BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paskutinioji Labanoro girios karta

Viskas prasideda popieriuje. Kaip ir šis scenarijus. Viskas prasideda nuo saulėtekio, nepalytėtos gamtos, jos gyventojų - Labanoro girios senbuvių. Paskui viena po kitos seka nelaimės - visa gyvybė dūsta žmogaus godumo gniaužtuose. Pagaliau ir tai praeina. Lieka tik išmirusius kaimus menančios alyvos. Tarsi iš prisiminimų vėl sugrįžta Labanoro girios senbuviai - paskutinioji karta. Ir epilogas - nespėjusi nusileisti saulė…

Jau tūkstančius metų Labanoro girioje gyvena žmonės. Miškas jiems buvo viskas - namai, maisto šaltinis, prieglobstis nuo priešų. Pušys paliko gilų pėdsaką labanoriškių širdyse. Pažvelkite į bet kurį senbuvį - jie visi tokie panašūs į pušis, atviri, neslepia nei džiaugsmo, nei kartėlio, kantriai stiebiasi į gyvenimo padangę, tarytum visa, kas juos supa, būtų jų pačių dalimi. Galbūt daugelis iš mūsų - paskutiniosios kartos to nebejaučiame taip ryškiai ir skaudžiai, tačiau kiekvienas esame išsaugoję romų pušyną savo dvasioje, į kurį vis stengiamės sugrįžti.

Tai atsitiko tuomet, kai bekeliaudami bekraštėmis giriomis (bent jau mums taip jos atrodė) staiga priėjome jų kraštą. Bekraštės girios, neišbrendamos pelkės ir raistai, tyros kaip ašara upės, gyvybe siaučiantys ežerai, laukinės gamtos dieviškumas… Viso to taip staiga neliko. Taip juokinga ir utopiška mums tarti šiuos žodžius, nes mes - paskutinioji karta, jau nebežinome kas yra kas. Nebent pro miglą, pro rūką, kurio praskleisti neįmanoma jokia stebuklinga galia. Jos, beje, niekas jau ir nebeturi. Viskas įvyko taip staiga, taip greitai - tik per vieną šimtmetį. Tapome juodžiausia karta per pastaruosius septynis tūkstančius metų. Tapome kvailiais, kurie garbina ginklą, tačiau naikina pasaulį. Mes kovojame dėl religijų, sienų, valdžios, turtų… Bet tikroji mūsų kova - tai žmogaus išlikimas jo paties susikurtame pragare. Tai nepaskelbtas karas prieš Žmogų, kurį baigia sunaikinti bedvasiai, turtu ir egoizmu permirkę ameboidai.

Miškas visuomet buvo dalimi mano širdies. Ir kaip bepavadintum jo naikinimo aktą, kaip bemotyvuotum medienos poreikį žmonijai, vis vien skauda ir beprotiškai gaila kiekvieno medžio, tarytum jis būtų tavo brolis ar sesuo, tarytum visą gyvenimą juos pažinotum… O juk iš tiesų taip ir yra. Su jais gimsti ir krenti į žemę, pasitinki ir palydi saulę, kenti šaltį ir mėgaujiesi šiluma, lietumi malšini troškulį… Ir medžiai, kaip ir žmonės negali būti vieniši. Jiems reikia bendrauti, bendrauti su kitais medžiais taip, kaip jie patys moka: nebyliai, be pykčio ar pašaipų, o svarbiausia - be jokio melo! Mokykimės medžių kalbos ir visuomet galėsime būti tikri, kad ką nors sakydami - nesuklydome. Taigi gaila man tos pušies, augančios prie mano gimtųjų namų, tarytum gero kaimyno, kuriam visai nepelnytai parašytas mirties nuosprendis ir užtašytas ant istorijos išraižytos žiauberies.

Labanoro Vilkas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras