atlikta. Neabejoju, kad tokius tyrimus būtina atlikti populiacijos lygmeniu, t.y. Lietuvos mastu.

Esate minėjęs atvejį, kai viename iš Lietuvoje eksploatuojamų kiaulininkystės kompleksų, sugedus ventiliacijos sistemai, dėl susikaupusių ore kenksmingų medžiagų žuvo apie du šimtus kiaulių ir ši informacija buvo nuslėpta. Ar Jums žinoma ir daugiau gyvulininkystės kompleksuose įvykusių incidentų, apie kuriuos informaciją buvo bandoma nuslėpti? Ar stambių gyvulininkystės kompleksų veikla yra pakankamai skaidri? Ar visuomenė pakankamai informuota apie šios veiklos pasekmes?

Tokia informacija yra žinoma. Nemažai žinoma iš žiniasklaidos (pvz., laida „Gamtos patruliai”, beje, gaila, kad jos nebeliko), nedaug straipsnių buvo spausdinama laikraščiuose, turiu duomenų (nuotraukų), kurias pateikė bendruomenės. Tačiau tai yra tik ledkalnio viršūnė. Informacija slepiama. Manau, kad daugelio gyvulininkystės kompleksų veikla nėra skaidri. Pasakyčiau daugiau - gamtos ir gyventojų atžvilgiu jų veikla yra įžūli. Apie minėtų objektų veiklos esamas ir galimas pasekmes visuomenė informuota tikrai nepakankamai.

Kokios valstybinės institucijos yra atsakingos už pramoninės gyvulininkystės veiklos kontrolę ir kokiais būdais užtikrinama, kad stambi gyvulininkystė nepažeistų gyventojų interesų? Šių metų pradžioje priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendis nutraukti neteisėtą UAB „Saerimner” veiklą Kalvarijos savivaldybėje Jusevičių kaime esančiame kiaulininkystės komplekse akivaizdžiai ir viešai parodė ne tik verslo struktūrų socialinės bei aplinkosauginės atsakomybės stoką, komplekso savininkų atkaklumą, siekiant išvengti pelnytos atsakomybės už neteisėtus (galima įvardinti - nusikalstamus) veiksmus, bet ir atsainią (gal net korumpuotą) kontroliuojančių institucijų veiklą. Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl gyventojų interesų atstovauti neskuba už žmonių sveikatos bei aplinkos apsaugą atsakingos institucijos? Ko trūksta, kad šis aparatas tinkamai atliktų savo funkcijas? Gal politinės valios?

Sveikatos apsaugos, Aplinkos apsaugos ir ŽŪ ministerijos su savo pavaldžiomis institucijomis ir padaliniais, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Darbo sąlygas kontroliuoja Valstybinė Darbo Inspekcija prie Socialinės ir darbo ministerijos. Kontroliuojančių institucijų tikrai pakanka, tačiau nesu įsitikinęs, kad jos pakankamai gerai atlieka savo darbą. Reikia pripažinti, kad kontroliuojančių institucijų darbas yra sunkus ir sudėtingas. Komplekso savininkai daug ką slepia. Pritariu minčiai, kad jų neteisėti veiksmai galėtų būti įvardinti kaip nusikalstami. Nesakyčiau, kad trūksta kompetencijos kontrolės srityje. Aplaidumo požymių apstu. O gal jie nuo kažko priklauso? Galima tik spėlioti. Ką galima kalbėti apie, pavyzdžiui, laistomų srutomis laukų įtaką šulinių vandens kokybei, jei nežinoma (o PAV nenurodoma) gruntinių vandenų tekėjimo kryptis? Iki šiol nėra išsamios kompleksų veiklos kompleksinio situacijos įvertinimo. Tai ką kontroliuoti, jei nežinai situacijos? Nėra kontrolės sistemos. Todėl dažniausiai sureaguojama, kai gaunama informacija iš žmonių arba žiniasklaidos. Tokia „kontrolė” visiškai neveiksminga. Mano nuomone, kontrolė turėtų būti stebėsenos (monitoringo) dalis. Pritarčiau nuostatai, kad kontrolės aparato veiksmingam darbui trūksta politinės valios.

PROF. A. BAUBINO REKOMENDACIJOS DĖL KOMPLEKSŲ GRĖSMĖS GAMTAI IR ŽMONIŲ SVEIKATAI SUMAŽINIMO

- Atsižvelgiant į Lietuvos specifines sąlygas - gausų paviršinių vandenų tinklą, aukštai glūdinčius gruntinius vandenis, nedidelius laukų plotus, kuriuose būtų išlaistomos srutos, nepalankias meteorologines sąlygas (Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje) ir kt. - auginamų kiaulių kiekis komplekse neturėtų viršyti 3-4 tūkst. vnt. per metus.

- Pareiškimai, kad Lietuvos ūkininkai negali išauginti gyvulių, kad patenkintų gyventojų reikmes, mano nuomone, skamba nerimtai. Pirmiausiai šiam verslui sudarykime normalias sąlygas, o norinčių užsiimti šiuo verslu atsiras.

- Stambių gyvulininkystės kompleksų veiklos galimybė turėtų būti susieta su mėšlo ir srutų valymo ir nukenksminimo galimybėmis. Tam būtų racionalu naudoti biodujų gamybą. Tokia praktika nėra nauja. Vokietijoje, Indijoje ir kitose šalyse tai daroma seniai. Esmė: biodujas, kaip šilumos šaltinį, galima naudoti gamybinių patalpų ir gyvenamųjų namų apšildymui, mėšlo ir srutų apdorojimui ir nukenksminimui, kurie jau be apribojimų, t. y. be pavojaus gamtai ir žmogui, galėtų būti naudojami ž. ū., šiltnamiuose auginamiems augalams tręšti, pašarų gamyboje ir t. t.

- Nedelsiant privalu diegti nemalonius kvapus mažinančias technologijas.

- Už kompleksų veiklą turėtų būti nustatyta asmeninė atsakomybė, o baudos už aplinkos taršą turėtų būti tokios, kad teršti neapsimokėtų.

- Inicijuoti kompleksinius mokslinius tyrimus nustatyti kompleksų galimą neigiamą įtaką gamtai ir gyventojų sveikatai ir sudaryti stebėsenos ir kontrolės sistemą.

www.zaliojilietuva.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras