BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nyksta šiauriausia vėjalandžių šilagėlių augavietė Lietuvoje

Pavasarį važiuojant keliu Rokiškis-Čedasai, vingiuojančiu per Plunksnočių mišką, akį traukia vieni gražiausių mūsų krašto augalų - vėjalandės šilagėlės. Tai sparčiai nykstančios laukinės gėlės, kurių visas užimamas plotas Lietuvoje gali būti viso labo 500 ha ar dar mažesnis. Tačiau dažnas neatsispiria šių augalų grožiui bei pagundai prisibriaukšti jų puokštei. Dėl tokio beatodairiško šilagėlių naikinimo per kelerius metus Plunksnočių miške augančių retų saugomų augalų sumažėjo šimteriopai.

Rokiškio rajone - vienintelė augavietė

Plunksnočių miške daugelį metų gyvuojanti vėjalandžių šilagėlių augavietė yra šiauriausia ir, ko gero, šiandien vienintelė visame Rokiškio rajone.

Šios augavietės nerasime Lietuvos raudonojoje knygoje (2007) esančiame vėjalandžių šilagėlių paplitimo žemėlapyje. Rokiškio rajone žemėlapyje pažymėtos tik dvi jau išnykusios vėjalandžių šilagėlių radavietės. Artimiausios žinomos gyvybingos saugotinų gėlių augavietės nurodytos už keliasdešimt kilometrų Anykščių ir Zarasų rajonuose.

Prieš kelerius metus būta ketinimų Plunksnočių miške esančią vėjalandžių šilagėlių augavietę paskelbti saugoma teritorija, tačiau panašu, kad tai niekada nebus padaryta arba joje greitai nebeliks ką saugoti.

Skinamos ir kasamos be gailesčio

Jau beveik dešimtmetį stebimoje Plunksnočių miške esančioje šilagėlių augavietėje kasmet vis daugiau nerimą keliančių ženklų. Dar prieš kelerius metus čia žydėjo 1000 ir daugiau jų kerų, o dabar telikę - šimtas kitas.

Plunksnočių miške esanti kelių ar keliasdešimties metrų pločio augavietė maždaug kilometrą driekiasi palei judrų asfaltuotą rajono kelią. Išvaizdžios, ryškiais žiedais žydinčios šilagėlės traukia pravažiuojančiųjų dėmesį.

Retomis gėlėmis ne tik grožimasi. Saugotini laukiniai augalai be jokio gailesčio skinami, kasami jų kerai, nors yra išvesta ir puikių dekoratyvinių šilagėlių veislių. Norinčiųjų vėjalandėmis šilagėlėmis pasipuošti savo kiemus ir sodybas - nemažai. Raudonosios knygos augalais pastebėta netgi prekiaujant rajono turguje.

Dėl tokio barbariško elgesio augalai nukenčia labiausiai. Persodintos vėjalandės šilagėlės neprigyja, nes tai pušynų augalas, kuriam būtinos specifinės sąlygos. Skinant šilagėles užkertamas kelias susiformuoti jų sėkloms ir natūraliai daugintis.

Plunksnočių miške vėjalandės šilagėlės nyksta ne tik dėl skynimo, bet ir dėl miško kirtimų, pakelės griovio šlaito mineralizavimo.

Saugotinos visoje Europoje

Vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) - vėdryninių šeimos daugiametis augalas. Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus įrašytos dar 1962 m. Jos yra ir Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II bei Berno konvencijos I prieduose. Lietuvoje šių augalų populiacijos susitelkusios pietiniuose ir rytiniuose rajonuose.

Šilagėlės išauga iki 30 cm aukščio, žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Dauginasi sėklomis, kurios geriausiai sudygsta pirmaisiais metais. Išsibarsčiusios sėklos į dirvožemį įsirausia sukantis akuotą primenančiam vaisiaus snapeliui. Augalai mėgsta šviesius pušynus, sausus ar apysausius smėlingus dirvožemius.

Dauguma populiacijų yra nedidelės ir jas sudaro tik pavieniai augalai. Gausios augavietės susiformuoja tiktai esant palankioms sąlygoms. Lietuvos raudonosios knygos duomenimis, visas vėjalandžių šilagėlių populiacijų užimamas plotas greičiausiai nesiekia nė 500 ha, o iš viso šalyje gali būti telikę 10000-15000 kerų.

Naikinamos ir kitur

Vėjalandės šilagėlės naikinamos ir kitose Lietuvos vietose. Gamtos fotografas Mindaugas Gasparavičius, lankydamasis šių laukinių gėlių augavietėje Nemenčinės miške (Vilniaus r.), po savaitgalių dažnai pastebi pražūtingos šiems augalams „sodininkystės” pėdsakų - vos prieš kelias dienas žydėjusių šilagėlių vietoje belikusių plikų kerų ar žiojinčių tuščių duobučių.

Ši augavietė taip pat driekiasi palei keliuką, o visai šalia įrengta gausiai lankoma poilsiavietė. Pasak M. Gasparavičiaus, po tokių gamtos „mylėtojų” akibrokštų augavietė jau niekada neatsigaus.

Labai panaši padėtis ir Kazlų Rūdos savivaldybės Agurkiškių apylinkėse. Gamtininkės Linos Marmaitės-Snitkienės teigimu, čia šilagėlės išnyko atliekant kelio remonto darbus, tvarkant ir gražinant pakeles, o likusius pavienius augalus iškasė ir išskynė pravažiuojantys žmonės.

O štai Aukštaitijos nacionalinio parko specialistas Bronius Šablevičius nepastebėjo, kad vėjalandes šilagėles žmonės skintų ar kastų. Anot gamtininko, parko teritorijoje jos pasklidusios po sausuosius pušynus. Kadangi čia šie augalai auga nuo seniausių laikų, žmonės prie jų pripratę ir tiesiog nekreipia dėmesio.

Reikia keisti teisės aktus

Vėjalandės šilagėlės nyksta ne tik dėl skynimo ar kasimo, bet ir dėl besikeičiančių natūralių jų buveinių - tankėjančių medynų, susidarančios ištisinės samanų dangos. Taip pat jų augavietėse plintančių invazinių augalų, ypač gausialapių lubinų.

Palankios sąlygos augavietėse vėjalandėms šilagėlėms susidaro iš dalies praardžius dirvožemį, pašalinus samanų, spyglių ir nuokritų dangą, po pažeminių gaisrų.

Tačiau net ir šių priemonių gali nepakakti, jei žmonės ir toliau skins bei kas šiuos retus pavasarinius augalus. Pasak specialistų, norint išsaugoti vėjalandes šilagėles reikėtų keisti teisės aktus.

Prieš dieną čia augo šilagėlių keras.

Mindaugas Kirstukas
„Žurnalas apie gamtą”

Autoriaus nuotraukos

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras