BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pilnatvės namai

Rasa Glinskytė-Subačienė prieš porą savaičių nuėjo į darbovietę ir tvirta ranka pasirašė prašymą atleisti ją iš darbo. Trijų baltapūkių dukrelių mama nerado naujo darbo, išėjo tiesiog į niekur. Lengvabūdiškumas? Ne. Gerai apgalvotas poelgis. Daugelis Rasą Glinskytę-Subačienę pažįsta ne kaip profesionalią dizainerę, baigusią magistro studijas, o kaip Rasoklę - moterį, kuri, braidydama po pievas, moko kitus pažinti laukinius augalus.

Vasarą Rasoklė rengia „Žolelių savaitgalius”, į kuriuos gali atvažiuoti visi, kas domisi laukiniais augalais, nori savo rankomis pasiruošti gamtos dovanų. Tokių susirenka dešimtys. Atvažiuoja šeimomis, kartais - net su naujagimiais, pasiima ir šunis. Kas juos ten traukia? Jokiomis teorinėmis paskaitomis nepakeičiamas gyvas augalų pažinimas, braidant po pievas, užuodžiant vaikystę, akių ir ausų atgaiva. Bet svarbiausia - galimybė viską pasidaryti savo rankomis ir namo parsivežti laukų aromato.

„Noriu, kad žmonės suprastų savo rankų darbo prasmę, kad jų rankomis surinktos žolės - tai ne importuotos iš Kinijos ar kokio girtuoklio nurautos - jos veikia kitaip ir daug stipriau”, - teigė Rasa ir pridūrė, kad didysis pramoninės gamybos blogis tas, jog ten dirbantiems žmonėms dažniausiai nesvarbu, ar jie pakuoja sveikatą stiprinančius žolynus, ar kaliošus, nes jų tikslas - užsidirbti gyvenimui. O renkant ar perdirbant žolynus į juos susigeria mūsų emocijos - ir geros, ir blogos.

Rasa Glinskytė-Subačienė tikina norinti, kad žmonės suprastų savo rankų darbo prasmę. Martyno Leliūgos nuotr.

Rasa Glinskytė-Subačienė tikina norinti, kad žmonės suprastų savo rankų darbo prasmę. Martyno Leliūgos nuotr.

Rasa ne tik moko pažinti žoles, bet ir pasidaryti iš jų priemonių grožiui bei vaistų sveikatai. Ji tiki, kad galbūt ką nors užves ant kelio, kaip ją kažkada kažkas nė nesitikėdamas užvedė.

Užaugo vienkiemyje

Rasa užaugo miškų apsuptame vienkiemyje prie Pravieniškių. „Kas vakarą eidavome pas ūkininkus parsinešti pieno. Tai buvo tarsi dienos pabaigtuvių ritualas, - prisiminė ji vaikystę. - Tekdavo kirsti pievą. Kaskart mama parodydavo kokią nors žolę ir pasakodavo, kad senelė ją vadino šitaip, čia žmonės vadina taip, o knygose apie ją rašoma dar kitaip. Kai kiekvieną dieną eini per tą pačią pievą, matai tuos pačius augalus pavasarį, vasarą, rudenį ir apsnigtus žiemą, visas metų ratas prasisuka prieš akis. Tik dabar suvokiu, kad stebėjimas tarsi netyčia, be piršimo labai daug įdeda į galvą.”

Rasos mamai keramikei Audronei Skarbaliūtei-Glinskienei žinias apie žoles perdavė teta, pas kurią Kulautuvoje ji augo nuo ketverių, kai mirė jos močiutė. Be to, Audronė ir pati domėjosi augalais, daug skaitė.

Rasa prisimena visada norėjusi būti daktare. Atsiversdavo ir skaitydavo tėvo, talentingo menininko kalvio Leono Glinskio, dirbtuvėje rastas medicinos knygas. Jų ten buvo visa lentyna. Net rusiškai bandė skaityti: nors nedaug suprasdavo, vis tiek būdavo labai įdomu.

Bet gydytoja Rasa netapo. Tėvai menininkai nukreipė ne tik ją, bet ir jos vyresnėlę seserį Rūtą į menus. Rūta tapo skulptore-restauratore, o Rasa pasuko į dizainą. Tiesa, iš pradžių teko pasimokyti M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Išsiųsti dukras ten tėvus paskatino dvi priežastys: Pravieniškių mokykla mergaitėms negalėjo garantuoti tokio lavinimo, kokio norėjo tėvai. Bet svarbesnė buvo kita priežastis - kietas tėčio charakteris. Mama mokydavo dukras lipdyti ar piešti, o atėjęs tėtis pasakydavo savo nuomonę, kuri neretai nesutapdavo su mamos. Ir dukros visada darydavo taip, kaip pasakydavo tėtis. Mama tada galvodavo: koks gi čia auklėjimas - dukros išaugs neturėdamos savo nuomonės.

Išvažiavusi į sostinę, Rasa nutolo nuo žolynų. Bet prasidėjo Atgimimas ir Rumšiškėse buvo suburtas vaikų folklorinis ansamblis „Verpetukas”, kurio daugumą sudarė muziejininkų vaikai. Kiekvieną savaitgalį Rasa grįždavo namo, kad galėtų pabūti namie ir dalyvauti repeticijose, kurios dažniausiai vykdavo Glinskių namuose. Po repeticijos laukdavo pirtis ir milžiniškas bulvių plokštainis, kuriam bulves skusdavo visi.

„Verpetukas” dažnai koncertuodavo, būdavo kviečiamas į užsienį. Senučiais „Ikarus” autobusais vaikai išmaišė kone visą Europą. Taip lavinosi, plėtė akiratį. Rasa prisimena, kad šiose kelionėse jai visuomet patikimai tarnaudavo vaistinėlė. Ir mokykloje per civilinės saugos pamokas, nuo kurių visi stengdavosi išsisukti, Rasa buvo atidžiausia klausytoja, o kai tėvas įsivarydavo į pirštą rakštį, Rasai labai rūpėdavo ją ištraukti.

M.K.Čiurlionio menų gimnazijos absolventai stojo į Dailės akademiją. Kitų minčių niekam nekildavo. Be to, ir konkuruoti su kitų mokyklų abiturientais kažin ar jie galėdavo: chemiją kažkaip praslysdavo, matematiką irgi… „Tada nė mintis nekildavo, kad baigus mokyklą galima niekur nestoti ir galvoti, ką gi iš tiesų nori veikti gyvenime ar mesti studijas ir stoti kažkur kitur”, - atviravo Rasa.

Bet likimas, matyt, nukreipia ten, kur turi būti. Paskutiniame bakalauro studijų kurse Rasa susipažino su Audriumi - biologijos studentu. Prasidėjo labai įdomus naujas gyvenimo etapas: Audrius priklausė Gamtos apsaugos draugijai, kartu su Vilniaus mokytojų namais jie organizavo įvairius aplinkosaugos renginius, Žemės dienos minėjimus, net surengė akciją visoje šalyje „Laiškai Žemei”.

Kur veda jausmai

Kai pora jau buvo susituokusi ir gyveno kaime, kartą per Kalėdas Audrius nei iš šio, nei iš to žmonai padovanojo jazminaičių eterinio aliejaus, skiesto simondsijų aliejumi. Naujas, neįprastai intensyvus kvapas, tad buvo smalsu, kaipgi jis išgaunamas. Netrukus Rasa sulaukė draugių dovanos - kvietimo į „Kvapų namų” seminarą „Įvadas į aromaterapiją”. Ir jau tą pačią vasarą Rasa su „Kvapų namais” išsirengė į praktinį žoliavimo seminarą Utenos rajone, Minčios miškuose. Gamino ajerų saldainius, darė vaistažolių aliejines ištraukas, virė vaistinius sirupus. Iki šiol žoliautoja panašius dalykus rodo savo mokiniams, ir, žinoma, turi ypatingų receptų.

Žoliautoja daug skaito, renka žinias apie žoles iš įvairių šaltinių, tačiau yra įsitikinusi, kad jos žinios - labiau empirinės nei teorinės, tiesiog daug ką žino tarsi savaime, jaučia. Kas žino, kur ją nuves jausmai. Tikrai nori vieno - įtikinti žmones grįžti prie kertinių gyvenimo dalykų. „Jie visada visiems buvo savaime aiškūs, bet mes nutolome. Todėl dabar gyvybiškai būtina prie jų grįžti, nes tai - egzistencijos pagrindas, tai yra mūsų kraujyje”, - įsitikinusi Rasa. Ji pridūrė, kad labai dažnai žmonės, norėdami neįsisirgti, tik ketina kažką padaryti, bet nieko nesiima. O vos pajutus net ir peršalimą, kai peršti nosį, gerklę, spaudžia galvą, reikia skalauti gerklę sūriu vandeniu, plauti nosį, gerti daug skysčių prieš naktį, kaitinti kojas, apsimauti vilnones kojines ir gultis į lovą. Tikrai padės, jei tai padarysite. Bet mes tingime daryti. Vis dėlto Rasa nedaro religijos iš natūralaus gydymo: būna atvejų, kai reikia cheminių vaistų - jos vaikai yra gavę net labai stiprių.

Gyvena su gamta

Rasa tikino, kad jų santuoka laiminga, nes abu su Audriumi norėjo to paties - gyventi kaime. Tik, priešingai nei kitos poros, jie to norėjo dar prieš vestuves, o ne praėjus dešimčiai ar daugiau santuokos metų. Dabar Rasa juokiasi prisiminusi, kad iš pradžių svajojo apie vienkiemį miškuose. Vėliau atstumas nuo sostinės iki kaimo jų galvose sutrumpėjo iki 30 kilometrų, o dabar nesiekia nė 20-ies. Ir labai gerai, nes daugumai šeimos narių kasdien važinėti toli į miestą dirbti, į mokyklas, būrelius būtų per didelis iššūkis.

„Vaikystėje nemąstai apie tai, kur gyveni, bet buvimas su gamta, gyvenimas joje, o ne pasivaikščiojimas vakarais parke su šuniuku ar išvažiavimas iš miesto savaitgaliui verčia mąstyti, - sakė Rasa. - Anksčiau svarstydavau, iš kur žmonės žino, kokie augalai kokioje žemėje auga, ar jie užsirašinėja. O dabar ir pati daugiau žinau, nes nuolat stebiu ir galiu įsiminti.”

Jau septynerius metus šeima gyvena kaime. Nusipirkę seną sodybą, kruopščiai ir kantriai ją gaivino, dar kruopščiau prie jos taikė naujus statinius. Dabar gerai įsižiūrėjus nė neįmanoma atskirti, kas nauja, o kas - ne. Trys dukros - dešimtmetė Aušrinė, aštuonerių Milda ir trejų Smiltė - dienų dienas leidžia žaliame kieme ir sode, šalia didžiulės kūdros, po milžiniškais ąžuolais. Netoliese slėnyje teka Vilnelė. Rasos šeima seniai užmiršo alergiją ir astmos priepuolius, kankinusius tada, kai gyveno mieste.

Rasa įsitikinusi, kad dukros jai parodė kelią: „Jei ne mergaitės, jei ne pauzė, kuri leido atsitraukti nuo darbų, būčiau tebesisukusi rutinoje iki šiol. Koks būtų buvęs mano gyvenimas? Septintą valandą ryto Smiltė - darželyje, aštuntą - dičkės mokykloje, aš - darbe iki šešių. Po to - paknopstomis į darželį, nes jį uždaro pusę septynių. Su tamsa grįžtame namo, paskubomis suruošiu vakarienę, pamokų ruoša, purvini drabužiai į skalbyklę ir be kvapo į lovą. Kitą rytą vėl tas pats!”

Dabar Rasa gyvena be skubos, ramiai. Ir nežaidžia su vaikais, kaip dabar moko psichologai, - šeima tiesiog būna kartu. Jei mergaitėms reikia dėmesio, eina ką nors daryti kartu - kepa pyragą, džiausto skalbinius, kapstosi darže. Jos turi ir savų darbų - obuolius surinkti, šunis prižiūrėti, išnešti kompostuojamas atliekas. „Aš nėjau į darželį, augau su tėvais. Ryšys nutrūksta, kai žmonės liaujasi natūraliai gyventi”, - įsitikinusi ji.

Aušrinė Šėmienė

Patiko (7)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Sigita2013-10-27 11:23

O, kad daugiau tokiu zmoniu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras