BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pirmoji privati kertinė miško buveinė Lietuvoje, o gal šventa giraitė?


Labanoro giriai šių metų lapkričio 18 d. buvo išskirtinė. Nuoširdžiai mylintys Gamtą žmonės, žengė didelio dėmesio vertą žingsnį.

Labanoro regioninio parko direkcija ir jai vadovaujantis Tomas Tukačiauskas bei Paalsuodės kaimo gyventoja, girioje gimusi ir užaugusi, garbaus amžiaus, Birutė Stundžiūtė-Žentelienė, įsteigė pirmają privačią kertinę miško buveinę Lietuvoje.

Prie senosios Stundžių sodybos susirinkusiems taip kalbėjo Labanoro parko direktorius Tomas Tukačiauskas: ”Miško savininkai galėtų ne vien tik imti iš miško medieną, kirsti malkoms, bet galėtų ir nedidelį gabaliuką savo turimo miško palikti Gamtai. <…> ir štai buvo pasirašyta pirmoji tokio pobūdžio miško apsaugos sutartis tarp parko direkcijos ir miško sąvininko, kurioje jis įsipareigojo nevykdyti ūkinės veiklos tame sklype, o direkcija įsipareigojo pastatyti ženklą ir iškelti inkilų bei kas keli metai teikti ataskaitas apie šiame sklype esančią bioįvairovę <…> Aplinkos apsaugos įstatymas numato galimybę su privačiais miškų ar žemės savininkais sudaryti aplinkos apsaugos sutartis. Nors jau dešimt metų ta nuostata yra įteisinta oficialiai, tačiau nei viena sutartis dar nebuvo pasirašyta.” Tad nuo šiol, daugiau kaip dviejuose gražaus pribrendusio mišraus miško hektaruose, kur tarp išlakių juodalksnių į dangų stiebiasi šimtametės eglės, nebebus vykdoma jokia ūkinė veikla. Nuo šiol čia gyvybės ir mirties ratas suksis niekieno aklų vartotojiškų rankų nebestabdomas.

Į renginį susirinko tik keliolika žmonių. Dalyvavo Labanoro ir Aukštaitijos regioninių parkų darbuotojai bei laikraščio “Utenos diena” žurnalistai. Labanoro parko direkcijos rūpesčiu buvo pagaminta ir pastatyta atminimo lenta su užrašu: “Stundžių miško kertinė buveinė”. Šį mišką Birutė kartu su seserimi Angele paveldėjo iš savo tėvų, o šie - iš savųjų. Susidaro graži giminės grandinė, kuri per ilgus metus sugebėjo taupiai ūkininkauti, išsaugoti mišką, perduodami šį nepamatuojamos vertės turtą iš rankų į rankas. Todėl visai natūralu, kad šis miško plotelis buvo pavadintas iškilios giminės vardu, taip jį išsaugant amžiams.

Prieš atidengiant atminimo lentą Birutė kreipėsi į susirinkusius: “Dabar labai vartotojiškas požiūris į mišką, mažai meilės miškui. Miškai yra masiškai naikinami. Trūksta romantikos. Apie mišką parašyta daug poemų, daug eilių, vienas rusų rašytojas net parašė knygą ir pavadino “Miškas”. Miškas globojo ir mūsų partizanus, ne veltui jie vadinosi medžių vardais. Bet ne vien yra vartotojiškas požiūris į mišką, ne vien pragmatiški interesai. Turėtų būti ir romantikos. Mano senelis, tikras šitos žemės ir miško savininkas, iš kurio juos paveldėjo mano tėvai, dabar dėl to miško ir žemės guli sibiro žemėje… O aš mišką myliu nuo vaikystės. Dabar atvažiuoju vasarą ne tik naudos pasisemti, grybų ar uogų, bet pasivaikščioti po mišką, palakstyti. Net gi mano vaikai sako: “Mama, su tavim miške negalima suspėti, tu turi tiek energijos, tiek jėgų”. Aš nepavargstu miške niekada. Pavargstu mieste daugiau.” - kalbėjo kilnios ir taurios širdies moteriškė.

Tad sakau ar negalėtume ir mes kas galime sekti Birutės pėdomis, taip pradėdami nebylią rezistenciją prieš iki kaulo smegenų sudaiktėjusią ar sumaterialėjusią tam tikrą dalį mūsų piliečių, užsikrėtusių ir tarnaujančių svetimoms ideologijoms. Po gabalėlį, po arą ar hektarą, pagal kiekvieno išgales. Nupirkti ar išskirti lopinėlį iš jau turimo ir palikti tokį plotelį savo laisva valia Gamtai bei ateinančioms kartoms. Tai būtų atminimas ir protėviams, ir visiems kovotojams, kritusiems nelygioje kovoje už laisvę, bei labai iškalbingas palikimas ateinančioms kartoms. Visi po truputį. Juk ir piliakalnius anuomet pildavo visi po truputį, po kepurę, kad po to galėtų apsiginti nuo neprašytų atėjūnų. O juk giria - tai dvasių buveinė, viso ko šaltinis, pasakytų iš milžinkapių atsikėlę žyniai bei vaidilos, ir todėl kito pasirinkimo mes turbūt jau nebeturime. Nes kaip kitaip išbristi iš materializmo liūno bei pakilti tarsi iš pelenų naujam dvasiniam atgimimui!?

Rimas Pakeris

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Birutė Žentilienė2009-12-29 16:17

Tik ne mažiau gamtą mylintis žmogus galėjo parašyti tokį puikų straipsnį. Ačiū Jums,Rimai.Tik manau,kad per daug man garbės.Esu kuklus žmogus.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras