BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Plėtros idėjų ambivalentiškumas urbanistikoje

Politikai daro sprendimus (bent jau turėtų) remdamiesi specialistų, t.y. mokslininkų patarimais. Todėl galima manyti, jog nuo mokslininkų požiūrio priklauso ir mūsų ateitis. Ekonaujienų redakcija siūlo pažvelgti į netolimą ateitį išsakytą mokslininkų darbuose. Čia perspausdiname Kauno technologijos universiteto profesoriaus Jurgio Bučo pranešimą “Plėtros idėjų ambivalentiškumas urbanistikoje” skaitytą konferencijoje “Subalansuotos plėtros idėjų raiška architektūroje ir teritorijų planavime“. Kitus konferencijos pranešimus galite perskaityti čia.

Labai būtumėmė dėkingi, jei kas nors parašytų ar sutinka, ar nesutinka su mokslininko išsakyta vizija ir ar norėtumėt gyventi tokioje ateityje.

Plėtros idėjų ambivalentiškumas urbanistikoje
Jurgis Bučas
Kauno technologijos universitetas

Įvadas

Natūrali aplinka yra pagrindas žmonijos egzistencijai. Tačiau miestai jau sunaikino apie tris ketvirtadalius natūralios aplinkos išteklių. Aplinkosaugos požiūriu miestai tapo piktybiniais augliais, plintančiais neurbanizuotose teritorijose tarsi agresyviomis metastazėmis. Horizontaliosios miestų plėtros grėsmė žaliajai aplinkai baigiantis XX a. tapo globaline. Gyvenamosios ir infrastruktūros mažaaukštės statybos drieka, uzurpuojanti žaliuosius priemiesčius ir paliekanti urbanistinstines dykras, meta iššūkį ne tik teritorijų planavimui, bet ir aplinkosaugos aplamai.

Megaurbanizacijos teritorijose ieškoma būdų kaip suvaldyti miestų drieka, kuriamos darnios plėtros idėjos, optimalaus kompaktiško, vertikalios raiškos ekologiško, apsupto natūralia aplinka miesto modelio. Pastaruoju metu, didėjant skirtingose teritorijose nevienodam išteklų panaudojimui ir esant nevienodam konkurencijos potencialui, vos gimusi darniosios plėtros viziją, tampa siekiamybių doktrina ir keičiama konkretizuotos reliatyviosios plėtros idėjomis.

Prieštaros tarp horizontaliosios ir vertikaliosios urbanistinės plėtros bei tarp apsaugos ir plėtros idėjų jau kelia susirūpinimą globaliu mastu. Tarp istorinio kraštovaizdžio apsaugos ir urbanistinės plėtros, tarp seno ir naujo prieštaravimų sprendimui 2005 m. priimtas UNESCO dokumentas, vadinamas Vienos memorandumu, tačiau teisinis kompromisas tarp urbanistinės plėtros formų ir aplinkosaugos teisinio kompromiso dar nerasta.

Pasitikus XXI a. ir didėjant automobilio paslaugų neribotai galimybei, tarsi piktybiniai navikai formuojasi urbanistiniai anklavai ir Lietuvos didžiųjų miestų apymiesčiuose, o iššūkį darnios plėtros idėjoms mūsų šalyje dar prieš dešimtmetį metė Vilniaus–Kauno dipolio idėja inspiruojama išskirtine šalies urbanistinio karkaso istorine sąranga ir Europos erdvinio urbanistinio planavimo tinklo primesta konkurencija. Mūsų valstybei, tapus Europos Sąjungos šalimi, negali nerūpėti urbanistinio planavimo idėjų permainos, susiję su gyventojų gerove ir šalies aplinkos kokybe.

1. Sprendimo paieškos

Po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo parengta nemažai urbanistikos planavimo teorijai skirtų mokslo darbų. Tai 1950– 60 m. Kevin Lynch, Jane Jacobs, E.A. Gutkind, Ian McHarg, Christopher Tunnard, Ian Nairm, Edmund Bacon, Christopher Aleksander ir kt. [1]. Šie darbai iš esmės atspindėjo pokario laikmetį pagal Rokefeller centro funduojamų tiriamųjų darbų programas ir progresyvių sprendimų urbanistikos problematikoje dar nepateikė. Tik Jane Jacobs darbai, glaudžiau susieti su pokario metų miestų krize ir sparčiai kintančiomis sosioekonominėmis aplinkybėmis buvo išsamesni. Net Georgy Kepes ir Kevin Lynch mokslo darbas [2], kuris buvo pripažintas kaip miesto įvaizdžio kūrimo modelis, tapo diskusijų objektu ir buvo peržiūrėtas Jane Jakobs iškeltų naujų urbanistikos idėjų šviesoje [1].

Išskirtinio dėmesio susilaukė darbai, atspindintys urbanistikos prieštaras. Tai: S. W. Jacobs “City Design through Conservation”, keliantis urbanistikos vertybių įvertinimo ir išsaugojimo idėjas; J. Jacobs “The Death and Life of Great American Cities”, keliantis miestų atgaivinimo idėjas; pagaliau J. Jacobs “Dark Age Ahead”, įvertinantis horizontaliosios miestų driekos grėsmę, kurios pasekmes Alan Berger įvardino tiesiog urbanistikos suniokotais kraštovaizdžiais –Drosscape [3].

Baigiantis XX a. urbanistinis ekstremizmas tampa grėsme ne tik kitoms veiklos sritims, bet ir žaliajai miestų aplinkai. Horizontalioji miestų drieka palieka dūlėti istorinius miestų centrus ir grobia natūralią miestų apsuptį, palikdama joje dykras ir atliekas [3, 4, 5]. Europoje suaktyvėja aplinkos kompleksinio tvarkymo (Environmental management) idėjos, Lietuvoje dar 1970 m. pavadintos Kraštotvarka. Siekiama teritorijoje suderinti visų veiklos sričių interesus darnios plėtros idėjų pagrindais. Pasitikus XXI a., Europos Sąjungoje urbanizuoti regionai ir dinamiški miestai tapo pripažįstami kaip išskirtinės vertybės regioninei plėtrai.

Tai sudarė prielaidas realizuoti regionų potencialus, sociokultūrinį augimą bei teritorinę urbanizuotų vietovių sklaidą. Europos erdvinės plėtros stebėjimo tinkle (ESPON– European Spatial Planing Observation Network) [6] parengtame pagal Europos erdvinės plėtros perspektyvas (ESDP – European Spatial Development Perspektive) buvo parengta šimtai žemėlapių, teikiančių erdvinių struktūrų ir jų kaitos tendencijų suvokimą. Dabar ESPON programoje yra nustatytos 29 šalyse funkcionuojančios urbanizuotos teritorijos (FUA–functional urban areas). FUA sudaro šerdis ir
aplink ją teritorijos ekonomiškai susietos su centru–šerdimi. Išskirtos trys FUA grupės: 1) Europos didmiesčių plėtros rerirorijos (Metropolitan European Growth Areas (MEGAs); 2) nacionalinės ir transnacionalinės reikšmės (FUAs); 3) vietinius regionus atstovaujantys FUAs. MEGAs pagal plėtros potencialą skirstomos į „stiprius“, „potencialius“ ir „silpnus“. Tačiau ši Europos urbanistinė sistema paremta darniosios plėtros viziją, kuri pagrįsta decentralizuotos koncentracijos plėtros principais, sudarančiais prielaidas vis naujiems urbanistiniams židiniams atsirasti neurbanizuotose teritorijose.

2. Plėtros idėjų dilema Lietuvos urbanistikoje

Pasitikus XX a. ir atsiradus automobiliui, sustiprėjo miesto teritorinės plėtros interesai ir galimybės Lietuvoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo beveik nereglamentuojama teisiniais aktais urbanistinė veikla sudarė sąlygas chaotiškai
miestų plėtrai nepanaudotose statybai užmiesčių teritorijose. Apymiesčių vaizdingiausiose vietovėse, žemės ūkio ir net miško ūkio teritorijose bei potencialaus rekreacinio naudojimo žemėse kuriasi miestiečių arba tiesiog komercinio intereso namų grupės, tarsi atitrūkę nuo miesto urbanistiniai anklavai. Urbanistinė drieka tapo ypač agresyvi ir uzurpuojanti miestų apsupties žaliąsias zonas, potencialias žemės ūkiui ir rekreacijai teritorijas.

Pasitikus XXI a., urboekologijos analitikai siūlo suglaudinti visas miesto funkcijas pėsčiojo labui, vengiant miestų driekos, taršos, automobilių grūsties. Jų nuomone aukštybinis pastatas gali suteikti sveikas sąlygas žmonėms gyventi
žaliosios aplinkos apsuptyje netoli darbo ir paslaugų vietų [7, 8, 9, 10, 11]. Iki aukštybinės statybos miestų ekologijos klausimai buvo sprendžiami esamų želdynų išsaugojimu, naujų skverų ar pakų kūrinu, gazonų įrengimu ir pavienių medžių bei krūmų sodinimu žemės paviršiuje rekreacijos ir estetikos sumetimais. Plečiantis miesto kompaktiškumo ir aukštybinės statybos idėjoms miestų ekologinėms problemoms spręsti plečiamos žaliąsias erdves ne tik žemės paviršiuje. Želdinimas, nesurištas su žeme aukštybinių pastatų aukštuose bei ant stogo tampa konkurentu žemės paviršiaus želdynams. Šiaurės Amerikos šalys kuria ekomiesto modelius, panaudojant aukštybinę statybą žaliųjų plotų ir bioįvairovės plėtrai. Kai kurios šalys turi net vertikaliojo želdinimo savąjį pavadinimą - „Dangaus parkai“ (skyparks) [7, 8, 10, 11].

Kuo aukščiau patalpinti augalai, tuo švaresni ir įvairių smulkių gyvūnų juose mažiau, negu esantiems žemės paviršiuje. Be to augalai aukštybiniuose pastatuose psichologiškai sumažiną statinio aukštį ir gyventojams suteikia galimybes bendrauti tarsi žemėje [12]. Kai kuriems žmonėms erdvė ir galimybė auginti želdinius aukštybiniuose pastatuose tampa viliojančia aplinkybe ir padidina būsto kainą. Jei horizontaliojo ir vertikaliojo želdinimo subalansavimo vaidmuo nebus suprastas, jokių kitų pastangų neužteks įgyvendinti ekomiesto viziją. Šios dvi sistemos turi būti apmąstytos ir integruotos kartu su urbanistine plėtra ir žaliąja miesto apsuptimi [12].

Ekomiesto kūrimas betarpiai susietas su daugiaaukšte statyba, su apymiesčių natūralios aplinkos išsaugojimu ir su ekologine plėtra pačioje urbostruktūroje didinant želdinimui plotus žemės paviršiuje ir suteikiant želdinimo plėtros galimybes aukštesniuose lygiuose negu pirmieji statinių aukštai. Tai bene daugiausia kol kas diskusijų kelianti Lietuvos istoriniuose miestuose statybos veikla. Anot pasaulio paveldosaugos analitikų, principinis aukštybinės statybos lokalizacijos uždavinys miestų istoriniuose centruose – apsaugoti senamiesčių vertingąsias dalis, nukreipiant investicijų dėmesį į daugiau apleistas, renovuotinas, konvertuotinas ir paveldine prasme mažiau vertingas, tačiau potencialias miesto raišką, įvaizdį ir ekologinę kokybę gerinti teritorijas [13, 14, 15, 16].

Tai ne tik kompaktiškumo ir miesto žemės taupymo sąlygos, bet ir antipodas horizontaliajai plėtrai, sunaikinančiai natūralią aplinką. Aukštybinę statybą reikėtų panaudoti ne tik kaip miesto ekonominės sėkmės veiksnį, bet ir kaip jo vertybių išsaugojimo ir eksponavimo, žemės taupymo bei įvaizdžio gerinimo priemonę. Dabartinė agresyvi didžiųjų miestų globali drieka skatina kompaktiško, vertikalios raiškos ekologiško miesto modelio paieškas ir Lietuvoje, derinant
išsaugojimo, konversijos ir naujos kokybinės plėtros urbanistikos veiklas.

Apibendrinimas

Krašto kompleksinio tvarkymo veikloje spręsti urbanistikos problemas darnios plėtros pagrindais trukdo dvilypė, turinti prieštaringas nuostatas urbanistikos plėtros samprata ir vadybinė veikla.

Aplinkosaugos požiūriu XXI a. miestas tapo antropoekosistemos aktyviu naviku, sparčiai plintančiu į natūralią apymiesčio aplinką urbanistiniais anklavais. Didieji pasaulio miestai, siekdami sustabdyti horizontaliąją miestų drieką, pasitelkia kompaktiško, vertikalios raiškos ekologiško miesto modelius.

Kompaktiško, vertikalios raiškos ekologiško miesto modeliai, suvaldantys horizontaliąją miestų drieką, galėtų tapti veiksnia priemonė išsaugoti Lietuvos miestų žaliąją apsuptį ir padidinti vidinį ekologinį jų stabilumą. Kompaktiškumo
siekis yra Lietuvos miestų istorinio savitumo ir vizualinio tapatumo sangrąža. Urbanistinę plėtrą reglamentuojančios institucijos neturėtų toleruoti naujų urbanistinių židinių atsiradimo neurbanizuotose apymiesčių teritorijose.

Tikslinga teisiniais aktais naujas statybas akumuliuoti senosiose gyvenvietėse, jas atgaivinant ir išsaugant žaliąją miestų apsuptį. Aplinkosaugos požiūrių aukštybinės statybos privalumas – funkcijų suglaudinimas, žemės sutaupymas ir žalumos padidinimas, panaudojant ne tik žemės paviršių, bet ir pastatų aukštį. Ekomiesto siekis – optimalios žaliosios terpės miesto viduje ir išorėje sukūrimas, tenkinant gyventojų estetines, rekreacines, emocines ir higienines sąlygas. Pagrindiniai ekomiesto dėmenys – kompaktiškumas, ekologiškumas, vertikalioji raiška.

Lietuva neturi veiksnaus teisinio dokumento demokratiniais pagrindais subalansuojančio aplinkosaugos ir urbanistinės plėtros sąsajas, nėra paruošto teisinio mechanizmo, padedančio gyventojams saugoti kraštovaizdžio vertybes, racionaliai naudojant jas kaip socialinės ir ekonominės gerovės išteklius. Naujomis sociokultūrinėmis, socioekonominėmis (modernizacija, industrializacija, urbanizacija) ir eurointegracinėmis sąlygomis būtina surasti
aplinkos apsaugos ir urbanistinės plėtros formas kompromisiniam problemos sprendimui, įvertinančiam natūralią aplinką, kaip pagrindą žmonijos egzistencijai.

Literatūra
1. Peter L. Laurence. THE Death and Life of Urban Design: Jane Jacobs, The Rockfeller
Foundation and the New Research in Urbanizm, 1955-1965 // Journal of Urban Design, Vol.
11. No. 2, 145–172, June 2006.
2. Lynch, Kevin (1960) The Image of the City (Cambridge, MA: MIT Press).
3. Alan Berger. Drosscape: Wasting Land in Urban America. New York: Princeton
Architectural Press, editor Charles Waldheim, 2006, 255 p
4. Dolores Hayden. A field guide to Sprawl. New York-London: W.W. Norton and Company
Ltd, 2004, 128p.
5. Williams S. Saunders. Sprawl and Suburbia. London: University of Minnesota Press, 2005,
132 p.
6. ESPON Atlas. Mapping the structure of the European territory, October, 2006. Federal Office
for buiding and Regional planning.
7. Kenneth Powell. City Transformed: Urban Architecture at the Beginning of the 21st Century.
London: Laurence King, 2000, 255 p.
8. James Wines. Green architecture. Taschen, 2000, 240 p.
9. Janes Steele. Ecological architecture. London: Thames and Hudson Ltd, 2005, 272 p.
10. Green structure and urban planing. Luxembourg: Office for Official Publications of the.
European Communities, 2005, 438 p.
11. Urban Place (Reconnecting with the Natural World). London: Massachusetts Institute of
Technology,2005, 330 p.
12. Boon Lay Ong. Green plot ratio: an ecological measure for architecture and urbam planning//
Landscape and urban planning, August 2002. (www.elsevier.com/locate/landurbplan).
13. Anthony M. Tung. Preserving the World‘s Great Cities. The Destruction and Renevel of the
Histotic Metropolis. New York: Three privers press, 2001, 469 p.
14. Conservation in changing societies (Heritage and development). EAAE, Leven, 2006, 438 p.
15. Fitch J. M. Historic Preservation. Cultural Management of the Build World. Virginia
University Press, 2001, 433 p.
16. Norman Tyler. Historic preservation. An Introduction to Its History. Principles, anr Practice.
New York – London: W.W. Norton and Company, 2000, 254 p.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

RB2009-05-15 14:18

"Ekomiesto kūrimas betarpiai susietas su daugiaaukšte statyba"
Va visa pranešimo esmė. Bet tai yra melas. Autorius pažarsto tarptautinių terminų, pasišvaisto pavardėmis, bet nutyli galybę kontrargumentų. Regisi, kad sąmoningai, nes tam, kad padaryti tokias išvadas reikia labai stipriai filtruoti iformaciją. Net autoriaus paminėtas paminėtas Christopher Aleksander su tuo nesutiktų. Nepatingėkit atsisiųst jo knygą "A pattern language" ( http://www.filestube.com/e08d1c43bd88418b03ea/go.html ) ir matysit kaip prasilenkia aukštuminis miestas su eko. Tokį miestą išvis reikia naikint, naikinant ar mažinant valdymo centralizaciją ir hierarchijas, stiprinant vietos bendruomenes, leidžiant laisvai keisti žemės paskirtį, leidžiant žmonėms ir jų bendruomenėms nepriklausomai nuo tariamų autoritetų statyti taip, kaip jiems atrodo reikalinga, kurti naujas gyvenvietes ir miestus ir pan. Reikia, visų pirma, šalint socialines gyventojų koncentracijos miestuose priežastis, antra, negalvoti, kad tik architektai ar valdininkai žino kaip reikia žmonėms gyventi ir ką jiems statyti, ir trečia, gamtos neperspjausi. Pamanykit tik, ant dangoraižių susodintuose augaluose yra mažiau vabzdžių. Ir čia yra privalumas?! Autorius, prieš rašydamas tokias mintis,galėtų bent pavartyti elemntarius tekstus apie gamtos pasaulį ir jo tarpusavio ryšius. Gėda.

Laimis Žmuida2009-05-15 16:00

Labai ačiū RB,

būtent todėl ir surezgiau intrigą teksto pristatyme, kad tai išsiaiškintume. :) Dėkui, kad nepatingėjai parašyt.

Redagavo ekologija 2009-05-15 16:02

Rašyti komentarą

Tavo komentaras