BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Palangos priekrantės maitinimas smėliu: efektyviausias būdas išsaugoti kurorto paplūdimius ar smėlio pilstymas „iš tuščio į kiaurą”?

Kiekvieną rudenį ir žiemą, štormų sezonu žiniasklaida daug dėmesio skiria grėsmėms, kylančioms Palangos paplūdimiams ir jų priežastims aptarti. Dažnai rimtas mokslinis krantinių procesų nagrinėjimas pakeičiamas paviršutinišku vertinimu „iš akies”, neišmanėliškomis spekuliacijomis arba tiesiog sąmoningu skaitytojų mulkinimu. Pamėginkime išsiaiškinti tikrą tiesą apie Palangos paplūdimių tvarkymo poreikį, priemones ir jų efektyvumą.

Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto mokslininkų G. Žilinsko, D. Jarmalavičiaus ir P. Šinkūno duomenimis, Lietuvos krantų, kuriuose vyrauja ardymas, ilgis padidėjo nuo 15 km 1947 m. iki 25 km 2007 m. Šių grėsmingų pokyčių priežastis - dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos dažnėjantys štormai. Jei anksčiau uraganai, kuomet vėjo greitis viršija 33 m/s, nusiaubdavo Baltijos pakrantes Lietuvoje vos kartą per šimtmetį, tai dabar jie kartojasi bent kartą per 10-20 metų. Per paskutinius 15 metų mūsų pakrantę nusiaubė bent du katastrofiniai uraganai - 1999 m. „Anatolijus” ir 2005 m. - „Ervinas”.

Kadangi mūsų pajūrio krantai yra smėlėti, tokie uraganai čia pridaro žymiai daugiau žalos, negu, tarkime, uolėtoms Airijos pakrantėms. Vien „Anatolijus” padarė žalos Palangos ir Šventosios paplūdimiams daugiau kaip už 2 mln. litų. 24 km ilgio pakrantėje buvo visiškai nuplauta apie 1 mln. m3 smėlio, sugriautas Palangos promenadinis tiltas, sunaikintas apsauginis pajūrio kopagūbris.

Klimato kaitos sąlygomis tokių uraganų aktyvumas tik dar labiau stiprės. Todėl kyla skubus poreikis ieškoti priemonių, kaip apsiginti nuo neigiamo klimato kaitos poveikio mūsų krantams. Pasaulyje nuo seno jūros krantai būdavo tvirtinami, siekiant apsaugoti uostus, pajūrio kurortus ir švyturius nuo ardymo. Buvo statomi mediniai, po to - akmeniniai, dar vėliau - betoniniai bangolaužiai. Tačiau ilgalainiui paaiškėjo, kad tokios priemonės ne tik neapsaugo pakrantės objektų nuo ardymo, bet ir sukelia ardymą gretimuose kranto ruožuose. Mat bangos ardo krantus, o priekrantės srovės perneša nuardytas sąnašas į gretimus kranto ruožus. Apsaugojus krantus bangolaužiais vienoje vietoje, dėl priekrantės nešmenų pernašos ypatumų neišvengiamai sukeliamas krantų ardymas kaimynystėje.

Pavyzdžiui, pietryčių Baltijos priekrantės nešmenų pernaša driekiasi nuo Sembos pusiasalio (Rusijos Karaliaučiaus sritis) palei Lietuvos krantus iki pat Rygos įlankos Latvijoje. Todėl, jei rusai imtų tvirtinti savo krantus betoniniais bangolaužiais, gana greitai netektume Nidos paplūdimių. Lygiai taip pat, jei mėgintume saugoti nuo ardymo Olando kepurės skardį (kai kam šauna ir tokia mintis), netektume Karklės, Nemirsetos ir net Palangos paplūdimių. Jei tvirtintume krantus Palangoje, netektume Šventosios, jei sutvirtintume krantus ir Šventojoje, perkeltume šį galvos skausmą „broliukams” latviams. Taigi, siekiant suderinti skirtingus interesus kranto zonoje ir apsaugoti visą pietryčių Baltijos pakrantę nuo ardymo, būtinas visų kaimyninių šalių bendradarbiavimas.

Nyderlandų krantotvarka turi seniausias tradicijas pasaulyje. Nenuostabu, nes apie trečdalį visos šalies yra žemiau jūros lygio ir yra apsaugota nuo užliejimo pylimais arba kopomis. Būtent olandai pirmieji pastebėjo, kad brangiai kainuojantis krantų sutvirtinimas betonu neduoda norimo ilgalaikio poveikio. Itin taupūs ir mėgstantys viską tiksliai skaičiuoti olandai apskaičiavo, kad žymiai labiau apsimoka kasmet iš naujo atkurti žiemos štormų metu nuardytus paplūdimius pilant smėlį priekrantėje, negu visą šalies pakrantę „nusagstyti” betoniniais bangolaužiais. Pildamas smėlį vos vienoje ar keliose priekrantės vietose, žmogus pasinaudoja vėjo, jūros bangų ir srovių energija natūraliai atkurti paplūdimius ir pajūrio kopagūbrius dideliame pakrantės ilgyje. Tuo tarpu bangolaužiai skirti tik atsispirti milžiniškam štorminių bangų energijos srautui ir neturi jokio „kuriančiojo” potencialo.

Dabar šią olandų patirtį perima ir kitos pajūrio tautos. Pasaulio Bankas, Europos pakrančių ir jūrų sąjunga, Europos Komisija, Šiaurės jūros ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos rekomenduoja tik du pajūrio krantų apsaugos nuo ardymo kelius: 1) jei yra galimybė, atitraukti namus ir kelius saugiu atstumu nuo kranto; 2) pajūrio kurortuose taikyti reguliarų paplūdimio atkūrimą pilant smėlį priekrantėje ir puoselėjant apsauginį pajūrio kopagūbrį. Apsauginis pajūrio kopagūbris yra tas smėlio „bankas”, kuris papildo rudens ir žiemos štormų nuskalautą paplūdimį smėliu. Tik ten, kur yra tikrai neišvengiama būtinybė, pavyzdžiui, uostų ar švyturių atveju, galima taikyti ribotas „kietos” krantosaugos priemones - bangolaužius, geotekstilę ir pan.

Lietuva - viena iš lyderiaujančių Europos Sąjungos šalių, diegiant Europos Komisijos rekomenduotas pažangiausias krantotvarkos priemones. Dar 2002 m. Seimas priėmė Lietuvos pajūrio juostos įstatymą, kuris įtvirtino Lietuvos Baltijos pajūrio darnios krantotvarkos principus. Remdamasi šiuo įstatymu, Aplinkos ministerija 2003 m. patvirtino nacionalinę krantotvarkos programą. Ji rėmėsi dviemis esminiais šiuolaikinės darnios krantotvarkos principais - natūralių krantinių procesų apsaugos prioritetu ir krantotvarkos priemonių taikymu atsižvelgiant į vietinius krantų dinamikos ypatumus.

Palangos priekrantės reguliarus maitinimas smėliu ir kruopštus apsauginio pajūrio kopagūbrio puoselėjimas yra logiškiausios ir moksliškai pagrįsčiausios abiejų darnios krantotvarkos principų taikymo priemonės. Ir efektyviausios tiek ekonominiu, tiek ekologiniu atžvilgiu. Mat Lietuvos Baltijos pakrantė pasižymi ne tik dideliu jautrumu neigiamam štormų poveikiui, bet ir ypatingu „imlumu” priekrantės maitinimui smėliu. Jei Nyderlanduose ar kitose pasaulio šalyse vos 40 proc. priekrantėje išpilto smėlio maitina paplūdimius, o likusioji dalis išsisklaido jūroje, tai, dr. G. Žilinsko ir dr. D. Jarmalavičiaus duomenimis, Lietuvoje net 70 proc. priekrantėje išpilto smėlio pasiekia paplūdimius. Taigi, Palangos priekrantės maitinimas smėliu anaiptol nėra smėlio pilstymas „iš tuščio į kiaurą”.

Kad šie argumentai atrodytų įtikimesni, galime bent apytikriai palyginti kasmetinius smėlio pylimo Palangos priekrantėje kaštus su ekonomine nauda. Palangos priekrantės maitinimas smėliu 2011 m. kainavo 14 mln. litų. Tai rekordinė investicija, nes smėlis siurbiamas ir vežamas iš jūros dugno ties Kuršių nerija. Tačiau netgi ji atsiperka per vieną vasaros sezoną. Kaip matome iš nuotraukų, smėlio pylimas priekrantėje net tris kartus paplatina Palangos paplūdimius. Taigi, vasaros piko metu čia gali tilpti tris kartus daugiau poilsiautojų. Tarkime, kad dėl erdvesnio paplūdimio Palangą kasdien vasaros piko metu gali aplankyti 20 tūkst. žmonių daugiau (tikrovėje šis skaičius žymiai didesnis), o kiekvienas iš jų palieka apie 50 litų per dieną (tikrovėje šis skaičius irgi didesnis). Tuomet nesunku paskaičiuoti, kad dėl erdvesnio paplūdimio kurorto paslaugų teikėjai per 50 vasaros piko dienų gauna papildomai 50 mln. Lt uždarbio. Palyginkime šį skaičių su vos 14 mln. litų, skirtų priekrantės maitinimui smėliu…

Prof. Ramūnas POVILANSKAS,
Europos pakrančių ir jūrų sąjungos (EUCC) Baltijos biuro direktorius

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras