BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mindaugas Radušis. Žvilgsnis į dviračių mėgėjų pasaulėžiūrą, arba Tebūnie pirmenybė dviračiui!

Būna taip, kad kokios nors veiklos imamės per daug nesusimąstydami apie jos prasmę. Tiesiog darai tai, nes to norisi ar reikia. Ir tik atsitikus kažkam netikėtam, kas priverčia bent trumpam peržengti savo pasaulėlio ribas, prieš akis atsiveria atliekamų veiksmų prasmė arba beprasmybė. Neretai tokie praregėjimai įvyksta su kitų žmonių pagalba. Visai nesenai man taip buvo su dviračiu.

www.sxc.hu nuotr.

Iki tol nebuvau važinėjimo šia transporto priemone entuziastas. Savo dviratį apžergdavau nebent tik kokį gražų vasaros rytą, nusprendęs numinti iki darbo. Ir tai tuomet dažniau galvodavau apie sutaupytus litus, kurių nereikės išleisti automobilio kurui ar visuomeninio transporto bilietams, nei apie važiavimo dviračiu teikiamą malonumą.

Labai žemiškai svarsčiau ir apie progą įkvėpti gryno oro ar tokiu būdu sustiprinti nuo sėdimo darbo apkiautusią fizinę formą. Skaičiuodamas numintus kilometrus mintijau, ar už „sutaupytą” pinigų sumą jau galiu įsigyti naują skambutį, atšvaitus ir žibintą dviračiui, o savo galvai dviratininko šalmą.

Tikriausiai sakysite, kad taupydamas savo saugumo sąskaita labai rizikuoju sveikata ar net gyvybe. Nieko panašaus - dar ir kaip rūpinuosi savo kailiu. Dviračių mėgėjams labai patogioje Klaipėdos miesto plokštumoje važinėju tik šaligatviais vingiuojančiais dviračių takais, dažną perėją įveikiu kaip pėsčiasis. Ir iki šiol niekaip negalėjau suprasti tų dviratininkų, kurie lyg kamikadzės mina važiuojamąja gatvės dalimi šalia grėsmingai lekiančių automobilių.

Tikriausiai ir toliau būčiau sėkmingai „stumdęsis” su praeiviais bei savo buitiškomis mintimis uostamiesčio šaligatviuose, jei ne vieną dieną į mūsų namus netikėtai užklydusi viešnia iš Paryžiaus. Ir ji ne šiaip atkeliavo į mūsų kraštą, bet nepabūgo šiame žygyje pasibalnoti dviračio „žirgo”.

Viešnia pasirodė esanti tikra prancūzė. Moteris jau pagyvenusi, kaip ir jos dviratis su turtinga patirtimi, bet nė per nago juodymą dar nepraradusi to žavesio, kurį išskirtinai priskiriame tos šalies žaviajai lyčiai.

Izabelė (toks viešnios vardas) - iš pašaukimo ir profesijos žurnalistė, gana žinoma Prancūzijoje. Tačiau labiausiai šią moterį išgarsino jos „užklasinė veikla”, o būtent meilė dviračiui ir kova už geresnes sąlygas šios transporto priemonės gerbėjams. Jau nebe pirmi metai Izabelė savo kelionių dviračiu po įvairias šalis įspūdžiais dalinasi internetiniame dienoraštyje, atkreipdama dėmesį į dviračių mėgėjams palankius sprendimus ir tokiu būdu juos populiarindama. Galbūt netrukus galėsime pasiskaityti ir apie šios drąsios moters žygį Lietuvos dviračių trasomis, tad mokantys prancūzų kalbą aplankykite jos kelionraštį.

Sužinojusi, kad ir aš kartais sėduosi ant dviračio, Izabelė su užsidegimu ėmėsi mokyti mano dar neapsiplunksnavusį dviratininko ego.

Su prancūziška elegancija vienas po kito ji triuškino mano naivius įsitikinimus apie margą dviračių pasaulį.

Mano pagrindinį kozirį, kad dauguma lietuvių dėl mentaliteto ypatumų niekados neiškeis automobilio į dviratį, Izabelė atmušė lyg teniso kamuoliuką - viską lemia valdžios sprendimai. Jei priimami atitinkami įstatymai, o infrastruktūra sutvarkoma taip, kad dviračiais patogu važinėtis, ši transporto priemonė automatiškai tampa labai patraukli ir galinti konkuruoti su automobiliais bei viešuoju transportu.

Pasidalinsiu kitais savo viešnios pastebėjimais.

Įsivaizduokime Lietuvos mastelių didmiestį, kur jums prireikia iš namų nukakti iki darbo. Greičiausiai tik mažai daliai gyventojų šį kelią būtų patogu įveikti pėsčiomis. Jeigu savo kelionei pasirinksite ne automobilį ar viešąjį transportą, bet dviratį ir kelyje užtruksite ilgiau nei pusvalandį, jums prireiks ypatingo pasišventimo bei nemažai fizinių jėgų, kad kiekvieną mielą dieną ryžtumėtės įveikti tokį atstumą. Vadinasi, tokio miesto valdžia turėtų stengtis, kad važiuojantiems į darbą ir atgal dviračiais būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos.

Vienas iš svarbesnių sprendimų - suteikti pirmenybę dviračiams. Šiek tiek fantastiškai man skambėjo Izabelės pasakojimai apie tuos Vakarų Europos miestus, kur pastatyti šviesoforai atpažįsta artėjantį prie sankryžos dviratininką ir automatiškai užžiebia jam žalią šviesą. Lai anie, automobilių vairuotojai, būna priversti šiek tiek palaukti. Juk jiems nereikia kažkokių ypatingų pastangų vairuoti savo transporto priemonę, o jeigu dar pradėtume skaičiuoti žalą, padaromą vardan asmeninio automobilininkų patogumo (aplinkos užterštumas, triukšmas, skaudesnės eismo nelaimių pasekmės ir t.t.).

Tokių šviesoforų tikslas - sukurti „žalią gatvę” ne kam kitam, bet dviratininkams. Tuomet jiems netektų stoviniuoti ties kiekviena sankryža ir prarasti tas minutes, kurios gali būti lemtingomis jūsų apsisprendime sėsti į automobilį ar vis dėlto savo kelionei pasirinkti dviratį.

Man papurkštavus, kad važiavimas dviračiu yra išimtinai vasaros sezono pramoga, Izabelė priminė: „Nėra blogo oro, yra tik prasta apranga”. Aišku, kai temperatūra lauke nukrenta žemiau 0oC, su dviračiu gali važinėtis tik pasišventėliai, bet kitais atvejais tinkamai apsirengus neturėtume išsigąsti nei darganos, nei šaltuko.

Nesinorėjo taip lengvai pasiduoti ties tautinio mentaliteto klausimu. Kaip kovoti su agresyvumu keliuose ir nepagarba kitiems eismo dalyviams? Juk tenka stebėti, kaip paaugliai ar jaunuoliai pavojingai laksto su dviračiais, nepaiso praeivių saugumo, įžūliai pažeidinėja eismo taisykles. „Dviratininkai nežudo”, - neatremiamai argumentuoja Izabelė. O kiek nelaimių panašus elgesys gali pridaryti sėdus už automobilio vairo, visiems gerai žinoma.

Beje, toliau plėtojant saugumo temą išduosiu vieną galbūt ir labai šventvagiškai nuskambėsiančią mintį. Izabelė įsitikinusi, kad dviratininkams mėgėjams saugos šalmai nėra jau taip gyvybiškai reikalingi. Juk retas iš jų išvysto tokį greitį kaip dviračių sporto profesionalai ar motorolerių vairuotojai, o nelaimės atveju dažniau kenčia galūnės bei kitos kūno vietos nei galva. Be to, kai kuriose šalyse privalomi dviratininkų šalmai stebėtojams iš šalies palieka klaidingą įspūdį, kad toks užsiėmimas yra labai pavojingas. Kai ką tai atbaido nuo dviračių. Teisybės dėlei galime pasakyti, kad retam kiltų mintis užsimaukšlinti šalmą prieš įlipant į automobilį. O negailestinga eismo nelaimių statistika byloja, kad toks atsargumas būtų visai pagrįstas, nes dažname autoįvykyje nukenčia ir automobiliu važiuojančių žmonių galvos. Ko tikrai nepasakysi apie dviratininkus mėgėjus.

Izabelės nuomone, didžiausią eismo dalyvių saugumą garantuoja ne kažkokios ypatingos priemonės, bet įsisąmoninta nuostata saugoti save ir kitą. Galbūt skambės kiek paradoksaliai, tačiau saugiausia kelyje tuomet, kai visi jaučiasi nesaugiai, t.y. būna kiek įsitempę, budrūs, suvokia realaus pavojaus grėsmę ir rūpinasi savo bei kitų saugumu. Panašiai reaguojame į permainingus žiemos orus. Kai visi dalyviai gerai informuoti apie sudėtingas eismo sąlygas ir suvokia atsargumo reikšmę (dažnai šis suvokimas ateina regint kitų neatsargumo sukeltas pasekmes), eismo įvykių ir jų daroma žala sumažėja. Juk dažnos nelaimės palydovas yra taip vadinamas žmogiškasis veiksnys - užsimiršimas, atsipalaidavimas, elementarių saugumo taisyklių ignoravimas.

Tokia atsipalaidavimo būsena gali įsivyrauti, kai visi eismo dalyviai dirbtinai izoliuojami vienas nuo kito. Kai šaligatvis tampa išimtinai pėsčiųjų teritorija, dviračiams įrengiami atskiri takai, o automobiliai karaliauja gatvėse. Čia ir gimsta mūsų miesto eismo kultūros realybė, kai į gatvę mėginančius pereiti pėsčiuosius žvelgiama jei ne kaip į priešą, tai bent jau kaip į „tikro eismo” kliuvinius. Tad dažnas per pėsčiųjų perėją tiesiog perbėga tekinas, kad tik nesimaišytų po ratais į aukštesnę rasę pretenduojantiems automobilininkams.

Panaši situacija susikuria dviračių takus sukūrus anksčiau tik pėstiesiems priklaususį šaligatvį padalijus pusiau. Tik dar neaišku, kas čia paims viršų, pėstieji ar dviratininkai, nors pastarieji vis dėlto atrodo grėsmingiau, ir dažnas praeivis traukiasi jiems iš kelio.

Izabelės nuomone, geriausias sprendimas būtų važiuojamąją gatvės dalį skirti tiek automobiliams, tiek dviračiams. Tik tuomet automobilininkai priprastų dviratininką laikyti sau lygiaverčiu eismo partneriu, o ne kažkokiu keistuoliu, nežinia kur ir kodėl važiuojantį šalia jų gatve.

Tiek tų Izabelės minčių ir pastebėjimų. Galbūt iš šio pasidalinimo jau galima numanyti, kaip viešnia iš Paryžiaus įvertins mūsų šalies dviračių mėgėjų kasdienybę. Tebūnie kaip yra. Geranoriškai priimkime pelnytą kritiką, pasimokykime iš kitų šalių gerosios patirties.

O man, dar visai „žaliam” dviratininkui, šis susitikimas su Izabele tapo jei ne įvadu į dviračių mėgėjų filosofiją, tai bent atidesniu žvilgsniu į jų pasaulėžiūrą.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras